Šernas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sus scrofa
Šernas (Sus scrofa)
Šernas (Sus scrofa)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
Šeima: Kiauliniai
(Wikispecies-logo.svg Suidae)
Gentis: Šernai
(Wikispecies-logo.svg Sus)
Rūšis: Šernas
(Wikispecies-logo.svg Sus scrofa)
Mokslinis pavadinimas
Sus scrofa
Linnaeus, 1758
Šerno paplitimas
Šerno paplitimas

Šernas (lot. Sus scrofa, angl. Wild boar, vok. Wildschwein) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose.

Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų liga. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę.

Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.

Turinys

Psichika

Dėl dramblotos šernų išvaizdos dažnai neteisingai galvojama apie jų psichines savybes. Jie mato prasčiau, bet puikiai uodžia ir girdi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šernai pajunta menkiausią dirvos virpesį. Apie jų sumanumą byloja ir plati mitybos skalė bei sugebėjimas rasti maisto įvairiose vietovėse.

Pasitaiko šernų – išradingų medžiotojų. Vieną jų yra aprašęs natūralistas J. Lalanda. Jis stebėjo šerną, medžiojantį laukinius triušius. Šis pirma užkniso ir užtrypė aplinkui esančias landas, paskui ėmė rausti pagrindinę landą ir suėdė visus aptiktus triušiukus.

Išvaizda

Šernai

Šerno kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.

Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po to dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio.

Įpročiai, maitinimasis

Purvo vonios

Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis, tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu.

Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.

Į maisto racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.

Dauginimasis

Šerniukai

Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Pietų Europoje ruja trunka iki sausio pabaigos. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles.

Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30–40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Nėštumas trunka apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dvejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Ketverių metų patinai jau vaikšto vieniši.

Kol jaunikliai maži, patelės būna labai agresyvios ir artyn prisileidžia tik tokias pat pateles su paršiukais. Paršavedės sudaro nemažus būrius, kuriems priklauso ir prieš tai buvusios vados šerniukai.

Amžius

Gyvena 10-12 metų.

Priešai, nykimo priežastys

Vilkai, ligos (ypač maras).

Veiklos žymės

  • Suardytas ir išknistas dirvos paviršius, miško paklotė;
  • Miške praminti ryškūs takai;
  • Gulyklos-guoliai ir maudyklės;
  • Gyvenamoje teritorijoje dantimis suraižyti eglių kamienai;
  • Nutrintos eglių šaknys ir kamienai(dėl to nudžiuvę medžiai);
  • Pamiškėse išminti, išvartyti javai, nukandžiotos jų viršūnės, pribarstyta nesukramtytų grūdų ir praminti takai;
  • Purioje žemėje ir sniege- takai, pėdos(greta įspausti visi keturi pirštai);
  • Stambokos juosvos išmatos.

Vertė

Vietovėse, kur šernų gausu, nuo jų dažnai nukenčia ant žemės perintys miško paukščiai, ypač tetervinai, jerubės, slankos. Pridaro žalos ir žemės ūkio kultūroms.

Gausa

Paplitęs visoje Lietuvoje, visur įprastas ar net gausus. 2006 m. gyveno daugiau kaip 32 tūkst. šernų. Per 2009 m. apskaitos duomenimis Lietuvoje gyveno 50 126 šernų (10 287 daugiau nei 2008 m.[1]).

Apsauga

Nesaugomas.

Įrėmintos šerno iltys

Medžioklė

Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje medžiojamas. Jaunikliai, visi antramečiai ir vyresni nei antramečiai patinai medžiojami nuo gegužės 1 d. iki kovo 1 d. (nuo vasario 2 d. iki kovo 1 d. tik tykojant bokšteliuose). Vyresnės nei antrametės patalės – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d. Lietuvoje 2009–2010 m. medžioklės sezono metu sumedžioti 41 441 šernai (+5627(2008–2009 m.))[2].

Šaltiniai


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Šernas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka




Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: