Žmogus
| Homo sapiens | |||
|---|---|---|---|
 Žmonės (Homo sapiens) | |||
| Mokslinė klasifikacija | |||
| Mokslinis pavadinimas | |||
|
Žmogus (lot. Homo sapiens sapiens) – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei. Visų žmonių populiacija dar vadinama žmonija.
Žmogus iš kitų gyvūnų išsiskiria savo protiniais sugebėjimais, kalba, kultūra ir socialiniais ypatumais. Žmogui giminingiausi primatai yra šimpanzės, kiek mažiau – gorilos, orangutanai ir gibonai. Manoma, kad esminis požymis, skiriantis žmogų nuo kitų gyvūnų, yra abstraktus mąstymas.
Žmogus (dgs. žmonės) turi stačią laikyseną, vaikšto ant apatinių galūnių, palikdamas viršutines įvairiai galimai veiklai (taip pat – darbui). Labai išsivysčiusios smegenys įgalina abstraktų mąstymą, kalbą, savęs suvokimą. Žmogų tiria įvairūs mokslai: psichologija – jausmus ir mąstymą, religijotyra – tikėjimą, filosofija bando sujungti abu šiuos aspektus, biologija žiūri į žmogų kaip į gyvą organizmą ir kt. Bendrai mokslas apie žmogų yra vadinamas antropologija (graikiškai anthropos reiškia žmogų).
Žmonės yra visuomeniniai gyvūnai, gyvenantys sudėtingai suderintose įvairaus lygmens socialinėse bendruomenėse, kurios tarpusavyje bendrauja, bendradarbiauja ir varžosi. Žmonių bendruomenes vienija vertybės, tikėjimas, elgesio normos ir kt.
Žodžio kilmė
Žmogus daugumoje pasaulio kalbų yra labai senas žodis. Senovės lietuvių kalboje būta beasmenės formos – žmuo, etimologiškai (pagal kilmę) artimos lotyniškajam homo (plg. humus ir žemė, hiems ir žiema). Šios formos šaknys tikriausiai siekia indoeuropiečių prokalbės laikus. Forma žmuo turėjusi dvi lytis: žmogus (vyriška) ir žmona (moteriška). Istorijos eigoje susiformavo taip, kad žmonos terminas ėmė reikšti tik sutuoktinę, o žmogus tapo bendra rūšį apibūdinančia žodžio forma. Tačiau pastebėtina, kad daugiskaitą nulėmė moteriška lytis (žmona -> žmonės).
Žmogaus lytys ir jų skirtumai
Žmonija turi dvi lytis – vyrą ir moterį. Jos skiriasi ne tik biologiniais požymiais (kūno sudėjimu, dauginimosi organais, endokrinine sistema ir kt.), tačiau ir mąstymo, jausmų bei elgsenos požiūriu.
Moterys dar vadinamos dailiąja lytimi (pabrėžiant jų grožį), o vyrai – stipriąja (pabrėžiant jėgą).
Anatomija ir fiziologija
Žmogaus kūnas dalijamas į dalis (partes corporis): liemenį (truncus), galvą (caput), kaklą (collum), viršutines galūnes (membrum superius) ir apatines galūnes (membrum inferius).
Kiekviena dalis dalijama į smulkesnes: liemuo į krūtinę (thorax), pilvą (abdomen), nugarą (dorsum), dubenį (pelvis). Pastarasis dalijamas į didįjį ir mažąjį dubenį (pelvis major et pelvis minor).
Žmogaus kūne yra kelios ertmės: kaukolės ertmė (cavitas cranii), krūtinės ląsta (cavitas thoracis), pilvo ertmė (cavitas abdominis), dubens ertmė (cavitas pelvis). Veide yra nosies ertmė (cavitas nasi), burnos ertmė (cavitas oris) ir akiduobės (orbitae).
Protas ir sąmonė
Protas – sugebėjimas vertinti mus supantį pasaulį. Tokį sugebėjimą turi visi gyvi padarai. Šis sugebėjimas pasireiškia įvairiomis formomis, iš kurių ne visos žmogui prieinamos.
Patį protą galima pavadinti „programa“, apdorojančia per jutimo organus atkeliaujančią informaciją. Informacijos apdorojimo žmogaus smegenyse „lygis“ yra tobulesnis nei bet kurių gyvūnų. Žmogaus protas nėra beribis – kaip ir kiekvienai žemesnei gyvūnų rūšiai, taip ir žmogui egzistuoja suvokimo ribos.
Protas ne tik padeda žmogui suvokti aplink jį esantį pasaulį – jis dar atlieka ir apsaugines funkcijas.
Kadangi informacijos srautai iš žmogų supančios aplinkos yra beribiai, pirmoji apsauginė proto (sąmonės) funkcija palengvina organizmo funkcionavimą atrankinio dėmesingumo bei sąmonės dėka. Kiekvieno žmogaus aplinkos suvokimas yra individualus ir nepakartojamas; suvokiniams kurti vaizdiniai gali būti sudaryti iš sąvokų, apibrėžimų, bendravimo šablonų, netgi realiai neegzistuojančių vaizdinių. Jeigu šios apsauginės funkcijos nebūtų, žmogaus protas būtų priverstas be perstojo vertinti visus informacijos srautus ir kiekvieną akimirką iš naujo pastebėti jį supančią aplinką.
Žmogaus įsitvirtinimas įsivaizduojamojo pasaulio centre (vad. „ego“ funkcija) yra svarbi individo gyvenime; gali garantuoti žmogaus kaip individo išlikimą, pasirūpinant pirmiausia individo, o ne bendruomenės poreikiais. Yra žinoma atvejų, kai dėl smegenų pažeidimo ši funkcija sutrinka ir ego beveik nebedominuoja. Tokie žmonės gali būti palaikyti altruistais.
Protavimas gali būti sąmoningas arba nesąmoningas. Pasąmonė yra pajėgi aprėpti visą gigantišką informacijos srautą iš žmogų supančios aplinkos, tačiau ji neanalizuoja duomenų, leisdama jiems „tekėti“.
Tam tikri prioritetiniai duomenys yra perkeliami į aukštesnį lygį – objektyvų ir subjektyvų nagrinėjimą. Tai jau sąmoningo proto sritis, kuriai tenka ribotas duomenų srautas. Kitaip tariant, protas – tai loginis „procesorius“, atsirenkantis ir analizuojantis sąmonės pateiktus duomenis.
Sąmonės dėka žmogus netgi gali apeiti proto sukurtas apsaugas – imti iš naujo pervertinti jį supančią aplinką ar tyčia nesirūpinti savo poreikiais, iškeldamas į pirmą vietą kitų poreikius.
Sąmoningo protavimo pajėgumus nusako sąmoningumo lygis. Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo individas lengviau (ir realiau) suvokia jį supančią aplinką, lengviau prisitaiko prie pokyčių, adaptuojasi.
Esant aukštam sąmoningumui, lengviau ignoruojami primityviai, pernelyg supaprastintai suvokiami aplinkos vaizdiniai, ką galima laikyti „momentine nuotrauka“, ir kuri ne visada yra realybės atspindys.
Yra nustatyta, kad daugiau nei du trečdaliai žmonių turi gana žemą sąmoningumo lygį.
Proto ir sąmonės veikla labai svarbi žmogaus gyvenime – ji prisideda formuojant individo elgesio modelius, bendravimo metodus ir būdus, įvertinant svarbiausius poreikius.
Seksualumas
Žmogaus seksualumas ne tik užtikrina dauginimosi funkciją ir rūšies išlikimą, tačiau ir lemia socialinius reiškinius, tarpusavio ryšius tarp žmonių ir hierarchiją. Lytinis potraukis yra ne tik kūniškas (fizinis) poreikis, tačiau yra susijęs ir su jausmais – teigiamais (pvz., susižavėjimas, meilė, ekstazė) arba neigiamais (pvz., pavyduliavimas ar neviltis). Seksualumo apraiškas ir mastą nulemia tam tikros taisyklės visuomenėje – socialinės normos. Pavyzdžiui, paprastame paplūdimyje nedera būti visiškai nuogam, daugumoje kultūrų yra nepriimtina erotinė meilė tarp artimų giminaičių – brolių ir seserų, tėvų ir vaikų. Lytinį susilaikymą iki santuokos, taip pat dvasininkų skaistumą nulemia religinės normos. Kai kuriose kultūrose yra priimtina tik vienpatystė (pvz., Vakarų civilizacijoje), tuo tarpu kai kitos toleruoja ir daugpatystę (pvz., islamo šalys).
Apskritai, gyvūnų pasaulyje gėda dėl nuogumo yra būdinga tik žmonėms – beveik visose kultūrose nepriimtina vaikščioti visiškai nuogam, nors toleruojamo nuogumo mastą iš dalies lemia geografinės sąlygos (klimatas) ir mada (pvz., Vakaruose populiarėja atviresni drabužiai, apnuoginantys krūtinę, šlaunis ar bambą, tuo tarpu musulmonų kraštuose moterims viešumoje reikia slėpti net veidą). Įvairios lytinio elgesio formos (glostymas, glamonės, bučiniai) yra nevienodai vertinami atskirose kultūrose ir subkultūrose, o viešumoje atliekamas lytinis aktas beveik universaliai yra nepriimtinas (nebent pirmykštėse ar šiuolaikinėse orgijose, filmavimuose kinui, religinių ritualų metu ir pan.).
Patarlės
Priežodžiai
Šaltiniai
