Švėkšnos dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Švėkšnos dvaras
Grafų Pliaterių Genovaitės vila
Grafų Pliaterių Genovaitės vila
Vieta Švėkšna
Įkurtas XV a. vidurys
Rūmų stilius Neoklasicizmas
Bajorų giminės Kęsgailos,
Oginskiai,
Vilhelmas Jonas Pliateris
Savininkas Laimė Felicija Platerienė

Švėkšnos dvaras stovi Švėkšnoje. Rūmai pastatyti 1880 m. (pastatydino Adomas Pliateris ir pavadino žmonos garbei „Genovaite“), yra parkas.

Parko tvenkinio saloje yra deivės Dianos statula (cementas; autorius Vincentas Jakševičius), parko pakraštyje – vandens malūnas ir kiti ūkiniai pastatai.

Istorija

Tiltelis iš grafų rūmų į Šv. Jokūbo bažnyčią

Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a. vidurio. Dvaro žemės ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, o vakaruose – su Prūsija. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, nes tais metais vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, atiteko Švėkšnos dvaras.

Zavišos Švėkšną valdė iki 1624 metų. Tuo metu, XVII a. pradžioje Švėkšna sustiprinta – užtvenkti Švėkšnos ir Šalnos upeliai, padaryta pasienio tvirtove. 16241644 m. Švėkšną valdė Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, kurio valdymo laikotarpiu dvare įkurtos popieriaus, parako ir stiklo dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, vilnų karšykla. 16441694 m. Švėkšną valdė Denhofai, 16941721 m. – Grotusai, 17211766 m. – Oginskiai. 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris ir Pliaterių šeimos rankose dvaras išbuvo iki 1944 m.

1820 m. Švėkšnos valda buvo padalinta keturiems Pliaterių sūnums ir už kelių kilometrų įsikūrė Vilkėno dvaras.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Švėkšnos parkas ir jiems priklausę pastatai grąžinti jų palikuonei Aleksandro Pliaterio žmonai Laimei Felicijai Pliaterienei.

Nuorodos

  • Švėkšnos dvaro sodyba
  • „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 407 psl.



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: