Čagatajaus chanatas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
mong. Цагадайн улс
Čagatajaus chanatas
buvęs chanatas
Blank.png
1260 – 1346 Blank.png
 
Blank.png

Flag of<p> Vėliava

Location of
Sostinė Almalikas
Valdymo forma chanatas
Era Naujieji laikai
 - Atsiskiria nuo Mongolų imperijos 1260
 - Suskyla 1346 m.

Čagatajaus chanatas buvo mongolų, vėliau lingvistiškai tiurkizuotas chanatas, susidaręs iš antrojo didžiojo chano Čingischano sūnaus Čagatajaus ir jo palikuonių valdytų žemių. Iš pradžių buvo Mongolų imperijos dalimi, vėliau tapo visiškai nepriklausoma valstybe. Kartais chanato istorijai priskiriama ir vėlesnių jo paveldėtojų - Mogulistano ir Mogulijos (Kašgarijos) istorija iki pat 1687 m.

Klestėjimo laikotarpiu chanatas tęsėsi nuo Amudarjos piečiau Aralo jūros iki Altajaus kalnų dabartiniame Mongolijos ir Kinijos pasienyje.[1] Taigi, jis valdė dabartines teritorijas Rytų Turkestane, Kirgizijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje, Kazachijoje. Didžiąją dalį istorijos chanato politinis ir kultūrinis centras koncentravosi Rytų Turkestane (dab. Kinijos Sindziangas).

Turinys

Čagatajaus ulusas

Chanato atsiradimui prielaidos susidarė po didžiojo mongolų chano Čingischano mirties, t. y. 1225 m., kuomet jo imperija buvo padalinta į keturis administracinius vienetus - ulusus, paskirtus valdyti keturiems sūnums: Ugedėjui, Džučiui, Tolujui ir Čagatajui. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos, šiuolaikiniame Uzbekistane) bei teritorijas Tarimo baseine (Rytų Turkestanas, dab. Kinijos Sindziango provincija). Savo sostine jis padarė Almaliką dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje.[2]

Čagatajaus ulusas pripažino Didžiojo Chano valdžią. Iš pradžių juo buvo Ugedėjus, vėliau Monkė. 1242 m. mirus Čagatajui, jo uluso teritorijose įsitvirtino Čagatajaus palikuonys (Čagataidai): čia valdė Čagatajaus anūkas Chara-Chulagu ir kiti, tačiau sprendimai dėl chanų išrinkimo priklausė Didžiajam Chanui ir mongolų kurultajui Karakorume. Be to, vakarines uluso teitorijas (Transoksianos miestus) valdė atskiri pareigūnai (emyrai), kurie irgi buvo atskaitingi tiesiogiai didžiajam chanui.[3]

Nepriklausomybė

Nepriklausomam chanatui susiformuoti galimybė atsirado 1259 m., po Didžiojo Chano Monkės mirties. Tuo metu Mongolų imperijoje prasidėjo suirutė: pilietinis karas tarp Chubilajaus ir Arik Bukos. Ja uluse pasinaudojo Čagatajaus vaikaitis Algu (1260–1266 m.), kuris sukilo prieš Arik Buką, užėmė naujas teritorijas ir perėmė tiesioginį Transoksianos valdymą iš didžiojo chano. Taip susiformavo nepriklausomas Čagatajaus chanatas. Algu įpėdiniai greitai perėmė vietos religiją - islamą, kuriam laikui į vakarines chanato (Transoksianą) dalis buvo perkelta sostinė (ji buvo įkurta Karšyje).

Chanatas vienybę išlaikė iki XIV a. vidurio. Tačiau 1346 m., nužudžius Kazan-chaną, šalyje prasidėjo suirutė, ir gentinė dezintegracija. Po kelerių metų buvusio chanato teritorijoje susiformavo vakarinis Maveranachro chanatas (iš jo kilo Timūridų imperija) ir rytinis Mogulistanas. Abu šie chanatai skelbėsi Čagatajų chanato valstybėmis paveldėtojomis.

Chanai

RturkestanasOrn.PNG
Rytų Turkestano istorija
Turkestano priešistorė
36 vakarų valstybės (Tocharai)
Han dinastija (Vakarų teritorijos)
Šilko kelio valstybės
Gaočangas, Šanšanas, Kučia, Chotanas, Kašgaras, Turfanas, Karašachras
Tangų dinastija (Anši)
Uigūrų kaganatas
Karachodžos, Karachanidai
Karakitajai
Čagatajaus ulusas > Mogulistanas
Mogulija
Džungarų chanatas
Čing dinastija
Kašgarija, I IRTR, II IRTR
KLR (Sindziangas)

Nuorodos

  1. Žr. Barnes, Ian, Bhikhu Parekh and Robert Hudson. The History Atlas of Asia. MacMillan, p. 87. Macmillian, 1998. ISBN 0028625811, p. 87; Barraclough, Geoffrey. The Times Atlas of World History. 4th Ed. Hammond World Atlas Corporation, 1993. ISBN 0723005346, p. 127.
  2. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0813513049, p. 253–4
  3. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0813513049, p. 328–9



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: