Žemės mantija

Terminas „mantija“ turi ir daugiau reikšmių, žr. Mantija (reikšmės)

Žemės skerspjūvis nuo branduolio iki egzosferos.

Mantija – sluoksnis planetos (šiuo atveju Žemės) sandaroje, kuris slūgso po Žemės pluta virš išorinio planetos branduolio. Pvz., Žemės, labiausiai ištirtos planetos, mantija slūgso apytikriai nuo 30 km iki 2900 km gylyje nuo Žemės paviršiaus.

Riba tarp planetos plutos ir mantijos vadinama Mohorovičičiaus paviršiumi (paprastai trumpinama – Moho paviršius). Tai menamas paviršius, išskirtas pagal seismines bangas. Pastarosios ties šiuo paviršiumi staigiai keičia sklidimo greitį.

Mantija nuo plutos skiriasi tiek mechaninėmis savybėmis, tiek mineraline sudėtimi. Mantija sudaryta iš olivinų, kitokių piroksenų, ir kitų mineralų. Tipinės mantijos uolienos turėtų būti peridotitas, eklogitas, dunitas.

Temperatūra siekia 100 °C viršutinėje dalyje ir virš 3500 °C apatinėje dalyje. Nors tokios temperatūros viršija uolienų lydymosi temperatūras, tačiau didelis slėgis laiko jas kietame būvyje.

Temperatūrų skirtumas tarp išorinio branduolio ir žemės plutos mantijoje sukelia konvekcinius srautus. O pastarieji sukelia litosferos plokščių judėjimą.