Žiemos karas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Suomių kulkosvaidininkai
Karo veiksmų žemėlapis

Žiemos karas (suom. talvisota, rus. Зимняя война[1], šved. vinterkriget) – Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, prasidėjęs sovietų puolimu 1939 m. lapkričio 30 d. Formalus pretekstas – suomių įvykdytas artilerinis sovietų kariuomenės dalinių apšaudymas (vėlesni duomenys liudija, kad tą apšaudymą įvykdė pati sovietų kariuomenė). Tautų Lyga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Lygos.[2]

Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. Raudonoji armija, nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta 1937 m. Stalino vykdyto Didžiojo valymo. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų.[3][4]

Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius Maskvos taikos sutartį. Dėl šio karo Suomija prarado dešimtadalį teritorijos, tačiau įstengė išsaugoti nepriklausomybę ir parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietai kare patyrė didelius nuostolius ir prarado reputaciją tarptautinėje arenoje. Sovietų pajėgoms nepavyko užkariauti visos Suomijos, buvo tik atplėšta didelė šios šalies teritorija, tačiau Suomija išsaugojo savo nepriklausomybę.

Taikos sutartis sutrukdė Prancūzijos ir Britanijos intervencijos į Suomiją per šiaurinę Skandinavijos dalį planams. Vienas pagrindinių šių planų tikslų buvo užsitikrinti Švedijos geležies rūdos kasyklų kontrolę ir nutraukti geležies rūdos tiekimą Vokietijai.

Priešistorė

Suomijos-Sovietų Sąjungos nepuolimo akto pasirašymas 1932 m.
Manerheimo linijos įtvirtinimai

Iki 1809 m. Suomija buvo rytine Švedijos karalystės dalimi. Rusija užkariavo Suomiją ir pavertė ją autonomine valstybe Rusijos imperijoje. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę.

Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos imperijos žlugimas suteikė Suomijai galimybę 1917 m. gruodžio 6 d. paskelbti nepriklausomybę. Naujoji bolševikinė Rusijos vyriausybė buvo silpna ir įsitraukusi į pilietinį karą, dėl to jau po trijų savaičių pripažino Suomijos nepriklausomybę. Visiškas suverenitetas buvo pasiektas 1918 m. gegužės mėnesį, kai baigėsi trumpas Suomijos pilietinis karas ir buvo išvytos bolševikų pajėgos. Po Sovietų įsikišimo į Suomijos pilietinį karą 1918 m., formali taika nebuvo sudaryta.

1920 m. Suomija įstojo į Tautų Lygą. Trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai Suomijoje pasižymėjo politiniu nestabilumu. 1931 m. buvo uždrausta Suomijos komunistų partija, o kraštutinių dešiniųjų Lapua judėjimas organizavo antikomunistinius smurtinius išpuolius, kurių kulminacija buvo nepavykęs sukilimas 1932 m. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į eksportą orientuota Suomijos ekonomika augo ir kraštutinių politinių judėjimų įtaka menko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos. Po 1938 m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su Baltijos valstybėmis, atsidūrė ir Suomija.

Karo metodai

Svarbiausia sėkmingų suomių veiksmų priežastimi tapo tam metui revoliucingos, pačių suomių sukurtos kariavimo metodikos. Skirtingai nuo daugelio Vakarų šalių, Suomija nebandė tobulinti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tranšėjinio karo metodų. Suomijos pastatyta Manerheimo linija buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus, kai priešui leidžiama užimti teritoriją, o paskui jis išnaikinamas, naudojant mobilius padalinius bei užmaskuotus dotus. Manerheimo linijos dotai buvo slepiami už kalvų, šaudymo kryptys buvo nukreipiamos paraleliai fronto linijai arba netgi šiek tiek į Suomijos teritorijos gilumą, todėl rusų vykdyti artileriniai parengimai būdavo neefektyvūs. Dar labiau karo eigą pakeitė suomių naudoti ginklai: apginklavusi karius Pistoletais-kulkosvaidžiais, Suomija karių efektyvumą artimoje kovoje padidino keleriopai, o suomių dalinių mobilumas bei naktinės operacijos sovietų kariuomenei atnešdavo didžiulius nuostolius. Sovietų tankų puolimus efektyviai sustabdydavo itin mobilūs suomių tankų padaliniai.

Po Žiemos karo panašius kovos metodus dalinai ėmė perimti kitų šalių (ir Sovietų Sąjungos, ir Vokietijos) kariuomenės, o po Antrojo pasaulinio karo tokie metodai (greitos puolamosios operacijos, nestabili fronto linija, naktiniai veiksmai ir pan.) tapo įprastais visoms modernioms kariuomenėms. Žiemos karas baigėsi ir taikos sutartis pasirašyta 1940 metais.

Užsienio parama Suomijai karo metu

Pasaulyje daugelyje šalių buvo remiama Suomija. Antrasis Pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs visu pajėgumu, Europoje tuo metu Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo užpuolusios tik Lenkiją ir todėl Šiaurės karas sukėlė didžiulę susidomėjimo bangą visame pasaulyje.

Sovietų Sąjungos agresija prieš Suomiją buvo nepateisinama ir pasmerkta. Įvairios užsienio organizacijos siuntė medicininę paramą Suomijai. Suomijos emigrantai, gyvenę JAV ir Kanadoje sugrįžo į Suomiją ir daugybė savanorių iš įvairių pasaulio šalių atvyko į Suomiją ir prisijungė prie Suomijos kariuomenės: 1 010 danų, 8 700 švedų, 1 000 estų, 725 norvegai, 372 ingrai, 366 vengrų savanoriai, 346 suomių kilmės užsienio šalių piliečiai[5] ir 210 savanorių iš kitų šalių (tarp jų ir iš Lietuvos) atvyko į Suomiją karo metu. Vokietija leido daliai laivų atvežti ginklus į Suomiją, tačiau Švedijos laikraščiui paskelbus apie tai Vokietija greitai užblokavo bet kokį ginklų tiekimą Suomijai, nes tuo metų Vokietija ir SSRS buvo sąjungininkės.[6]

Karo rezultatai ir padariniai

Suomijos prarastos teritorijos
1941 m. suomių kariškiai kerta TSRS-Suomijos sieną

Požiūris į karą Suomijoje

105 dienų karas giliai ir žiauriai paveikė Suomiją. Naudinga tarptautinės parama buvo minimali, ateidavo per vėlai, ir Vokietijos blokada neleido atsivežti ginklų [7].

Po karo buvo stipriai diskutuojama apie situaciją Suomijos kariuomenėje, esančioje Karelijos sąsmaukoje. Karo pabaigoje buvo parengti įsakymai trauktis iki sekančios gynybinės linijos, esančios Taipale sektoriuje. Buvo diskutuojama, kiek laiko dar atsilaikys kariuomenė, skaičiavimai svyravo nuo kelių dienų [8] iki kelių mėnesių [9], bet daugiausiai buvo manoma, kad Suomijos kariuomenė šioje vietoje dar atsilaikys kelias savaites.[10]

Pasirašius laikiną taikos susitarimą, Suomijoje buvo įsteigta Karjalan Liitto, kuri rūpinosi pabėgėlių iš Karelijos klausimais.

Požiūris į karą Sovietų Sąjungoje

Nuo karo iki pat persitvarkymo XX amžiaus 9 dešimtmetyje Sovietų istorikai vadovavosi daugiausiai vien tik Viačeslavo Molotovo kalbomis apie Šiaurės karą. Kalbėdamas per radiją 1939 metų lapkričio 29 dieną Molotovas teigė, jog Sovietų Sąjunga bandė du mėnesius derėtis su Suomija, kad ši garantuotų Leningrado saugumą. Tačiau suomiai buvo priešiški ir pasirinko "tenkinti užsienio imperialistus". Suomiai pradėjo karines provokacijas, taigi sovietai nebegalėjo vadovautis nepuolimo sutartimis. Pagal Molotovą, sovietai nenorėjo okupuoti arba aneksuoti Suomijos, vienintelis jų tikslas buvo apsaugoti Leningradą.[11]

Nikita Chrusčiovas, kuris buvo partijos vadovas karo metu, vėlesniuose atsiminimuose rašė: "Mūsų kare prieš suomius mes galėjome pasirinkti vietą ir laiką, kada ir kur pradėti karą. Pagal skaičius, mes buvome stipresni už priešininkus, turėjome pakankamai laiko pasirengti operacijai. Bet netgi esant šioms pačioms palankiausioms sąlygoms, mes galėjome laimėti tik su didžiuliais sunkumais ir didžiulėmis netektimis. Iš tikrųjų ši pergalė buvo moralinis pralaimėjimas. Mūsų žmonės tikrai to niekada nesužinojo, nes mes jiems niekada nepasakėme teisybės."[12]

1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasmerkė Šiaurės karą ir pripažino, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją .[13]

Karo aukos

Per keturis karo mėnesius Sovietų Sąjungos kariuomenė neteko daugybės karių. Vienas Raudonosios Armijos generolas, pažiūrėjęs į žemėlapį ir įvertinęs užkariautos teritorijos dydį pasakė: "Mes užkariavome tik tiek žemės, kad joje pakaktų palaidoti žuvusiuosius". Oficialiai sovietai teigė, kad žuvo 48 745 žmonės, o buvo sužeisti - 150 863.[14]

Nikita Chrusčiovas teigė, kad Sovietų Sąjunga Suomijos puolimui pasiuntė 1,5 milijono žmonių, iš kurių 1 milijonas žuvo, Sovietų Sąjunga neteko 1000 lėktuvų, 2300 tankų ir šarvuotų mašinų ir begalės kitų karinių priemonių.[15][16] Suomijos nuostoliai apsiribojo 25 904 žuvusiais arba dingusiais[17] ir 43 557 sužeistais.[18]

1990 metais profesorius Michail Semiriaga, vadovaudamasis Raudonosios Armijos dokumentais išleido knygą, kurioje jis pateikė tikslų nukentėjusiųjų skaičių: 53 522 žmonės žuvo, 16 208 - dingo 163 772 - buvo sužeisti ir 12 064 nušalo. Tuo tarpu profesorius N. I. Baryshikov teigia, kad žuvo 53 500 žmonių. 1999 metais suomių profesorius Ohto Manninen apskaičiavo, kad sovietų pusėje žuvo, arba pateko į nelaisvę 84 994 kariai, 186 584 - buvo suluošinti, arba tapo neįgaliais, 51 892 - susirgo, 9 614 - nušalo.[19] Rusijos istorikas Grigori Krivošejev suskaičiavo 126 875 žuvusiuosius ir 264 908 sužeistuosius.[20]

Suomijos pusėje žuvo arba dingo be žinios 25 904 žmonės[21] Per Sovietų Sąjungos oro reidus žuvo 957 Suomijos civiliai.[21]

Teritoriniai pokyčiai

1940 m. kovo 12 d. pasirašytos taikos sąlygos Suomijai buvo sunkios. SSRS gavo Karelijos sąsmauką ir Vyborgo (suom. Viipuri) miestą, keletą salų Suomijos įlankoje, vakarinę Rybačio pussiasalio dalį, vakarinę ir šiaurinę Ladogos ežero pakrantę. Pagal šią sutartį Suomija neteko 10 % dirbamos žemės, 11 % miškų ir buvo priversta 30 metų nuomoti Hanko pusiasalį karinei jūrų bazei. Tačiau Suomija išlaikė savo valstybingumą.

Pasekmės Sovietų Sąjungai

Agresija prieš Suomiją lėmė dar didesnę SSRS izoliaciją. Demokratinių valstybių visuomenė pasmerkė Sovietų Sąjungą kaip agresorę, ji buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, iš kurios jau anksčiau buvo pasitraukusios Japonija, Vokietija ir Italija. Tuometinė SSRS sąjungininkė Vokietija iš jos nesėkmių kare su Suomija padarė savas išvadas. Šis karas parodė prastą Raudonosios armijos karinį pasirengimą, ir Hitleris 1940 m. vasarą įsakė rengti karo su SSRS planą.

Galimi kiti įvykių eigos scenarijai

1938-1939 metais buvo daugybė diskusijų dėl Suomijos ir Sovietų Sąjungos santykių. Buvo teigiama, kad būtų buvę galima išvengti Žiemos karo tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, jei Suomija būtų paklususi Sovietų Sąjungos reikalavimams ir įsileidusi į savo teritoriją Sovietų Sąjungos bazes ir pasirašiusi draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo sutartį. Tačiau Lietuva, Latvija ir Estija pakluso SSRS reikalavimams, o vėliau buvo aneksuotos ir okupuotos.[22]

Remiantis suomių istoriku Timo Vihavainen, buvo daugybė tai įrodančių dalykų. Stalinas pasitikėjo tik Raudonąja armija ir jis konsoliduodavo jos galias greta SSRS esančiose valstybėse. Jis nekreipė dėmesio į dokumentus, kuriuose buvo sutariama nenaudoti agresijos. Jei šalis pasiskelbdavo neutralia, pagal Staliną ji iškart tapdavo Vokietijos sąjungininke. Sovietų Sąjungos teigimas, jog Suomijai daro įtaką Vokietija, buvo sovietinė propaganda. Suomijos gyventojai vienodai neigiamai vertino tiek Sovietų Sąjungą, tiek nacistinę Vokietiją. [22]

Buvo meluojama, jog Sovietų Sąjunga norėjo okupuoti ne visą Suomiją, o tik strategines jos teritorijas aplink Leningradą. Tačiau 1939 metais Ždanovo, Molotovo ir Kuusineno buvo pasirašytas dokumentas, kad SSRS okupavus Suomiją jos politinė sistema turi būti pakeista, įkurta Suomijos Sovietų Socialistinė Respublika, "valstybės priešai" sunaikinti. Maršalas Ivan Konev rašė, kad jam buvo pranešta apie pokalbį tarp Stalino, Klimento Vorošilovo ir Ivan Isakov, kuomet Stalinas teigė: "Suomius reikės perkelti kažkur kitur, Suomijoje jų gyvena mažiau nei iš viso yra gyventojų Leningrade, todėl ši užduotis nebus sunki".[23]

Šaltiniai

  1. В.Н. Барышников. От прохладного мира к Зимней войне. Восточная политика Финляндии в 1930-е годы. Санкт-Петербург, 1997.; В.Н. Барышников, Э. Саломаа. Вовлечение Финляндии во Вторую Мировую войну. In: Крестовый поход на Россию. М., 2005.; О.Д. Дудорова. Неизвестные страницы Зимней войны. In: Военно-исторический журнал. 1991. №9.; Зимняя война 1939-1940. Книга первая. Политическая история. М., 1998. – ISBN 5-02-009749-7; Эрик Ковалев. Зимняя война балтийских подводных лодок (1939–1940 гг.). In: Короли подплава в море червонных валетов. М., 2006.; М. Коломиец. Танки в Зимней войне 1939-1940. In: «Фронтовая иллюстрация», 2001
  2. "League of Nations' expulsion of the U.S.S.R.." League of Nation: 14 December 1939. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
  3. Glanz (1998). p. 58.
  4. Ries (1988). p. 56.
  5. Kossila, Tapani. "Foreign volunteers in the Winter War." Axis History Factbook. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
  6. Trotter 2002, pages 194–202
  7. Edwards 2006, pp. 272–273
  8. [1999] (2005) Todellisuus ja harhat (in Finnish). Ajatus kirjat.
  9. (1955) Talvisota 1939-1940 (in Finnish). Otava.
  10. (1959) Toimintani Moskovassa (in Finnish). WSOY.
  11. Vihavainen, Timo (1999). “Talvisota neuvostohistoriakirjoituksessa”, Talvisodan pikkujättiläinen, 1st (in Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 893-911.
  12. (2003) Orosz történelem, II. kötet: A Szovjetunió története (in Hungarian). Budapest: Osiris Publ. Ltd..
  13. In a joint press conference with President of Finland Martti Ahtisaari at Kremlin May 18, 1994. (See: Nevalainen, Pekka (11-2001). "Many Karelias." Virtual Finland. Nuoroda tikrinta 20-08-2009.)
  14. Trotter 2002, pages 263–270
  15. Maddock, Robert K. (1 March 2007). "The Finnish Winter War." Kutri's Corner. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
  16. Mosier, John, The Blitzkrieg Myth: How Hitler and the Allies Misread the Strategic Realities of World War II, HarperCollins, 2004, ISBN 0-06-000977-2, page 88
  17. (2005) “Sodan tappiot”, Jatkosodan pikkujättiläinen, 1st (in Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 1150-1162.
  18. (1999) “Talvisodan uhrit”, Talvisodan pikkujättiläinen, 1st (in Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 816-828.
  19. Manninen, Ohto (1999). “Venäläiset sotavangit ja tappiot”, Talvisodan pikkujättiläinen, 1st (in Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 811-815.
  20. Krivosheyev, Grigoriy (1997). Soviet Casualties and Combat Losses in the Twentieth Century, 1st, Greenhill Books.
  21. 21,0 21,1 Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). "Sodan tappiot". in Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (in Finnish). Jatkosodan pikkujättiläinen (1st ed.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 1150-1162. ISBN 951-0-28690-7.
  22. 22,0 22,1 Vihavainen, Timo (12-2001). "Finland, Stalin and Germany in the 1930s." Ministry for Foreign Affairs of Finland, Department for Communication and Culture/Unit for Public Diplomacy. Nuoroda tikrinta 30 August 2009.
  23. Manninen 2002, pp. 16–17


Symbol star2.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Žiemos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka





Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+22407-298=22109 wiki spaudos ženklai).