Adiklis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
adiklis

Adiklis – lietuvių kalbos Kalbos dalis::daiktavardis, kuris reiškia:[1]

  • įrankis vyžoms adyti:
    • Paieškok adìklio, vyželes paadysiu.[2]
    • Imk adìklį, geriau karną įkiši.[3]
    • Iš šito kaulo išeis geras adìklis.[4]
    • Su adikliù lúodo vyžas.[5]
    • Pasiėmė terbą, sudėjo į ją šiokius tokius daiktelius: adiklėliùs, vyželes.[6]
  • didelė riestu galu adata kojinėms adyti, maišams užsiūti:
    • Buvo kartą didelė, drūta adata, kurią visi vadino adikliù.[7]
    • Nulūžo adìklis, ir maišo nebeužsisiūsiu.[8]
  • virbalas, kišamas į vyžos ąsas ar naginės apvartis, kad patogiau būtų adyti arba lopyti, ąsoklis, pinoklis:
    • Kam tu ištraukei adikliùs, kreivai palopysi vyžą.[9]
    • Be adìklių labai sunku užlopyti nagines.[10]
  • virbalas kuodeliui prismeigti:
    • Paduok adìklį, prismeigsiu linus.[11]
  • medinis pėdos ilgumo virbalas kūlaičiams dirbti, dengiant stogą:
    • Paimk adìklį ir eik kūlaičių daryti.[12]

Kilęs iš – Žodis kilęs iš::adyti.

Archeologijoje

Adiklisarcheologinis radinys, plokščias platus vyžų, tinklų, krepšių, virvių, diržų pynimo įrankis, archeologinių tyrimų metu randamas įkapėse.

Adiklius paprastai gamindavo iš 10–20 cm ilgio vamzdinio kaulo su sąnariu galvutei – rankenai, galą nusmailindavo. Galvutėje yra natūrali arba gręžta skylutė virvelei įverti. Lietuvoje rasta 3 tūkstantmečio pr. m. e. Kretuono gyvenvietėse ir kapinynę. Rytų Lietuvos pilkapiuose adikliai sudaro gausiausią 1 tūkstantmečio pr. m. e. kaulo dirbinių grupę; Narkūnuose (Norkūnų piliakalniai ir kapinynas) rasti 57 adikliai. Yra puoštų geometriniu arba antropomorfiniu ornamentu. Mažai pakitusių adiklių randama 1-2 tūkstantmečio archeologijos paminkluose Nemenčinėje, Kernavėje, Vilniuje. Adikliai naudoti iki XX a. pradžios.[13]

Lietuvių tautosakoje

Šaltiniai

  1. adiklis. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt.
  2. Skapiškis, Kupiškio r.
  3. Pagiriai, Kėdainių r.
  4. Papilys, Biržų r.
  5. Kupiškis.
  6. Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, Band I: Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von Dr. Franz Specht... Leipzig 1920. 210 psl.
  7. Juozas Balčikonis (1885–1969), jo raštai ir vertimai.
  8. Rokiškis.
  9. Veliuona, Jurbarko r.
  10. Girkalnis, Raseinių r.
  11. Slavikai, Šakių r.
  12. Raudondvaris, Kauno r.
  13. Aleksiejus Luchtanas. Adiklis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 87 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+3045-0=3045 wiki spaudos ženklai).