Šauklių senovės kulto vieta

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Šauklių senovės kulto vieta
Saukliai II akmuo 20090629 1.JPG
Šauklių senovės kulto vietos apeiginis akmuo

Šauklių senovės kulto vieta

Koordinatės: 56°08′22″N 21°34′54″E / 56.139349°N 21.581567°E / 56.139349; 21.581567

Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Skuodo rajono savivaldybė
Seniūnija: Mosėdžio seniūnija
Plotas 0,01 ha
Naudotas I tūkstantmečio I pusė
XVI-XVIII a.
Tirtas 1971 m.
Registro Nr. iki 2005 04 20 30302 (A1871)

Šauklių senovės kulto vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 30302, senas registro kodas - A1871) – senovės kulto vieta pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 1,0 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo kelių Mosėdis-Šaukliai ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Mosėdis-Šaukliai, 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.

Apibūdinimas

Senovės kulto vieta yra Eiškūno upelio kairiojo kranto terasoje, pakilumos vakariniame šlaite, žemesnėje vietoje, miško laukymėje. Joje guli į žemę susmegęs rausvas, stambaus grūdėtumo, netaisyklingo apskrito pavidalo, apskaldytais šonais ir plokštuma apeiginis akmuo, kurio skersmuo siekia 1,2 m.

Teritorijos plotas – 0,01 ha.

35 m į pietryčius yra Šauklių akmuo su dubeniu.

Istorija

Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.

2005 m. senovės kulto vieta buvo pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe ir registruota Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A1871).[1]

Tyrinėjimai

1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. Jis nustatė, kad akmuo yra buvusios pagonių šventyklos aukuras, šalia kurio aptikta duobė su ugniaviete. Duobės šonai ir dugnas buvę grįsti tokio pačio rausvo granito nuoskalomis.[2] Ugniavietėje rastas sudaužytas molinis dubenėlis, dengtas žalia glazūra, kuris datuojamas XVI-XVIII a. Šventyklą naikinant, akmuo buvo apskaldytas siekiant nuskelti aukuro dubenį, kurio žymės aptiktos nuoskalose.

Senovės kulto vieta datuojama I tūkstantmečio I puse – XVI-XVIII a.

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+3870-0=3870 wiki spaudos ženklai).