Adentija
Adentija (adentia iš a... ir lot. dens, kilm. dentis – dantis), bedantystė – įgimtas sklaidos sutrikimas, kai nėra dantų ir jų užuomazgų.
Adentija būna dalinė, kai nėra kelių dantų užuomazgų, ir visiška (nėra visų dantų užuomazgų). Dalinė nuolatinių dantų adentija, trūkstant iki 10 dantų, laikoma fiziologine redukcija. Kai trūksta daugiau nei 10 nuolatinių dantų, dažnai būna ir kitų ektoderminės kilmės organų bei audinių, tokių kaip oda, prakaito, riebalų liaukos, plaukai, nagai, akių lęšiai, nervai, sutrikimų. Nesant nuolatinių dantų užuomazgų, jų vietoje pieniniai dantys laikosi iki 40–50 m.
Šis sklaidos sutrikimas pasitaiko retai, dažniausiai dėl paveldimų ligų, sutrikusios endokrininės sistemos veiklos.[1]
Šaltiniai
- ↑ Adentija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||