Žiemgalių kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Žiemgalių kalba
Kalbama: -
Kalbančiųjų skaičius: išnykusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: -
Kalbos išnykimas: XVI a.
Kilmė:

Indeuropiečių
 Baltų-slavų   Baltų
   Rytų baltų
    Žiemgalių kalba

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: -
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: bat
ISO 639-3: xzm

Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę). Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų.

Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje vietomis buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvo tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvo verčiami į c, dz. Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė – balsio įspraudimas tarp r, bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzssodas), berizs (bērzsberžas), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g -serga. Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga -ene – (-ienė?), -uve (Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve).

Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią kaip latviai, tuo tarpu šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.

Taip pat skaitykite

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+2912-0=2912 wiki spaudos ženklai).