Čampa
| Campadesa Čampa | ||||
| buvusi karalysčių federacija | ||||
| ||||
| Čampa X a. (pažymėta geltonai) | ||||
| Sostinė | Indrapura, Panduranga | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkūrimas | 192 | |||
| - Užima Vietnamas | 1832 m. | |||
Čampa (Čiampa, Tiampa) – istorinė valstybė, nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 19 a pradžios egzistavusi Vietnamo vidurio dalies pajūrio lygumose.
Priešistorė
Seniausia žinoma priešistorinė kultūra vėliau susikursiančios Čampos teritorijoje buvo Sa Hyunh. Spėjama, kad jos nešėjai persikėlė iš šiaurinio Borneo, ir manoma, kad jie buvo dabartinių čiamų protėviai. Ji klestėjo I tūkstantmetyje pr. m. e. ir buvo vienalaikė su Vietnamo šiaurėje egzistavusia Dongšon kultūra. Skirtingai nei Dongšon, Sa Hyunh naudojo daug geležies dirbinių.
Lin yi valstybė
Šią valstybę, tiesioginę Čampos pirmtakę, mini kinų šaltiniai. Tikriausiai ši valstybė atsirado pirmaisiais mūsų eros amžiais dabartinės Hue teritorijoje ir buvo svarbus taškas jūriniame prekybos kelyje tarp Kinijos ir Vakarų.
Kaip ir kitos tuometinės Pietryčių Azijos valstybės, tokios kaip Funan ar Indonezijos salyno šalys, kultūriškai Lin yi buvo artima indiškajai kultūrai. Čia introdukuotos indų religijos hinduizmas bei budizmas, indų rašto pagrindu sukurtas čiamų raštas, perimta daugybė meno ir kultūros tradicijų.
Čampos klestėjimas
Čampos vardas minimas nuo 7 a, ir akivaizdžiai ji buvo Lin yi valstybės palikuonė. Jai priklausė visas ilgas pajūrio ruožas nuo beveik šiuolaikinio Donghoi iki beveik šiuolaikinio Hošimino. Nors formaliai ji valdė ir kalnuotas teritorijas rytuose (dabartinės Vietnamo centrinės aukštumos), jos nevaidino didelio vaidmens šalyje, o visi svarbiausi miestai koncentravosi pajūryje, ir jūros prekyba buvo viena svarbiausių ūkio šakų.
Spėjama, kad Čampa politiškai nebuvo vieninga valstybė, o greičiau atskirų kunigaikštysčių konfederacija. Ją sudarė šios penkios svarbiausios kunigaikštystės, apsupusios stiprius prekybinius uostus:
- Indrapura – su sostine dabartiniame My Son, netoli nuo Hue ir Danango. My Son achitektūrinis kompleksas yra įtrauktas į Pasaulio paveldą ir yra vienas nedaugelio induistinės Čampos kultūros palikimas.
- Amaravati – dabartinė Quảng Nam provincija.
- Vidžaja – jos sostinė buvo netoli nuo dabartinio Qui Nhon miesto.
- Kauthara – jos sostinė buvo dabartinis Nha Trang.
- Panduranga – į pietus nuo Kautharos. Jos sostine buvo dabartinis Phan Rang miestas.
Pagrindinis Čampos centras keletą kartų keitėsi. Iš pradžių svarbiausiu miestu tikriausiai buvo Indrapura, o vėliau, apie 1000 m, dėl artėjančios Vietnamo grėsmės sostinė perkelta į Vidžają.
Tuometinė Čampa daug prisidėjo prie Indonezijos salyno bei Kinijos prekybos.
Nuo XI a vis labiau stipėjo Čampos kaimynai: augo Ly dinastijos Daivietas (Vietnamas) šiaurėje, grėsmę kėlė Khmerų imperija vakaruose. Su pastaraja XII a vyko daugybė permainingų karų. 1178 Čampa užpuolė khmerų sostinę Angkorą, o 1191 m khmerai užėmė Čampos sostinę. Pačioje XIII a pradžioje khmerams laikinai pavyko užimti pietines Čampos teritorijas, kurios buvo susigrąžintos 1220 m.
1281 m sustiprėjo Mongolų imperijos grėsmė. Mongolai keletą kartų puolė šalį, tačiau patirdavo pralaimėjimą. Paskutinį kartą mongolams sutrukdė Vietnamo armija.
Smukimas
Nuo XIII a žinios apie Čampą tampa fragmentiškos. Nors vakariniai kaimynai khmerai irgi nusilpsta, labai suagresyvėja Vietnamas šiaurėje, irgi išsaugojęs nepriklausomybę nuo mongolų. 1312 m Tran dinastijos Vietnamas užima Čampą ir 14 m išlaiko ją savo vasalu. Tuo metu Vietnamui atitenka šiauriausia kunigaikštystė Indrapura. Netoli jos senosios sostinės vietnamiečiai pastato naują miestą Hue, vėliau tapsiantį Vietnamo sostine.
Paskutinis žymus Čampos valdovas buvo Che Bong Nga (žinomas tik vietnamietiškas vardas; valdė 1360–1390), kuriam pavyko iš jūros pusės užpulti Vietnamo sostinę 1372 ir 1377 m, kas sukėlė Tran dinastijos žlugimą Vietname. Tačiau vėliau mūšiai baigėsi pralaimėjimais ir šalis nugrimzdo į suirutę.
1471 m valdovo Le Thang Tong vadovaujama Vietnamo armija įsiveržė į Čampą. Šis karas baigėsi visišku Čampos pralaimėjimu, dėl ko šalis neteko dar dviejų savo kunigaikštysčių – Amaravati ir Vidžajos. Tai sukėlė masines vietos gyventojų čiamų migracijas į Kambodžą ir Malakos pusiasalį, kurios tęsėsi iki pat XIX a.
XVI-XVII a, kuomet Vietnamo pietinę dalį valdė Nguen giminė, Čampos teritorijos traukėsi, kol virto mažu enklavu aplink Pandurangos miestą.
Pandurangos karalystė
1692 m Pandurangos karalius Po Sot sukilo prieš Nguen giminę, tačiau pralaimėjo. Tuo pralaimėjimu Čampos lemtis buvo aiški: vienintelio iki tol nepriklausomo jos miesto Pandurangos valdovai tapo Vietnamo vasalais. Jie Vietname buvo tituluojami Trấn Vương, t. y. „vietos karaliais“. Pagal 1712 m sudarytą sutartį jiems paliktos šiokios tokios teisės (pvz., spręsti čiamų reikalus), tačiau Vietnamas iš esmės kontroliavo visą šalies gyvenimą, o vietnamiečiai masiškai apgyvendino buvusias Čiampos teritorijas.
Pandurangos karalystės egzistencija galutinai nutraukta 1832 m, Nguen dinastijos imperatoriaus Minh Mang valdymo laikais.
| ||||||