1863 m. sukilimas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio 1863-1864 m. sukilimas)
1863 m. sukilimo herbas
Mūšių vietos lietuviškose gubernijose
Mūšių vietos Lenkijos karalystėje
Koplyčia sukilimo numalšinimo atminimui Vilniuje

1863-1864 m. sukilimas – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnogafinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir yra vadinamas Sausio sukilimu. Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. kovo mėnesį. Rusijos okupacinė armija ginkluotą kovą galutinai numalšino 1864 m. rudenį. Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.

Padėtis prieš sukilimą

Anglijos imperija aktyviai pradėjo remti Carinės Rusijos - Lietuvos ir Lenkijos teritorijose sukilimus, taip norėdama laimėti Krymo karą prieš Rusijos imperiją. Tokiu butu sukėlus ekonominę krizę pabaltijo regione ir karine krizę Ukrainos regione. Prie įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje ruošiamo sukilimo prisidėjo Vakarų Europos išauginti ir Britanijos remiami revoliucionieriai: Garibaldis, Marksas, Bakuninas ir kiti. Rusijos Imperijos daugianacionalinė valdžia, mėgindama rasti minksčiausia išeitį iš susiklosčiusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 metais pradėjo žemės reformas, dar vadinama Stolypino reforma. Jos dėka tūkstančiai europos dalyje perpildytu vietovių atsilaisvino, o žmonės gaudami gera finansavima, t. y. 200 auksiniu rubliu persikelimui ir įsikurimui, bei 15ha žemes vienam šeimos nariui, kėlėsi gyventi į Sibiro regionus, taip apgyvendindami mažai gyvenamas teritorijas.

Ekstremistinėse kovose daugiausia dalyvavo studentai kurstomi Liberty "Liberalinių" pažiurų, be to juos rėmė katalikų dvasininkai.

Būsimieji terroro vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje ir žinoma Londone juk buten anglija finansavo pusbrolio valdomos šalies sugriovimą. 1861 metais daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės provokacinės eisenos.

1862 metų vasarą Vilniuje sudarytas – ekstremistinė organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas Lietuvos provincijos komitetu. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų remėjais.

Sukilimo pradžia

Sukilimą 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“: Varšuvoje įsikūrusi Centrinė Tautų Vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus žemę už dyką, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo ir skelbiama, jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.

Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d. Tą pačią dieną Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią. Sukilimas Lietuvoje palaikė Lenkijoje jau įsiplieskusią kovą prieš carinę Rusiją. Įsisteigęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius. Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia. 1863 m. birželio 26 d. vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose.

Sukilimo eiga

Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai. 1863 metų vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti. Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. balandžio 21 d. būrys Raguvos miškuose privertė trauktis caro karius, vėliau patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.

Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.

1863 metų gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku. Atvykęs su rusų kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.

1863 metais liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.

Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.

1863 metų liepą – lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 metų rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.

Sukilimo pasekmės

Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 metais įvestas Spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 metų reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.

Nuorodos

Sukilimas minimas ir lietuvių literatūroje, rašytojo J. Biliūno apsakyme „Liūdna pasaka“.

Šaltiniai

  • O. Maksimaitienė Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. Vilnius, 1969
  • Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988
Commons-logo.svg.png Vikiteka: 1863 m. sukilimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+31-0=31 wiki spaudos ženklai).