Šorai
| Šorai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 13 000 |
| Populiacija šalyse |  Rusija – 12 888 (2010 m.)[1]:
|
| Kalba (-os) | šorų, rusų |
| Vėliava | 
|
| Religijos | stačiatikybė, šamanizmas, animizmas |
| Giminingos etninės grupės | chakasai, altajiečiai, čiulymai, kirgizai, teleutai |
Šorai (šor. шор-кижи, татар-кижи, тадар-кижи, татар, тадар) – tiurkų grupės tauta, gyvenanti pietvakarių Sibire, daugiausia Kemerovo srityje.
XVII–XVIII a. dokumentuose šorus vadino Kuznecko totoriais (кузнецкие татары), Kondomos totoriais (кондомские татары), Mras–Su totoriais (мрасские татары). Šorai praktikavo šamanizmą, o daug vėliau tapo stačiatikiais.
Šorai įsikūrę Tomės upės baseine, prie Kondomos ir Mras-Su upių. Tai istorinis Kalnų Šorijos (Горная Шория) regionas. Taip pat jie gyvena Chakasijoje, Altajaus Respublikoje. 2002 m. gyventojų surašymo duomenimis, Rusijoje gyveno 13 975 šorai. Vartoja tiurkų kalbų šeimos šorų kalbą.
Šorų tauta susiformavo maišantis gretimoms tiurkų, ugrų, samojedų, ketų gentims. Jų kultūra ir šaknys panašios kaip ir šiaurės altajiečių, kai kurių chakasų etninių grupių. Šorai yra Uralo ir Pietų Sibiro mažųjų rasių atstovai. Dažniausiai vertėsi medžiokle, žvejyba, primityvia žemdirbyste, kedrų riešutų rinkimu. Šorų gyvenime svarbūs buvo ir kalvininkystė, geležies rūdos kasyba ir lydymas (todėl šorai dar vadinti „kalviais totoriais“).
Po 1917 m. Spalio revoliucijos šorų gyvenimas smarkiai pakito. Dauguma jų tapo žemdirbiais, galvijų augintojais, pramonės darbininkais.
Šaltiniai
