Publijus Elijus Trajanas Adrianas

Publijus Elijus Trajanas Adrianas it. Publius Aelius Traianus Hadrianus
Romos imperatorius
Nervų dinastija, Elijų giminė
Gimė	76 m. sausio 24 d.
Mirė	† 138 m. liepos 10 d. Bajė
Tėvas	Elijus Aferas
Motina	Paulina Vyresnioji
Sutuoktinis(-ė)	Vibija Sabina
Vaikai	Liusijus Elijus
Romos imperatorius
Valdė	117 m. - † 138 m. liepos 10 d.
Pirmtakas	Trajanas
Įpėdinis	Antoninas Pijus
Vikiteka	Publijus Elijus Trajanas AdrianasVikiteka

Romos imperijos teritorija valdant Adrianui.

Publijus Elijus Trajanas Adrianas (Publius Aelius Traianus Hadrianus, 76 m. sausio 24 d. – 138 m. liepos 10 d. Bajė) – šiuo metu plačiau žinomas tiesiog kaip Adrianas – Romos imperatorius iš Nervų dinastijos ir Elijų giminės nuo 117 m. iki mirties. Adrianas buvo trečiasis iš „penkių gerųjų imperatorių“.

Adrianas taip pat yra žinomas kaip stoikų ir epikūrininkų krypties filosofas. Į valdžią jis pateko pirmtako imperatoriaus – Trajano – žmonos Pompėjos Plotinos dėka. Nors Trajanas mirė nespėjęs oficialiai paskelbti įpėdinio, Pompėja pareiškė, kad prieš pat mirtį jis pasirinko Adrianą. Šis teiginys buvo kvestionuojamas net ir tais laikais, tačiau kadangi Adrianą palaikė ir armija, ir senatas, jis tapo imperatoriumi.

Jo valdymo periodas pasižymėjo sąlygine ramybe ir taika.

Imperatorius

Valdžios pasiekimas

Adrianas greitai užsitikrino legionų paramą, o vienas potencialus priešas Liusijus Kvetas buvo nužudytas. Senatas pritarė, kai buvo pateikti tikriausiai suklastoti Trajano įvaikinimo dokumentai (nors jis buvo Trajano globotinis). Bet gandas apie įvaikinimo dokumentus nedavė Adrianui daug naudos: jo valdžios teisėtumas atsirado iš Senato pritarimo ir Sirijos armijos.

Adrianas iš pradžių nevyko į Romą: jis buvo užsiėmęs Rytuose, malšino žydų, sukilusių valdant Trajanui, maištą, po to patraukė į Dunojaus frontą. Vietoj jo Atianas, buvęs Adriano sargybinis, buvo paskirtas vadovauti Romoje. Vos atvykęs šis „atrado“ sąmokslą, kuriame dalyvavo keturi Senato lyderiai, įskaitant Liusijų Kvetą, ir pareikalavo Senatą nubausti juos mirtimi. Senato nariai buvo surasti ir iš karto nužudyti. Kadangi Adriano nebuvo Romoje, jis galėjo teigti, kad Atianas veikė savo nuožiūra. Pagal Elizabeth Speller, pagrindinė jų mirties priežastis buvo ta, kad jie buvo Trajano vyrai.

Adrianas ir armija

Nepaisant Adriano karinių sugebėjimų, jo valdymo metu nebuvo daug karinių konfliktų. Jis atsisakė Trajano užkariautų teritorijų Mesopotamijoje, manydamas, kad jos yra neapginamos. 121 m. vos neiškilo karas su Partais, bet Adrianas sėkmingai vedė taikos derybas. Jo antižydiški persekiojimai sukėlė didelį žydų sukilimą (132–135 m.), vadovaujamą Bar Kokhbos ir Akibos ben Josefo. Pagal Babilono Talmudą, Adriano armija galiausiai nugalėjo ir tęsė persekiojimus.

Taiki politika buvo stiprinama nuolatiniais įtvirtinimais ties imperijos sienomis (limites). Žymiausi jų Adriano siena Didžiojoje Britanijoje, o Reino ir Dunojaus sienos buvo sutvirtintos daugiausia mediniais sutvirtinimais, avanpostais, fortais ir stebėjimo bokštais. Pastarieji turėjo pagerinti komunikacijas ir vietinės teritorijos saugumą. Palaikyti karių moralę ir juos suvaldyti, Adrianas įvedė intensyvias treniruotes ir asmeniškai inspektavo armijas. Nors jo monetose kariniai vaizdai buvo tiek pat dažnai kaip ir taikūs, Adrianas buvo taikios politikos šalininkas.

Kultūriniai siekiai ir globojimas

Castel Sant'Angelo, senovėje Adriano Mauzoliejus.

Ronald Syme ir kiti Adrianą apibudino kaip universaliausią imperatorių tarp visų. Jis mėgo parodyti savo žinias mokslo ir meno klausimais. Bet labiausiai jis rėmė meną: Adriano vila Tibure (Tivolis) buvo didžiausias Aleksandrijos sodų pavyzdys, sukurtas romėnų. Dabar didžioji dalis vilos prarasta – ją išplėšė kardinolas d’Este, kai jam prireikė marmuro vilai. Agripos pastatytas Romos Panteonas netrukus sudegė, bet 80 m. e. m. valdant Adrianui buvo atstatytas. Toks ir išliko iki šių dienų. Tai vienas iš geriausiai išsilaikiusių Senovės Romos pastatų, turėjęs didelę įtaką daugeliui Renesanso ir Baroko architektų.

Dar prieš tapimą imperatoriumi, jis labai domėjosi architektūra, bet ne visada jo pastangos susilaukdavo teigiamo įvertinimo. Pvz.: Apolodoras iš Damasko, garsus Trajano forumo architektas nevertino jo eskizų. Kai Trajanas, valdęs prieš Adrianą, aptarinėjo su Apolodoru architektūros klausimus, Adrianas įsiterpė, norėdamas patarti. Apolodoras jam atrėžė: "Eik šalin ir piešk savo moliūgus. Tu nieko neišmanai apie šias problemas. " Moliūgai yra užuomina į kupolus, tokius kaip Serapeum jo viloje. Sklido gandas, kad Adrianui tapus imperatoriumi, Apolodoras buvo ištremtas, o vėliau ir nužudytas. Gali būti, kad tai Adriano apšmeižimas.

Adrianas, vainikuotas ir su graikiškais drabužiais, siūlo lauro šakelę Apolonui; marmuras, iš Apolono šventyklos Kyrenėje, apie 117-125 m.

Adrianas rašė poeziją lotyniškai ir graikiškai, bet išliko tik vienas pavyzdys – garsi lotynų poema Animula, vagula, blandula. Pagal Historia Augusta, kuri išsaugojo poemą, Adrianas ją sukūrė mirties patale. Jis taip pat parašė autobiografiją, kuri, matyt, nebuvo labai ilga ar netikėta, bet skirta padaryti galą gandams ar paaiškinti savo veiksmus. Kūrinys prarastas, bet matyt naudotas kitų rašytojų (Marijaus Maksimo ar kitų), nes Historia Augusta Adriano biografijoj yra daug teiginių iš jo autobiografijos (nustatė Ronald Syme ir kiti).

Kitas Adriano indėlis į meną buvo barzda. Iki jo visi imperatoriai buvo vaizduojami bebarzdžiai kaip idealūs graikų atletai. O visuose Adriano atvaizduose jis su barzda. Todėl po jo dar pusantro šimtmečio imperatoriai buvo vaizduojami su barzdomis.

Adrianas buvo humanistas ir ištikimas graikų kultūros gerbėjas. Jis mėgo Epikteto, Heliodoro ir Favorino filosofines doktrinas ir daugelio buvo laikomas epikūrininku kaip ir kai kurie jo draugai, pvz.: Kajus Brutijus Presensas. Namie jis domėjosi socialinėm reikmėm. Sušvelnino, bet neuždraudė vergijos, turėjo legalų kodeksą draudžiantį kankinimus. Jis statė bibliotekas, akvedukus, pirtis ir teatrus. Daugelio istorikų jis laikomas išmintingu ir teisingu. Šileris jį vadino „Imperijos pirmuoju tarnu“, o Edvardas Gibonas žavėjosi jo „dideliu ir aktyviu genijum“.

Lankydamasis Graikijoje 125 m., jis bandė sukurti provincijos parlamentą, kuris sutelktų visus Graikijos ir Jonijos pusiau autonominius buvusius miestus-valstybes. Šis parlamentas, žinomas kaip Panhelenionas, žlugo nepaisant jo didelių pastangų įtvirtinti bendradarbiavimą tarp graikų. Adrianas išgarsėjo savo romanu su graikų jaunuoliu Antinojum. Keliaujant Egipte, Antinojus mįslingom aplinkybėm nuskendo Nilo upėje 130 m. Labai nuliūdęs Adrianas įkūrė Egipte Antinopolio miestą. Jis privertė gedėti visą imperiją, padarydamas Antinojų paskutiniu Antikos nauju dievu.

Mirtis

Adrianas mirė 138 m. liepos 10 d. savo viloje Bajėj, sulaukęs 62 metų amžiaus. Jis iš pradžių buvo palaidotas Puteolyje prie Bajės, sodyboj, kuri priklausė Ciceronui. Netrukus jo palaikai buvo perkelti į Domicijos sodus Romoj šalia beveik baigto mauzoliejaus. Kai Antonijus Pijus 139 m. baigė Adriano mauzoliejų, liepė Adriano kūną kremuoti ir ten perkelti su jo žmonos Vibijos Sabinos ir pirmojo įsūnio Liusijaus Elijo, mirusio 138 m., pelenais. 139 m. jis buvo sudievintas.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: Trajanas	Adrianas (117–138) Nervų dinastija	Vėliau valdė: Antoninas Pijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis