Švedų tvanas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Švedų tvanas
Priklauso: Antrasis Šiaurės karas
Rzeczpospolita Potop.png
Abiejų Tautų teritorija, užimta Švedijos, Rusijos, Brandenburgo ir Chmelnickio kazokų
Data: 1655-1660 m.
Vieta: Europa
Rezultatas: Abiejų Tautų Respublikos Pyro pergalė
Kariaujančios pusės
Chorągiew królewska króla Zygmunta III Wazy.svg Abiejų Tautų Respublika

Gerae-tamga.png Krymo chanatas
Danijos vėliava Danija
Flag of the Habsburg Monarchy.svg Austrija[1]
War Flag of Hungary.svg Vengrija[1]
Coat of Arms of Moscow.png Rusijos carystė
(November 1656 -)
Flag of Brandenburg.svg Brandenburgas
(1657 -)

Švedijos vėliava Švedija

Coat of Arms of Moscow.png Rusijos carystė
(1654 iki 1656 lapkričio ir nuo 1658)
Herb Radziwiłłów.PNG Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (Radvilų Kėdainių unija)
Flag of Brandenburg.svg Brandenburgas
(1656 - 1657)
Flag of the Cossack Hetmanat.svg Zaporožės kazokai
Coat of arms of Transylvania.svg Transilvanija
Flag of Moldavia.svg Moldavijos kunigaikštystė[2]
Icone Valachie.gif Valakijos kunigaikštystė[2]

Švedų tvanasAbiejų Tautų Respublikos istorijos periodas tarp 1655 ir 1660 metų, kai visą šalies teritoriją, išskyrus nedidelį ruožą palei Turkijos sieną, buvo užėmusi Švedija ir Rusija.

Tarptautinė Abiejų tautų respublikos padėtis vis sunkėjo. 1654 m. iš rytų Lietuvą užpuolė ir didelę jos dalį užėmė Maskvos caras Aleksejus Michailovičius. Minskas buvo sudegintas iki pamatų. Didelė Maskvos kariuomenė artinosi prie Vilniaus. Bijodama Rusijos įsigalėjimo į karą įsijungė Švedija, kuri užpuolė šalį iš šiaurės. Švedų karvedys Magnus de la Gardie su didele kariuomene artinosi prie Lietuvos sienų. Karalius Jonas Kazimieras, netekęs vilties apsiginti, užsidarė Krokuvoje su maža kareivių saujele, kuriems vadovavo Steponas Černeckis.

Kunigaikštis Jonušas Radvila, paskirtas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmonu, beturėjo tik 5000 kareivių. Likusioji kariuomenė žuvo mūšiuose su maskviečiais prie Šklovo, Mohilevo, Smolensko, Staro Bychovo. 1654 m. rugpjūčio 12 d. ties Šklovu Jonušas Radvila su 8000 karių pasitiko 80 000 rusų kariuomenę, kuriai vadovavo kunigaikštis Aleksejus Trubeckojus ir pralaužė priešo gretas. Tačiau tolesnės kovos baigtį nulėmė žymi jėgų persvara. Iš valdovo pastiprinimo sulaukti nepavyko, o kai pagalba atėjo, jau buvo per vėlu. 1655 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos caro daliniai įžengė į Vilnių ir pirmąsyk valstybės istorijoje priešas užėmė Lietuvos sostinę. Jonušui Radvilai iš rusų užimto Vilniaus pavyko išgelbėti valstybės iždą ir didįjį antspaudą, t. y. juridinę ir finansinę valstybės galią. Rusams užėmus Vilnių Jonušas Radvila pasitraukė į Kėdainius. Gonsievskis pasitraukė į Suvalkiją.

Švedija 1655 m. užėmė Žemaitiją, Upytę, dalį Kauno ir Breslaujos pavietų. Švedų įgulos buvo Kretingoje, Palangoje, Vainute, Plungėje, Tauragėje ir kt. Švedai pradėjo rinkti mokesčius – 5 taleriai nuo valako.

Švedijos kariuomenė taip pat įsiveržė ir užėmė didelę dalį Lenkijos, išskyrus Gdanską. Lenkų bajorija paskelbė Tišoveco konfederaciją.

1655 m. pabaigoje Rusija pasirašė paliaubas su Lietuva. 1656 m. Rusija pradėjo kariauti su Švedija, norėdama užimti Livoniją.

Švedų žygis į Kėdainius. (Dailininko Jozefo Brandto paveikslas)

1656 m. vasario 2 d. išleistame atsišaukime Jonas Kazimieras ragino kovoti su švedais. Apie 1656 m. balandžio mėnesį prasidėjo žemaičių bajorų sukilimas, buvo sunaikintos švedų įgulos. Taubės vokiečių eskadroną sukilėliai sutriuškino. Birželio mėnesį švedai pasiliko tik Biržuose. Vienas iš pagrindinių konfederacijos prieš švedus organizatorių buvo P. Sapiega. P. Sapiega kovojo su Jonušu Radvila, kuris buvo pasidavęs švedams (Kėdainių sutartis). Biržų apgultis sukilėliams ilgai nesisekė. Tik 1657 m. sausio mėnesį Gonsievskiui pavyko priversti Biržus kapituliuoti. 1657 m. rugsėjo mėnesį į Abiejų Tautų Respublikos pusę perėjo Brandenburgo kurfiurstas. 1658 m. lietuvių kariuomenę švedai išstūmė iš Livonijos, puldinėjo Žemaitiją.


  1. 1,0 1,1 Ervin Liptai: Military history of Hungary, Zrínyi Military Publisher, 1985. ISBN 963-326-337-9
  2. 2,0 2,1 László Markó: Lordships of the Hungarian State, Magyar Könyvklub Publisher, 2000. ISBN 963-547-085-1


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+6344-13=6331 wiki spaudos ženklai).