Šventorius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bažnyčios šventorius

Šventorius – teritorija aplink šventovę, „šventa žemė“.

Šventorius paprastai yra aptvertas mūrine, akmenine, metalo aptvarų tvora, gali būti apsodintas gyvatvore. Esant tokiai apjuostai teritorijai, būtinai yra bent keli vartai, varteliai – pagrindiniai, šoniniai ar kt.

Šventorius gali būti tiek taisyklingo, tiek netaisyklingo plano (pvz., stačiakampio tipo), kampuose kai kur stovi bokštai, mūriniai vartai; tarp bokštų – šventoriaus prieangis.

Šventoriuje gali būti kapinės; kai kur būna apsodintas medžiais.

Per didžiąsias šventes paprastai žmonės, negalintys patekti į bažnyčią, iškilmingų pamaldų klausosi šventoriuje, kartais vos sutelpa netgi ir šventoriuje. XX a. pabaigoje daug kur prie bažnyčių buvo įrengti lauko mikrofonai, per kuriuos girdėti pamaldas vedančio kunigo, choro balsai, – taip galima dalyvauti ir Šv. Mišių aukoje net ir nesant šventovėje.

Atlaidų procesijos paprastai vyksta tik bažnyčios šventoriuje, iškilmingai einant aplink bažnyčią ir nešant relikvijas, adoruojant.

Patarlės

Šaltiniai

  1. V. Krėvė-Mickevičius. Patarlės ir priežodžiai. I–II dalis. Kaunas 1934–1935. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. III dalis. Kaunas 1937. IV dalis leidinyje „Darbai ir dienos“ VII t. Kaunas 1938.
  2. Sudarytojas: Eustachijus Karaliūnas. 3000 patarlių ir priežodžių. „Židinio“ leidykla, Vilnius, 1991. 4 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: