Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

{{{titolo}}}
Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui (ELIP)
Šiuo metu yra 20 757 011 straipsnių
P Science.png Mokslas P social sciences.png Bendruomenė P globe.svg Geografija P art.png Dailė P technology1.png Technika P sport.svg Sportas
P history.png Istorija P art-lightblue.png Asmenybės P psychology.png Filosofija P music.svg Muzika P religion.png Religija LogoWIKISPECIES.png Gyvybė
ELIP Gimė Svarbu Mokslai Sritys Enciklopedijos Pagalba Knygos (KLIP) sitemap
Mirė Naujienos Žodynai Lietuvių enciklopedija (LE) Kontaktai Futbolas (FLIP)

Lietuvoje


Pasaulyje

Kazys Grinius
Kazys Grinius.jpg

Gimė 1866 m. gruodžio 17 d.
Rusija Selemos Būda, Rusijos imperija
Mirė 1950 m. birželio 4 d. (83 m.)
Jungtinės Amerikos Valstijos Čikaga, Ilinojus, JAV

Tėvai Ona Vosyliūtė – Griniuvienė, Vincas Grinius
Sutuoktinis(-ė) Joana Griniuvienė, Kristina Grinienė
Vaikai

Kazys Grinius, Jurgis Grinius, Gražina Griniūtė, Liūtas Grinius

Lietuvos Respublikos Seimo atstovas
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Ėjo pareigas 1926 m. birželio 7 d. – 1926 m. gruodžio 17 d.
Pirmtakas Aleksandras Stulginskis
Įpėdinis Antanas Smetona

Veikla
Lietuvos gydytojas, visuomenės ir valstybės veikėjas
Partija Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Alma mater Maskvos universitetas

Žymūs apdovanojimai

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius


Vikiteka Pagrindinis puslapisVikiteka

Turinys

Kazys Grinius 1919 m.
Medalis Prezidentui Dr. Kaziui Griniui atminti. Autorius – skulptorius Juozas Kalinauskas
Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: motina Ona Griniuvienė, tėvas Vincas Grinius, stovi dr. Kazio Griniaus vaikai – Kazys ir Gražina, sėdi žmona Joana. Antroje eilėje iš kairės: Jonas Grinius, Ona Griniūtė ir dr. Kazys Grinius. Apie 1908 m. LCVA.
Kazio Griniaus kapas Mondžgirėje prie Selemos Būdos
Kazio Griniaus paminklas Kaune

Dr. Kazys Grinius (Grinevičius, Hryniewicz, Гриневич; 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būda, Marijampolės apskritis – 1950 m. birželio 4 d. Čikaga, Ilinojus, JAV) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas, knygnešys. Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras (1920 m. lapkričio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d.), pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.). Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas. Vienas iš Demokratų partijos bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos steigėjų ir lyderių. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų kilmės Lietuvos žmonių gelbėjimą per Holokaustą.

Politinės ir filosofinės pažiūros, asmenybės bruožai

A. Eidinto vertinimu, „K.Grinius – Lietuvos parlamentarizmo suklestėjimo simbolis“.[1] Vienas aktyviausiai demokratines idėjas puoselėjusių XX a. Lietuvos politikų, nuosekliai laikėsi demokratijos principų, ištikimas kolektyviniam valdymui, valdžios institucijų kompetencijų atskyrimui, korektiškas, pakantus kitų nuomonei ir pozicijai.[2] Spaudos draudimo metais laikėsi požiūrio, kad lietuviams reikia aktyviai reikšti norą legalizuoti spaudą, o kol ji spausdinama ir platinama nelegaliai – ją remti, steigė slaptas ir viešas draugijas, kurių tikslas buvo visuomenės švietimas ir spaudos lietuvių kalba platinimas.[3] 1926 m. K.Grinių išrinkus Prezidentu Lietuvoje panaikintas karo stovis ir cenzūra, atkurta žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisvė, praplėstos asmens ir piliečio teisės. Parašė veikalą, skirtą demokratijai ir jos raidai Lietuvoje.[4] Kritikavo teigusius, esą Lietuvos visuomenė dar nepasiruošusi demokratijai: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“.[5] Visuomeninėje veikloje ieškojo racionalaus sprendimo, kompromiso.[6] Pabrėžė nuomonių įvairovės ir politinio pliuralizmo svarbą demokratijai, kritikavo ir tendencingais vadino tuos, kurie neigiamai kalbėjo apie „visuomenės srovinį susiskaidymą“: „Politiškai nesusikaidžiusi visuomenė gali būti tik diktatūriniuose kraštuose“.[7] Partinius susigrupavimus vertino kaip normalią demokratinę praktiką ir tvirtino, kad Lietuva negali būti išimtis: „Tik diktatūriniuose kraštuose vienas vadas, viena valia ir net partija, kuria remiasi diktatorius, yra bevalė politiniams sprendimams ir reikalinga tik vadui prisidengti„. Tarptautinėje politikoje manė jog Lietuva turėtų lygiuotis į Skandinaviją ir remtis Anglija bei Prancūzija, o ne Rusija ar Vokietija.[8] Pasižymėjo humoro jausmu, aštria ironija, kuklumu, taupumu ir elegancija. Laisvamanis, pasisakė už asmens religinių įsitikinimų laisvę. Kairysis, anglų filosofo, sociologo, klasikinio liberalizmo politinio teoretiko Herberto Spenserio (Herbert Spencer) idėjų sekėjas – K.Griniaus žodžiais, studijų laikais H.Spenseris jį „išgelbėjo“ nuo pasidavimo Karlo Markso ir Frydricho Engelso teorijoms.[9]. Domėjosi Karlo Kautskio idėjoms.[10] Privalomojo sveikatos ir socialinio draudimo,[11], progresinių mokesčių, socialinės rūpybos įstatymų ir nemokamo mokslo šalininkas. Teigė, jog daugelis ligų Lietuvoje turi socialines priežastis, kurias pašalintų tinkama socialinė politika ir švietimas, savo pareiga laikė viešai ir suprantamai kalbėti medicinos ir higienos klausimais, vykdė sėkmingą ligų profilaktiką.[12] Pasisakė už stiprią savivaldą, o centrinės valdžios galių didinimą savivaldos sąskaita laikė monarchizmo ženklu. 1905 m. tekste „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“ rašė: „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“.[13]

Biografija

Kilmė, šeima

Gimė Sasnavos valsčiuje Selemos Būdos kaime (dabar – Selema) Marijampolės apskrityje, trečias vaikas iš 11. Griniai į Suvalkiją atsikėlė Žygimanto Augusto Valakų reformos (1560 m.) metu, protėviai – bajorai, baudžiavos nėjo. Tėvas Vincas Grinius (1837–1915) – nepasiturintis ūkininkas, 30 margų (15 ha), rašytojo, vieno 1863 m. sukilimo vadų Mykolo Akelaičio sūnėnas, mokėjo rašyti ir skaityti, galėjo susikalbėti rusiškai ir lenkiškai, talkino matininkams, perrašė iš lenkų kalbos išverstą medicinos knygą, turėjo nedidelę biblioteką – maldaknygių, L.Ivinskio ir lenkiškų kalendorių, M.Akelaičio, M.Valančiaus knygų, įstatymų, P.Vileišio leidinių.[14] Mama Ona Vosyliūtė – Griniuvienė (1839–1919) iš Šunskų parapijos 40 margų ūkio, kalbėjo tik lietuviškai, griežtai religinga katalikė. Brolis Jonas Grinius (1877–1954), stalius auksuotojas, visuomenininkas, knygnešys. Sesuo Ona Griniūtė – Bacevičienė, visuomenininkė, knygnešė, jos sūnus, Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius – Vygandas – Lietuvos kariuomenės karininkas, gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kuopos vadas, Lietuvos laisvės armijos Varnių kuopos vadas, partizaninio judėjimo Tauro apygardos štabo viršininkas.

Santuokos, vaikai

Kartu su Stasiu Matulaičiu jaunystėje nesėkmingai piršosi rašytojai Marijai Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai.[15] Pirmoji žmona Joana Dominika Pavalkytė – Griniuvienė (1865–1918), su kuria susituokė 1865 m. rugpjūčio 18 d. Alvito parapijoje, Vilkaviškio apskrityje, visuomenės ir kultūros veikėja, politikė, publicistė, knygnešė, nušauta Kislovodske bolševikų plėšikų. Sūnūs Kazys Grinius (1899–1965) – karinis veikėjas, Generalinio štabo pulkininkas. Duktė Gražina Griniūtė (1902–1918) per apiplėšimą Kislovdske sužeista revolverio šūviu į galvą, po kelių savaičių mirė, palaidota kartu su motina Kislovodske, jų kapas neišliko.[16] Sūnus Jurgis Grinius (1909–1919) gimė silpnos sveikatos po to, kai abu Griniai buvo įkalinti dėl „Šviesos“ organizacijos bylos, mirė Paryžiuje. Antroji žmona Kristina Arsaitė – Grinienė (1896–1987). Sūnus Liūtas Grinius (1927–1989) – karo pramonės inžinierius, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, artimas Prezidento Valdo Adamkaus draugas.

Mokykla (1876–1887 m.)

Skaityti mokė mama, skaičiuoti ir rašyti – tėvas. 1876 m. rudenį būdamas 9 m. pradėjo lankyti Ožkinės rusišką pradžios mokyklą, po trijų mėnesių – Linmarkuose, Gudelių pradžios mokyklą, nuo 1877 m. mokėsi Marijampolėje, 1879 m. būdamas 12 m. priimtas į Marijampolės gimnazijos I klasę. Iki trečios klasės su bendraklasiais kalbėdavosi daugiausiai lenkiškai. Trečioje klasėje pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas. Lietuvių kalbos mokė poetas Petras Arminas-Trupinėlis, vėliau Petras Kriaučiūnas, kurie padarė didelę įtaką būsimajai K. Griniaus visuomeninei ir publicistinei veiklai. Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“. Kartu su dviem bendramoksliais pareikalavo, kad pamokslai gimnazistams būtų skaitomi ne lenkiškai, o lietuviškai, P.Kriaučiūnui patikėjus platino „Aušrą“ ir kitus draudžiamus leidinius, kartais pats parsigabendamas jų iš Prūsijos.[17]

Studijos, aktyvizmas (1887–1893 m.)

Baigęs gimnaziją ir 1887 m. įstojęs į mediciną Maskvos universitete tapo slaptos lietuvių studentų draugijos nariu, pirmininkavo jai nuo 1889 m. iki savo studijų pabaigos.[18] Draugija organizavo studentų savišvietą ir savišalpą, platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su latvių ir lenkų studentų draugijomis.[18] K.Griniaus pasiūlymu organizuotos loterijos metu draugijos surinkti 300 rublių panaudoti lietuviškų knygų leidybai, jo iniciatyva studentai Maskvoje įkūrė „Fondą lietuvių knygoms leisti“.[18] Studijuodamas paskelbė pirmą savo straipsnį JAV laikraštyje „Lietuviškas balsas“. Būdamas 22 m. kartu su V.Kudirka ir dar 6 bendraminčiais 1888 m. dalyvavo susirinkime (vadinamame pirmuoju lietuvių demokratų suvažiavimu) Marijampolėje „Varšuvos“ viešbutyje (dabar – paštas), kur nutarta leisti „Varpą“, 1893 m. išrinktas Varpininkų komiteto nariu, organizavo „Ūkininko“ leidimą. Kartu su kitais 4 studentais parašė „Trumpą senovės Lietuvių istoriją“, išleistą 1892 m. Tilžėje ir perleistą dar tris kartus.[18] Studijų metais gyveno skurdžiai, asketiškai. Atostogų metu keliavo po Lietuvą, platino lietuvišką spaudą, vedė „priešvalstybinę propagandą“, rinko folklorą.[18] 1889 m., kaip studentų neramumų Maskvoje dalyvis. suimtas ir pasodintas 9 paroms į Butyrkų kalėjimą. Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas. Baigęs mokslus, neturėjo lėšų įsikurti Lietuvoje, 1893 m. gavo laivo gydytojo vietą ir apie 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūra.

Toliau skaitykite straipsnyje


Nuopelnai visuomenės sveikatai

Dirbo gydytoju Marijampolėje, kitose Lietuvos ir Rusijos vietose, 1893–1920 m. vertėsi gydomąja praktika, vėliau – visuomenine arba profilaktine medicina, gydė per 100 tūkstančių ligonių, parašė daugiau kaip 200 populiarių medicinos straipsnių ir brošiūrų.[19] 1915–1918 m. gydytojavo Čečėnijoje, paskui persikėlė į Kislovodską, kur buvo sanatorijos direktorius ir vertėsi privačia praktika. Grįžęs į Lietuvą leido visuomenei skirtus sveikatos žurnalus, juose skelbė savo publikacijas, rūpinosi tuberkuliozės gydymu ir profilaktika, motinų ir vaikų sveikata, kūrė lietuviškus medicinos terminus. Į K.Griniaus redaguotą visuomenės sveikatos žurnalą – „Lietuvos ūkininko“ priedą „Sveikata“ – žmonės galėjo kreiptis sveikatos klausimais, su juo bendradarbiavo gydytojai, teikdami žmonėms naudingų sveikatos patarimų.[20] Pirmojo pasaulinio karo metais „Sveikatoje“ Grinius buvo beveik vienintelis, rašęs apie karo ligas – džumą (marą), cholerą, šiltinę, dizenteriją, taip vadinamą pastyrimo ligą arba tetaną (tampymo ligą) ir užmuštųjų laidojimą – kariuomenei pasitraukus, tai turėjo daryti gyventojai, mokė, kaip palaikant švarą gintis nuo užkrečiamas ligas nešiojusių utėlių.[20] Švietė žmones, kaip atstatyti po karo sugriautus namus statant juos sveikus – sausus, šviesius, gerai išvėdinamus, šiltus, neankštus, su „prausiamuoju kambariu“, kuriame šeimyna galėtų praustis ir žlugtą skalbti, ragino žmones rūpintis kūno švara ir šuliniais, o kaip būdą gauti lėšų būstui pagerinti siūlė steigti draugiją, kuri sudėtų akcijomis kapitalą, iš kurio norintieji galėtų gauti paskolas ilgiems metams su nedidelėmis palūkanomis, valstybei garantuojant procentus.[20] Po Pirmojo Pasaulinio karo savo redaguojamus leidinius kreipė „sociališkai profilaktine“ kryptimi, straipsniuose kreipdamasis ne tik į atskirą skaitytoją, bet ir į savivaldos ir valstybės institucijas, ragindamas kovoti su epidemijomis ir tuo metu plačiai paplitusiomis užkrečiamomis vaikų ligoms – skarlatina, tymais, raupais, difteritu, kokliušu, niežais, trachoma, gripu, pavyzdžiu rodydamas Skandinavijos valstybes, kur miršta mažiau kūdikių ir žmonės gyvena ilgiau (Norvegijoje tuo metu vidutinė gyvenimo trukmė buvo 75 m., o Lietuvoje – 42 m.), ir įtikinėdamas, kad ne vaistai ar gydomosios žolės pagerins žmonių sveikatą, o geresnis vanduo, didesnė švara ir švietimas, tinkama mityba, būsto sveikata, išviečių tvarkymas, tinkamas darbas ir poilsis, ir kad to švietimo reikia ne tik paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai, mokytojams ir kunigams.[20]

„Pieno lašo“ draugijos pieno stotis Vilijampolėje. Kaunas, 1924 m., LCVA

Viena dažniausių ligų Lietuvoje nuo seno buvo tuberkuliozė, ligoninės buvo tik didesniuose miestuose, ankštos, blogai įrengtos, neaprūpintos, nemokamo gydymo nebuvo, o didelė dalis žmonių gyveno skurde – esant tokiai situacijai, K.Griniaus 1924–1940 m. vadovaujama „Kovos su džiova“ draugija buvo „beveik vienintelė Lietuvos džiovininkų viltis“.[21] Draugija turėjo tris sanatorijas, išlaikė 15 dispanserių, 8 vasaros kolonijas, turėjo apie 3000 narių ir netoli pusantro milijono litų metinį biudžetą, išsilaikė iš ligonių ir retai pasitaikiusių aukų, nes iš valstybės gaudavo metams tik 18 tūkst. LT – mažiau, negu to meto prima balerina Kauno valstybiniame teatre.[21][22] K.Griniui dirbant Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje 1922–1935 m. mirtingumas džiova sumažėjo apie pustrečio karto, visuomenės sveikatingumas kilo, nes miestas modernėjo higienos prasme – profilaktinį K.Griniaus darbą rėmė burmistras Jonas Vileišis, nevėdinamose ir švaros stokojančiose mokyklose įrengti praustuvai, langai orui įleisti, savivaldybė pradėjo statyti naujus pastatus mokykloms.[22] Trachoma sergančiųjų pradėjo mažėti nuo 1928 m., kai įvestas privalomas mokymas ir plačiau pradėjo veikti vandentiekis ir kanalizacija.[22] Mažinant moterų išsekimą ir vaikų mirtingumą nusipelnė 1923–1940 m. veikusi K.Griniaus vadovaujama „Pieno Lašo“ draugija, teikusi neturtingų motinų kūdikiams pieną ir maistą, išlaikiusi dieninius lopšelius darbo valandomis mažiems vaikams, dirbusi kartu su motinų ir vaikų sveikatos centrais, kuriuos išlaikė Kauno savivaldybė.[22] Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. K. Griniui suteiktas medicinos garbės daktaro vardas.

Pomėgiai

Apie studijų metus rašė: „Iš pramogų beveik nieko neturėdavau, į teatrus nevaikščiodavau, nei patraukimo, nei pinigų neturėdavau, girsnot, lėbaut irgi aš netikdavau, buvau apskuręs, kartais būdavo mano batų kiauri užpenčiai, tai garantuodavo mane nuo gražiosios lyties pagundų. Kai kurios merginos ir moterys bandė daryti į mane agresijų, bet to pavojaus vis pavykdavo man išvengti“.[23] Mėgo žaisti šachmatais išmokė abu sūnus, žaidė ir Vokietijoje politinių emigrantų (DP) stovykloje išsidrožęs šachmatus, dabar jie saugomi Kauno Istorinėje prezidentūroje. Kolekcionavo prijuostes.

Bibliografija

  • „Varpo“ atsiradimas ir jo istorija, monografija, 1924 m.
  • „Varpo“ metų knygnešiai, 1924 m.
  • Atsiminimai ir mintys, 1947 m., 1962 m.

Atminimo įamžinimas

  • 1922 m. išleistas K. Griniui skirtas pašto ženklas.
  • 1926 m. 60-ųjų gimimo metinių proga VDU Medicinos fakulteto taryba jam suteikė garbės daktaro laipsnį.
  • 1926 m. Šilutės apskrityje pastatytam tiltui į Rusnę suteiktas K. Griniaus vardas.
  • 1926 m. sukurtas biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), kuris vėliau buvo saugomas Vičiūnuose, 1930 m. įkurtoje Tuberkuliozės sanatorijoje. Dabar jis eksponuojamas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje.
  • 1931 m. viena Kauno Vilijampolės gatvė pavadinta jo vardu.
  • 1937 m. draugija „Kova su džiova“ Vičiūnuose esančią tuberkuliozės sanatoriją pavadino Kazio Griniaus vardu. Sovietmečiu ji buvo vadinama J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorija. 1991 m. vardas grąžintas.
  • 1939 m. – jo garbei sukurtas medalis (skulpt. Antanas Aleksandravičius).
  • 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įrašyta ir: „Grinius Kazys, gydytojas“.
  • 1990 m. trumpiausiai gatvei Vilniuje suteiktas K.Griniaus vardas.[24]
  • 1991 m. buvusi K. Giedrio gatvė Kauno Vilijampolėje pavadinta K. Griniaus vardu.
  • 1991 m. Kauno Žaliakalnyje, prie namo Aukštaičių g. 39 atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
  • 1993 m. Alfonsas Eidintas išleido knygą „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“
  • 1994 m. pagamintas K. Griniaus atminimui skirtas medalis (skulpt. Juozas Kalinauskas).
  • 1995 m. įsteigta metinė prezidento Kazio Griniaus vardinė bakalauro ir magistro stipendija studentams medikams.
  • 1995 m. Kazio Griniaus vardu pavadinta gimnazija Kazlų Rūdoje.
  • 1996 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 0,40 Lt pašto ženklas su Kazio Griniaus portretu (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
  • 1996 m. Kauno Prezidentūros kiemelyje pastatytas paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis, archit. Kęstutis Mikšys).
  • 1997 m. Marijampolėje Grinių namuose įkurtas Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus.[25]
  • 1998 m. Kauno 44-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Kazio Griniaus vardas. Tais pačiais metais mokyklos muziejuje atidaryta K. Griniui skirta ekspozicija.
  • 2000 m. Gediminas Ilgūnas parašė monografiją „Kazys Grinius“.
  • 2009 m. Šilutėje K.Griniaus gatvės, besikertančios su pagrindiniu, Pagrynių priemiestį ir Šilutę jungiančiu plentu, pradžioje pagryniečio Algirdo Mykolo Kubaičio ir bendruomenės iniciatyva pastatytas memorialinis akmuo K.Griniui. Projektas – Mindaugo Kubaičio, užrašą kalė paminklų meistras Ričardas Udzėnas, akmenį iš Šilutės laukų atvežė vietos gyventojai, memorialinio akmens statybos ir atidengimo aktą pasirašė 55 šeimų atstovai.[26]
  • 2011 m. Vilniuje Lietuvos valstiečių liaudininkų jaunimo frakcija surengė pirmąjį Prezidento K.Griniaus taurės greitųjų šachmatų turnyrą.[27]
  • Kauno Prezidentūroje eksponuojami dailininkų Apolinaro Šimkūno (1926 m.), Vlado Didžioko (1927 m.) bei vengrų dailininko Josefo Senyei (1934 m.) nutapyti Prezidento portretai.

Šaltiniai

  1. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 7
  2. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 217
  3. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 5
  4. Dr. K.Grinius, Demokratinių idėjų vystymasis Lietuvoje. 1939
  5. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 148
  6. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 222
  7. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 156
  8. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 251p.
  9. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 17
  10. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 17
  11. Valančiūtė, „Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata““, Sveikata, 2003 09
  12. Dr. V. Tercijonas, Medicinos laimėjimai Lietuvos nepriklausomybės metais, Aidai
  13. J.Rudokas, „Vienas įžymiausių žmonių Lietuvoje“, Veidas, 2011 12 02
  14. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993
  15. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p.21
  16. Gediminas Ilgūnas, Prezidento K.Griniaus pėdsakai Kaukaze, Mokslas ir gyvenimas 2000/2
  17. Knygnešys Kazys Grinius. // Benjaminas Kaluškevičius, Ona Žemaitytė – Narkevičienė. ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998 m.
  18. 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 221 p.
  19. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 223p.
  20. 20,0 20,1 20,2 20,3 Janina Valančiūtė, Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata“, Sveikata, 2003 09
  21. 21,0 21,1 Antanas Kučys, Dr. Kazys Grinius, Aidai, 1966
  22. 22,0 22,1 22,2 22,3 Dr. V. Tercijonas, Medicinos laimėjimai Lietuvos nepriklausomybės metais, Aidai
  23. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 222p.
  24. Vilniaus gatvių istorija
  25. Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinis muziejus
  26. A.Aleksejūnienė, Prezidento K.Griniaus gimtadienį paminėjo Šilutė, lrytas.lt, 2009 12 16
  27. Vilniuje vyko greitųjų šachmatų turnyras „Prezidento Kazio Griniaus Taurė“
Postas
Prieš tai:
Ernestas Galvanauskas
Lietuvos ministras pirmininkas
1920 - 1922
Po to:
Ernestas Galvanauskas
Prieš tai:
Aleksandras Stulginskis
Lietuvos Respublikos prezidentas
1926
Po to:
Jonas Staugaitis
 ... tolesni rezultatai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • Vpovilaitis – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • KS – KS
  • Vitas Povilaitis – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • Dixen – Kasparas Dikšaitis