Šlėzvigas
Šlėzvigas (vok. Schleswig, danų kalba Slesvig, anglosaksiškai Sliaswic) – istorinis regionas šiaurės Europoje, buvusi kunigaikštystė. Nuo 1920 m. padalinta tarp Danijos (Pietų Jutlandija) ir Vokietijos.
Nuo seniausių laikų Šlėzvigas buvo apgyvendintas germanų genčių: rytuose – anglų, centre – jutų, vakaruose – fryzų. Nuo IV a. iš šiaurės čia pradėjo veržtis skandinavų-danų gentys, kurios stūmė anglus galiausiai persikėlusius į Britaniją. Nuo XIV a. Šlėzvigas priklausė Danijai, su kuria buvo sukurta personalinė unija.
Šlėzvigo padalinimas tarp Vokietijos ir Danijos
Po 1864 m. Danijos karo atiteko bendram Prūsijos ir Austrijos valdymui. 1865 m. vasario mėn. Otto von Bismarck pasiūlė Austrijai keletą sąlygų, pagal kurias Šlėzvigo ir Holšteino provincijos praktiškai būtų pripažintos Prūsijai, su kuo Austrija nesutiko. Ginčas dėl provincijų tebuvo dalis Austrijos ir Prūsijos varžymosi dėl viršenybės Vokietijoje, todėl šiuo pretekstu abi valstybės ėmėsi rengtis karui.
Austrijai paskelbus Šlėzvigo atstovų susirinkimą, santykiai tarp Austrijos ir Prūsijos buvo nutraukti, kilo Austrijos-Prūsijos karas. Birželio 17 d. Austrija paskelbė karą, Prūsija tuo pačiu atsakė birželio 18 d. Pagrindinės prūsų pajėgos įžengė į Čekiją, o jų sąjungininkų italų – į Venecijos sritį. Vokietijos pietų valstybių monarchai stojo į Austrijos pusę, tačiau prūsų kariuomenė juos greitai neutralizavo. Čekijoje dvi prūsų armijos susijungė liepos 3 d. ir galutinai austrus sumušė Sadovos mūšyje taip atverdami sau kelią į Vieną. Pagal rugpjūčio 23 d. Prahoje sudarytą taikos sutartį Šlėzvigas, Holšteinas ir Lauenburgas, taip pat daug Vokietijos žemių buvo prijungtos prie Prūsijos.
Šlėzvigo klausimas – istorinės Šlėzvigo provincijos valstybinės priklausomybės problema po Pirmojo pasaulinio karo, kurios ištakos slypi vadinamajame Šlėzvigo-Holšteino klausime, ir kuri buvo sprendžiama plebiscitu, remiantis tautinio apsisprendimo teise.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kurį Vokietija pralaimėjo, 1920 m. pagal Antantės pasiūlymą šiaurinėje ir centrinėje Šlėzvigo dalyje buvo pravestas plebiscitas, kuris turėjo nustatyti šių žemių teritorinę priklausomybę. Šiauriniame Šlėzvige 80 proc. gyventojų prabalsavo už prisijungimą prie Danijos, tuo tarpu 75 proc. centrinės dalies gyventojų balsavo už pasilikimą Vokietijos sudėtyje; pagal šio plebiscito rezultatus dalis Šlėzvigo buvo priungta prie Danijos.
Istorinės Šlėzvigo kunigaikštystės teritorija, ilgą laiką valdoma Danijos karaliaus, buvo okupuota per 1864 m. Prūsijos ir Austrijos karą su Danija bei vėliau inkorporuota iš pradžių į Prūsijos, o vėliau į Vokietijos sudėtį. Šiaurinės istorinio Šlėzvigo dalies gyventojų daugumą sudarė danai. Tai ir buvo pagrindas Paryžiaus taikos konferencijoje priimti nutarimą spręsti Šlėzvigo klausimą plebiscitu. Iš pradžių, aktyviai spaudžiant Prancūzijai, buvo numatytos 3 plebiscito zonos, 3 zoną sudarė aiškiai vokiečių daugumos gyvenamos teritorijos. Taip Prancūzija siekė kiek įmanoma labiau susilpninti Vokietiją. Tačiau visgi trečiosios zonos buvo atsisakyta, paliktos tik dvi. 1920 m. vasario 10 d. įvyko plebiscitas pirmojoje zonoje (Šiaurės Šlėzvigas). Už priklausymą Danijai pasisakė 75 procentai turėjusių teisę balsuoti. Ši teritorija ir buvo perduota Danijai. 1920 m. kovo 14 d. įvyko plebiscitas antrojoje plebiscito zonoje (istorinio Šlėzvigo vidurio žemės su Flensburgo miestu). Čia 80 procentų iš turėjusių teisę balsuoti pasisakė už priklausymą Vokietijai. Tačiau šioje zonoje buvo keletas iš vietovių, kur balsavimo rezultatai nebuvo labai aiškūs. Sakykim, pačiame Flensburgo mieste apie 50 proc. pasisakė už priklausomybę Danijai. Tačiau visa antroji zona buvo palikta Vokietijai. Šis sprendimas pagimdė separatistinį vadinamąjį Flensburgo judėjimą. Po Antrojo pasaulinio karo Danija galutinai atsisakė pretenzijų į buvusios antrosios plebiscito zonos teritorijas.
Šiuo metu abiejose padalinto Šlėzvigo sienos pusėse yra danų ir vokiečių tautinės mažumos, kurioms yra garantuotos kultūrinės teisės.
| ||||||||||||||||
.svg)
| ||||||