Šiluminis spinduliavimas

Šiluminis spinduliavimas - bet kokio kūno, priklausomai nuo jo temperatūros, išskiriama energija.

Energijos šaltiniai, o tuo pačiu ir spinduliuotės rūšys, gali būti skirtingi: kaitrinė lemputė, televizoriaus ekranas, pūvantis medis, jonvabalis, lazeris ir kt. Iš visų elektromagnetinės spinduliuotės, matomų ar nematomų žmogaus akimi, rūšių galima išskirti vieną, būdingą visiems kūnams – tai išskiriamą šilumą - šiluminį spinduliavimą. Jis atsiranda bet kurioje aukštesnėje už 0 K temperatūroje, ir todėl yra skleidžiamas visų kūnų, taip pat ir žmogaus kūno. Priklausomai nuo kūno temperatūros, keičiasi spinduliuotės intensyvumas ir spektrinė sudėtis, todėl dažnai mūsų akys jo nepriima kaip regimos spinduliuotės.

Kūnų sugebėjimą sugerti spinduliuotės energiją nusako sugerties faktorius, lygus sugertosios ir krintančios spinduliuočių ar šviesos srautų santykiui:

 = s / kr

Labai gerai sugeria spinduliuotę juodos spalvos kūnai, o blogai – balti ir veidrodžiai. Kūnas, kuris visiškai sugeria visų dažnių spinduliuotę, vadinamas absoliučiai juodu kūnu. Jo sugerties faktorius lygus 1. Tokių kūnų gamtoje realiai nėra, ši sąvoka yra tik abstrakcija. Kartais žmogaus kūnas laikomas pilku, o jo sugerties koeficientas 0,9 infraraudonajai spektro sričiai.

Vienas iš galingiausių šiluminio spinduliavimo šaltinių yra Saulė. Saulės radiacijos srautas, tenkantis vienam kvadratiniam metrui Žemės atmosferos ribos plotui, yra 1350 W. Šis dydis vadinamas Saulės pastoviąja. Tačiau realiai šis dydis būna mažesnis, nes priklauso nuo Saulės aukščio virš horizonto ir radiacijos silpnėjimo dėl atmosferos, be to, kartu keičiasi ir spektrinė spinduliuotės sudėtis.

Žmogaus kūnas turi tam tikrą pastovią temperatūrą termoreguliacijos dėka, kurios pagrindinę dalį sudaro organizmo šilumos mainai su supančia jį aplinka. Šilumos mainai vyksta šilumos laidumo, konvekcijos, garavimo ir spinduliavimo (sugerties) būdais.