Žaliasis Kyšulys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
República de Cabo Verde
Flag of Cape Verde.svg Coat of arms of Cape Verde.svg
(Detaliau) (Detaliau)
Žaliasis Kyšulys žemėlapyje
Valstybinė kalba portugalų
Sostinė Praja
Didžiausias miestas Praja
Valstybės vadovai Pedro Pires José Maria Neves
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
4 0334,033 km²
403,300 ha
1,557.141 mi²
km² (164)
nežymi dalis
Gyventojų
 - 2012 m. [1]
 - Tankis
 
503 713 (163)
124.9124.9 žm./km²
1.249 žm./ha
323.491 žm./mi²
žm./km² (68)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
3,12 mlrd. $ (162)
6000 $ (94)
Valiuta Žaliojo Kyšulio eskudas (CVE)
Laiko juosta UTC-1
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Portugalijos

1975 m. liepos 5 d.
Valstybinis himnas Žaliojo Kyšulio himnas
ISO kodas CV
ISO3 kodas CPV
ISO skaitmeninis kodas 132
FIPS kodas CV
GeoName kodas 3374766
Interneto kodas .cv
Šalies tel. kodas +238
Commons-logo.svg Vikiteka: Žaliasis KyšulysVikiteka

Žaliojo Kyšulio Respublika (Žaliasis Kyšulys) – salų valstybė Atlanto vandenyne, ~500 km į vakarus nuo vakarinio Afrikos žemyno kyšulio (Žaliojo kyšulio), esančio Senegale.

Turinys

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio istorija

1460 metais, kuomet prasidėjo gegrafinių atradimų era, Portugalijos karūnai tarnaujantys jūreiviai išsilaipino dabartiniuose Žaliojo kyšulio krantuose. Nors tai nėra faktinis įrodymas, tačiau yra pagrindo manyti, kad romėnai ir kartaginiečiai žinojo apie archipelago egzistavimą. Taigi spėjama, kad XII-XIII amžiuose arabų jūreiviai pasiekė tuo metu buvusias negyvenamas salas.

1495 m. Žaliasis Kyšulys paskelbtas Portugalijos kolonija, o sostine tapo Sidade Veljos miestas. Kadangi salos buvo negyvenamos, į jas pradėta vežti vergus iš Vakarų Afrikos, taip pat atsikėlė ir portugalų valstiečiai. XV-XVI a. Žaliasis Kyšulys buvo svarbus vergų prekybos centras, tačiau kentėjo nuo prancūzų ir anglų piratų antpuolių. Panaikinus vergiją, salų reikšmė sumenko.

1972 m. Žaliasis Kyšulys gavo savivaldą. 1956 m. susikūrusi Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės Afrikos partija, vadovaujama Amilkaro Kabralo 1975 m. pasiekė visišką salų nepriklausomybę. 1975 m. liepos 5 d. paskelbus nepriklausomybę, šalies prezidentu tapo Aristidas Pereira.

Bisau Gvinėjos ir Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės partija (PAIGC) gavusi daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje, į naują konstituciją įtraukė straipsnį apie būsimą Žaliojo Kyšulio ir Gvinėjos Bisau susijungimą. Tačiau po karinio perversmo, įvykusio Gvinėjoje Bisau 1980 m. lapkričio 14 d., Žaliojo Kyšulio partinė organizacija atsiskyrė nuo PAIGC, visos užuominos apie galimą susijungimą su Gvinėja Bisau buvo pašalintos iš konstitucijos ir 1981 m. sausio mėn. įkurta Afrikos Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės partija (PAICV). Įsigaliojo vienpartinis režimas.

Tik 1990 m. iš konstitucijos pašalintas straipsnis, įtvirtinantis PAICV monopolį. 1991 m. sausio 13 d. rinkimuose laimėjo 1990 m. įkurta partija "Judėjimas už demokratiją". 1991 m. prezidentu išrinktas Antonijus Maškarenjašas Monteiras. 1992 m. rugsėjį įsigaliojo nauja konstitucija, įtvirtinanti daugiapartinę sistemą, ekonominį vystymąsi, pagrįstą laisvosios rinkos principais, demokratines pertvarkas, nacionalinio privataus kapitalo vystymąsi, užsienio investicijų pritraukimą, santykių su Portugalija, Brazilija ir kai kuriomis Afrikos šalimis vystymąsi.

1995 m. parlamento rinkimuose daugumą balsų vėl gavo Judėjimas už demokratiją, o 1996 m. A. M. Monteiras perrinktas antrai kadencijai. Tais pačiais metais Žaliasis Kyšulys tapo vienu iš portugališkai kalbančių šalių Bendrijos steigėju. 1997 m. sukurtas vieningas salyno komunikacinis centras, o tai leido įkurti ofšorinį bankininkystės centrą.

1998 m. nacionalinė valiuta eskudas buvo susietas su Portugalijos valiuta, taigi palengvėjo prekyba su ES šalimis ir su frankofoniškąja Afrika. 2001 m. šalies prezidentu tapo Pedro de Verona Rodrigues Pires, iškeltas PAICV.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio politinė sistema

Žaliasis Kyšulys - parlamentinė demokratinė unitarinė respublika. Galioja 1992 m. rugsėjo 25 d. priimta konstitucija (su 1995 ir 1999 pataisomis). Vyriausybės vadovas yra prezidentas, kuris renkamas visuotinuose tiesioginiuose rinkimuose penkeriems metams. Įstatymų leidyba priklauso Nacionalinei Asamblėjai: 72 deputatai renkami penkerių metų laikotrapiui. Asambleja renka ministrą pirmininką, kuris pateikia prezidentui tvirtinti ministrų kabineto sudėtį. Vietinė vykdomoji valdžia taip pat renkama visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Daugiapartinė sistema: šiuo metu yra 7 politinės partijos. Politinis gyvenimas šioje šalyje garsėja savo stabilumu ir konfliktų nebuvimu, kadangi šalyje gana stipriai jaučiama Vakarų kultūros įtaka.

Teisinė sistema

Teisinė Žaliojo Kyšulio sistema priklauso romanų-germanų šeimai, seka Portugalijos teisinėmis tradicijomis. Žaliajame Kyšulyje neišvystyta juridinio išsilavinimo sistema, teisininkai rengiami Portugalijos universitetuose. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis - 1966 metų Portugalijos konstitucija. Šeimos santykiai reguliuojami remiantis 1981 metų Šeimos kodeksu. Santuokos sudaromos civiline arba religine forma ir įtvirtina sutuoktinių lygiateisiškumą. Nuo 1980-ųjų pabaigos vykdoma ekonominės sferos liberalizavimo politika. 1989 m. dekretas- įstatymas sukūrė teisinę bazę laisvųjų ekonominių zonų steigimui. 1990-aisiais metais pradėta valstybinių įmonių privatizacija. 1992 m. KOnstitucija įtvirtino privačios ekonominės iniciatyvos laisvę, įpareigojo valstybę pritraukti ir palaikyti užsienio investicijas. Konstitucija garantuoja dirbančiųjų teisę jungtis į profesines sąjungas, dalyvauti kolektyvinėse derybose ir streikuoti. Įtvirtinta 44 valandų darbo savaitė. Mirties bausmė Žaliajame Kyšulyje nebuvo taikyta nuo 1835 metų ir panaikinta pirmąja konstitucija 1981 m.

Teismų sistema susideda iš Aukščiausiojo Teismo ir regioninių teismų. Prokuratūra gina valstybės interesus ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą. Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę priežiūrą. Tribunal de Contas - teismas, vykdantis aukščiausiu lygiu finansinę kontrolę.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio savivaldybės

Žaliojo Kyšulio savivaldybės

Žaliojo Kyšulio salos padalintos į 22 savivaldybes (portug. municípios). Mažesnės salos sudaro po vieną savivaldybę, o didesnės - padalintos į kelias. Pateikiamas savivaldybių sąrašas pagal salas (skliausteliuose nurodytas numeris žemėlapyje):

Geografija

Santo Antano sala
Druskos gavyba Majo saloje
Mindelo miestas

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio geografija

Žaliojo Kyšulio salos yra vulkaninės kilmės. Pasiskirsčiusios į 2 grupes: Priešvėjines salas (šiaurinė grupė) ir Pavėjines salas (pietinė grupė). Iš viso yra 10 salų ir 8 salelės. Salų paviršius kalnuotas, yra ugikalnių. Aukščiausia vieta - veikiantis Fogo ugnikalnis (2829 m, Fogo s.). Didžiausia ir gausiausiai gyvenama sala - Santjagas (joje yra šalies sostinė Praja).

Klimatas tropinis, jūrinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra 24 °C, rugsėjo 29 °C. Kritulių iškrinta nedaug, vos 68 mm per metus, iš jų beveik pusė rugsėjo mėnesį.

Dėl sauso klimato vyrauja dykumų ir pusdykumių landšaftai. Auga skurdūs krumynai ir pievos, miškų beveik nėra. Dėl salų nuotolio nuo žemyno, jose yra endeminių gyvūnų: Aleksandro čiurlių, Žaliojo Kyšulio dirvinių vieversių, Žaliojo Kyšulio nendrinukių, Jago žvirblių.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio ekonomika

Žaliajame Kyšulyje beveik nėra naudingų iškasenų, dėl sauso klimato sunku vystyti žemdirbystę. Išgaunama valgomoji druska (daugiausia Majo saloje). Maisto (žuvies, gėrimų, cukraus), tabako, cemento, keramikos pramonė. Auginami kukurūzai, ankštiniai, batatai, manijokai, cukranendrės, bananai, žemės riešutai, tabakas, prieskoniai. Auginami galvijai, avys, ožkos, kiaulės. Svarbi ūkio šaka - žvejyba. Vystomas turizmas.

Šalyje yra ~10 tūkst. km kelių. Pagrindinis jūrų uostas - Mindelas. Tarptautiniai oro uostai Santjago ir Salo salose.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio demografija

Žaliojo Kyšulio gyventojai susiformavo susimaišius vergijon atvežtiems afrikiečiams (daugiausia iš Senegalo, Gambijos ir Bisau Gvinėjos) bei kolonistams iš Portugalijos. Daugiau nei du trečdaliai (­­­~71 %) gyventojų yra kreolai (mulatai), taip pat 28 % gyventojų yra juodaodžiai (fulbiai, mandžakai, balančiai), bei ~1 % baltieji (portugalai, ispanai, žydai, arabai). Daugiau nėi pusė gyventojų susitelkę Santjago saloje. Didžioji gyventojų dauguma (94 %) Romos katalikai. Dar yra šiek tiek protestantų, musulmonų, bahajų, budistų. Salų gyventojai kalba vietiniu kreoliniu portugalų kalbos variantu.

Didelės Žaliojo Kyšulio salų gyventojų bendruomenės gyvena Portugalijoje, JAV, Angoloje, San Tomėje ir Prinsipėje, Prancūzijoje, Brazilijoje.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1971 m. ir 2012 m.
1971 m. 1975 m. 1980 m. 1990 m. 2000 m. 2005 m. 2010 m. 2012 m.
272 071 299 842 295 703 341 491 434 812 475 347 491 875 503 713

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Žaliojo Kyšulio kultūra

Žaliojo Kyšulio kultūra - europietiškos ir afrikietiškos kultūros mišinys. Tradicinė salų muzika yra morna, kurią po pasaulį išgarsino dainininkė Cesária Évora. Taip pat populiari muzika yra iš Angolos kilusi kizomba, portugališkos-afrikietiškos muzikos ir šokio mišinys funaná. Žymiausi šalies rašytojai - Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.

Populiariausios sporto šakos - futbolas, krepšinis.

Kita informacija

Šaltiniai



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: