Švenčionėliai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Švenčionėliai
   Svencioneliai.jpg   
Svencioneliai2011.jpg
Pašto gatvė Švenčionėliuose

Švenčionėliai
55°09′29″N 26°00′00″E / 55.158°N 26.000°E / 55.158; 26.000 (Švenčionėliai)Koordinatės:55°09′29″N 26°00′00″E / 55.158°N 26.000°E / 55.158; 26.000 (Švenčionėliai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Švenčionių rajono savivaldybė
Seniūnija: Švenčionėlių seniūnija
Gyventojų: 5 771 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Švenčionė̃liai
Kilmininkas: Švenčionė̃lių
Naudininkas: Švenčionė̃liams
Galininkas: Švenčionėliùs
Įnagininkas: Švenčionė̃liais
Vietininkas: Švenčionė̃liuose
Pašto kodas: LT-18022


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: ŠvenčionėliaiVikiteka

Turinys

Švenčionėliai – miestas Švenčionių rajono savivaldybėje, 10 km į vakarus nuo Švenčionių, 10 km į pietus nuo Kaltanėnų. Švenčionėlių seniūnijos centras.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia, pastatyta 1959 m.
Legenda pomnik.svg Raudonų plytų geležinkelio stotis (XIX a. pabaigos istorizmo laikotarpio statinys)
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg 3 mokyklos, meno mokykla
Japanese Map symbol (Library).svg Švenčionėlių biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas
Švenčionėlių vaikų globos namai
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Geografija

Jaukūs priemiesčiai, miškingos paežerės ir pažeimeniai sutraukia nemažai turistų. Pro miestą teka Žeimena. Penktadalį miesto teritorijos sudaro želdiniai.

Kelias į Švenčionis, o pro Kaltanėnus – į Ignaliną, Uteną, Molėtus, žvyrkelis per Labanoro regioninį parką ir Januliškio kaimą į Labanorą. Geležinkelis į Vilnių ir Turmantą.

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.jpg

Švenčionėliai




Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Švenčionėliai OpenLayers žemėlapyje
Švenčionėliai „WikiMapia“ žemėlapyje[2]
Švenčionėliai TSRS topografiniame žemėlapyje[3][4].


Istorija

Manoma kad teritorija, kur įsikūrę Švenčionėliai, priklausė Nalšiai ar nalšėnams, kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi tarp 1229 ir 1298 metų, o pats miestas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII a. pabaigoje. Tuo vardu minimas palivarkas, priklausęs Juodiškio dvarui. Švenčionėlių dvaro būta ir visai kitoje vietoje, arčiau Švenčionių, šalia Grigaliūnų kaimo.

Dabartinio Švenčionėlių miesto šiaurinėje dalyje viduramžiais buvo Juodiškio dvaras ir kaimas. Dabar ta miesto dalis vadinama Juodiškėliu. Anksčiau Švenčionių gatvės posūkyje stovėjo įdomus akmeninis pastatas, kuriame ilgai buvo kepykla. Tai buvo bene seniausias pastatas dabartiniuose Švenčionėliuose.

Švenčionėlių gyvenvietė atsirado 1861 m., kairiuoju pažeimeniu tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. 18951899 m. nutiesus LentupioPanevėžio siaurąjį geležinkelį, Švenčionėliai tapo geležinkelių mazgu. Maždaug tuo metu pro čia nutiestas Švenčionių-Utenos plentas. XIX a. pabaigoje Švenčionėlių gyvenvietė buvo menka, 1880 m. minima tik 13 sodybų su 82 gyventojais, bet joje jau veikė vėžių eksporto bendrovė. 1900 m. miestelis sudegė. XX a. pradžioje Švenčionėliai ėmė smarkiai plėstis. Naujos gatvės buvo tiesiamos į pietus nuo Juodiškio, tiesiog per šilą.

1907 m. miško pakraštyje pastatyta medinė bažnyčia, kurioje buvo vertingų aklo skulptoriaus Julijono Daunio medžio darbų. Nedaug kas liko iš jo nuostabių dirbinių. 1908 m. Švenčionėliai gavo parapijos teises.

Švenčionėlių gyvenvietėje XIX a. gale pradėjo kurtis pramonė, nuo 1894 m. veikė siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatyta elektrinė. 1920 m. suteiktos miesto teisės, 19201939 m. buvo okupuotas lenkų. 1924 m. atidarytas degtukų šiaudelių fabrikas. 1939 m. patvirtintos miesto teisės, 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu.

1996 m. patvirtintas Švenčionėlių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. pabaiga – 1925 m. Švenčionėlių valsčiaus centras  ?
19251939 m.  ? Vilniaus vaivadija
19391941 m. Švenčionėlių apskrities centras
19411950 m. Švenčionių apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Švenčionėlių rajono centras Vilniaus sritis
19531959 m.
19591995 m. rajoninio pavaldumo miestas,

Švenčionėlių apylinkės centras

Švenčionių rajonas
19952013 m. Švenčionėlių miesto seniūnija ir Švenčionėlių seniūnijos centras Švenčionių rajono savivaldybė Vilniaus apskritis
2013 Švenčionėlių seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė

Miestelio vardas yra mažybinės priesagos vedinys iš Švenčionių miesto vardo,[5] prie kurio gyvenvietė kūrėsi kaip geležinkelio stotis. 1862 m. gyvenvietė pavadinta Naujieji Švenčionys, bet vėliau prigijo Švenčionėlių vardas.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1970 m. ir 2011 m.
1970 m.sur.[6] 1976 m.[7][8] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2005 m. 2006 m.
5 979 6 600 6 566 7 712 6 923 6 585 6 480
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur. 2011 m.sur. -
6 407 6 346 6 242 6 162 5 950 5 771 -

Žymūs žmonės

  • Artūras Driukas (1961–), teisėjas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas.

Švenčionėlių gyventojai prisimena ir didžiuojasi kunigais, kurie gimė, mokėsi ir gyveno Švenčionėliuose ir jų apylinkėse:

Švietimas

Švietimo ir ugdymo įstaigos:

Šaltiniai

  1. Švenčionėliai. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Švenčionėliai wikimapia.org
  3. Švenčionėliai maps.vlasenko.net
  4. Švenčionėliai loadmap.net
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 221 psl.
  6. Švenčionėliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 440 psl.
  7. Švenčionėliai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius. - 37 psl.
  8. Švenčionėliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 232 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • VP-bot – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • VP-bot1 – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • Vitas Povilaitis – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.