Žygimantas Liauksminas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žygimantas Liauksminas
lot. Sigismundus, Zygmunt Lauxmin

Gimė 1596 m. ar 1597 m.
Žemaitija
Mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. (~74 m.)
Vilnius

Veikla
SJ, Lietuvos teologas, filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, lietuvių muzikologijos pradininkas, vienas pirmųjų Vilniaus universiteto profesorių lietuvių.
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Žygimantas Liauksminas (lot. Sigismundus, Zygmunt Lauxmin, 1596 m. ar 1597 m. Žemaitija1670 m. rugsėjo 11 d. Vilnius) – SJ, Lietuvos teologas, filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, lietuvių muzikologijos pradininkas, vienas pirmųjų Vilniaus universiteto profesorių lietuvių.

Turinys

Biografija

Nuo 1616 m. jėzuitas. 1618-1619 m. Pultusko kolegijoje studijavo retoriką, 1619-1621 m. Vilniaus universitete – filosofiją, 1625-1629 m. – teologiją. 1642 m. teologijos daktaras.

1631-1635 m. Polocko ir Nesvyžiaus kolegijose dėstė retoriką, 1635-1638 m. – Vilniaus universitete filosofiją, 1638-1642 m. – teologiją, 1642-1644 m. Braunsbergo (dab. Branevas) kolegijoje – filosofiją; nuo 1635 m. profesorius. 1644-1647 m. Plocko, 1650-1655 m. Polocko, 1661-1665 m. Kražių kolegijų rektorius. 1655-1658 m. Vilniaus universiteto vicerektorius, 1665-1670 m. pakancleris. Vienuolijoje ėjo Lietuvos jėzuitų viceprovincijolo pareigas, 1645-1646 m. pavadavo provincijolą ir administravo provinciją IX Generalinės kongregacijos laikotarpiu, kaip Lietuvos jėzuitų generalinis elektorius dalyvavo X (1652 m.) ir XI (1661 m.) Generalinėse kongregacijose Romoje.

Mokslinė veikla

Parašė teologijos veikalų („Katalikų Bažnyčios pagrindimas“, Demonstratio Catholicae Ecclesiae, manoma, 1643 m. 3 leid. 1648 m.), „Bažnytinė teologija“ (Theologia ecclesiastica, 1665 m. 2 leid. 1675 m.), pirmąją originalią visoje Abiejų Tautų respublikos teritorijoje graikų kalbos gramatiką „Graikų kalbos vadovėlio santrauka“ (Epitome institutionum linguae graecae 1655 m.). Žymiausias jo veikalas – „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės“ (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae, 1648 m.). Jame remdamasis Aristoteliu, Ciceronu, Kvintilianu, smerkia barokinio stiliaus ydas – pompastiką, miglotumą, makaronybes, iškelia blaivų protą, minties aiškumą, sklandžią kalbą. Knygoje t. p. pateikiama praktinių patarimų, kalbų pavyzdžių. Šio veikalo priedas „Dialektikos branduolys“ (Medulio dialecticae) yra scholastinės logikos įvadas, supažindinantis su jos pagrindinėmis kategorijomis ir samprotavimo būdais. „Oratorinė praktika“ buvo plačiai naudojama jėzuitų mokyklose, perspausdinta Miunchene (1648 m.), Frankfurte prie Maino (1666 m.), Kelne (1680 m., 1705 m., 1707 m., 1717 m.), Viurcburge (1690 m.), Prahoje (1710 m.), Vienoje (1720 m.), Košicėje (1732 m.).

Išleido pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika“ (Ars et praxis musica, 1667 m. 1693 m., lietuvių kalba 1977 m.). Jame aiškinami bendrieji muzikos pagrindai – natų pavadinimai, gama, raktai, yra pratimų, daug bažnytinės muzikos pavyzdžių, apibūdinamas lygusis (cantus planus), daugiabalsis ir grigališkasis, kietasis (cantus durus) bei švelnusis (cantus mollis) giedojimas.

Parašė eilėraščių senovės graikų kalba, panegiriką Lenkijos karaliui Vladislovui IV Vazai, pamokslų. Išliko teologijos traktatų „Apie Vienintelį Dievą“ (Tractatus de Deo Uno), „Teologinis traktatas apie teisę ir teisingumą“ (Tractatus theologicus de jure et justitia) rankraščiai.[1]

Bibliografija

  • Rinktiniai raštai, Vilnius, 2004 m., Mintis

Šaltiniai

  1. Žygimantas Liauksminas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 83 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: