Šu
| Senovės Egipto dievybė: Šu (šiw) | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
 | ||||||
| Užrašymas: |
| |||||
| Klasė: | Gamtos dievybė | |||||
| Globoja: | orą, vėją | |||||
| Tėvai: | Atumas ir Jusasetė | |||||
| Sutuoktinis: | Tefnut | |||||
| Palikuonys: | Gebas ir Nut | |||||
| Garbinimo centras: | Heliopolis | |||||
Šu (Šw, Shu, graik Sos, „tuštuma“, „šviesa“, „pakylantis“) egiptiečių mitologijoje – oro dievas, esantis tarp dangaus ir žemės. Vienas iš pirmapradžių senovės Egipto dievų, priklausantis eneados dievų grupei. Kadangi buvo oro dievas apibūdinamas kaip vėsinantis, raminantis ir taikantis.
Šu yra „sukurtasis“ dievas, nes jį sukūrė dievas Ra iš savo atodūsio masturbuodamasis Heliopolyje. Šu atsirado Atumui Ra pačiam save apvaisinus: „Aš (Atumas Ra) išspjoviau Šu, išvėmiau Tefnut“.
Šu kartu su savo seserimi ir žmona Tefnut – pirmoji iš Atumo kilusi pora. Reiškia anapusinę šviesos erdvę, gyvastį, kvėpavimą, visą kosmosą kuriančią, persmelkiančią ir atgaivinančią dvasią (iš Atumo burnos kylantį vėją), sausą orą. Iš Šu ir Tefnut kilo kita dievų pora – Gebas ir Nut.
Ikonografijoje Šu vaizduotas klūpantis ant vieno kelio vyras, apsigaubęs stručio plunksnomis ir, iškėlęs rankas, laikantis dangaus skliautą. Taip jis atskiria Dangų ir Žemę.
Šu ir Tefnut vaizduojami kaip heraldinė liūtų pora, reiškianti gyvenimo-tiesos bei amžinybės-amžinosios trukmės junginius visumos atžvilgiu.
Kultas
Heliopolio religiniame mokyme teigiama, kad Šu yra viena iš Visatos užuomazgų. Formuojantis tokiam požiūriui, senovės egiptiečių religijoje Šu vaizdavimas tapo konkretesnis. 125 Mirusiųjų knygos sk. Šu minimas kaip vienas iš mirusiųjų teismo tarybos narių.
Ryškiausia Šu konkretizavimo apraiška yra jo susiliejimas su Tinido miesto, esančio šiauriniame Egipte, vietiniu dievu Inharu (gr. Onuris) į sinkretišką dievybę Šu Onurį, kuri išlaiko Šu tapatybę, yra Ra sūnus ir Hator Tefnut brolis.
Mitai
Viename mite pasakojama apie baisią klimato nelaimę, kuri įvyko Senosios karalystės pabaigoje. Tefnut su Šu (vers. Ra) susivaidijo. Tefnut („drėgmė“) paliko Egiptą ir iškeliavo į Nubiją. Tada Šu suprato, kad jam trūksta Tefnut ir norėjo ją susigrąžinti, bet Tefnut pasivertė kate, kuri sunaikindavo prisiartinusį žmogų ar dievą. Galiausiai sumanusis Totas sugebėjo ją įtikinti sugrįžti į Egiptą. Jos kelionė Nilu žemyn suteikia daug džiaugsmo ir linksmybių visiems Nilo slėnio gyventojams, o diena, kai po šventosios santuokos Hator Tefnut tampa Šu (arba Šu Onurio) žmona – gamtos suklestėjimo pradžia.
Kitame mite pasakojama, kad Ra paprašė Šu, kad šis atskirtų savo vaikus dangaus deivę Nutą ir žemės dievą Gebą, nes šie taip stipriai buvo susiglaudę, jog negalėjo susilaukti vaikų, o visa žemė buvusi tuščia. Kai Šu pakėlė Nutą šioji ėmė verkti ir ilgėtis savo vyro taip į pasaulis tapo derlingas. Po kurio laiko Nuta pagimdė dieviškuosius dvynius Ozyrį, Izidę, Setą bei Neftidę, Vikiteka
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| ||||||