Adutiškis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Adutiškis
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   AdutiskisCOA.gif   
Adutiskis.jpg
Vaizdas nuo bažnyčios

Adutiškis
55°09′22″N 26°35′10″E / 55.156°N 26.586°E / 55.156; 26.586 (Adutiškis)Koordinatės:55°09′22″N 26°35′10″E / 55.156°N 26.586°E / 55.156; 26.586 (Adutiškis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Švenčionių rajono savivaldybė
Seniūnija: Adutiškio seniūnija
Gyventojų: 689 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Adùtiškis
Kilmininkas: Adùtiškio
Naudininkas: Adùtiškiui
Galininkas: Adùtiškį
Įnagininkas: Adùtiškiu
Vietininkas: Adùtiškyje
Istoriniai pavadinimai


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: AdutiškisVikiteka

Adutiškis – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio  110  ŠvenčionysAdutiškis , 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie Baltarusijos sienos. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Ąžuolo ir Naujasalio).

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1913 m.
SilentHillFilmCultSymbol.svg Adutiškio piliakalnis
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Adutiškio vidurinė mokykla
Japanese Map symbol (Library).svg Adutiškio biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas (LT-18039)
Muitinė
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
ŪKIS

Trikotažo įmonė



Turinys

Geografija

Miestelis išsidėstęs ant kalvų prie Kamajos upės vingių, šlaitai raguvoti. Netoli miestelio – pats šiaurryčiausias, kartu ir atkampiausias rajono pakraštys – Antanų giria, kuri nusidriekia toli į Baltarusiją ir susijungia su Polocko lygumos giriomis, siekiančiomis net Dauguvą. Adutiškis ribojasi su Baltarusijos Krukių kaimeliu. Šioje vietoje unikali Lietuvos-Baltarusijos siena eina geležinkeliu PabradėPastovys.

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.jpg

Adutiškis


Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Mielagėnai – 17 km
Gilūtos – 10 km
DIDŽIASALIS – 23 km Mociškė – 8 km Blank-50px.png
Svirkos – 10 km
ŠVENČIONYS – 29 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Adutiškis OpenLayers žemėlapyje
Adutiškis TSRS topografiniame žemėlapyje[4][5].


Istorija

Adutiškio dvaras minimas nuo XIV a.. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 m. suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. Pats Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos Metrikoje. 1608 m. Kiškos vietovę perdavė Vilniaus vyskupijos kapitulai, pastatyta Adutiškio bažnyčia. Prie dvaro išaugo miestelis. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m. apylinkes nusiaubė rusų, 18111812 m. – prancūzų kariuomenė. 1826 m. pastatyta nauja bažnyčia.[6] Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis tapo valsčiaus centru. Čia buvo pašto stotis, vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla, 1885 m. įkurta vaistinė.

1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Ko tik turguose nebuvo – nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių. Prekiauta ir linais. Miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, užėjo bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargoninkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto“ švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos.

19201939 m. Adutiškis priklausė Lenkijai. 1939 m. Adutiškio apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR, Adutiškis tapo rajono centru. 1940 m. rugpjūtį Adutiškis ir jo apylinkės prijungtos prie Lietuvos TSR. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. 19421944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. Adutiškis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. miestelis sudegintas, sugriautas miestelio centras. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio. Jį suėmus, „Tigro“ būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius. Melioracija sunaikino vienkiemius.

1956 m. įkurta ambulatorija, kultūros namai, 1955 m. įsteigta vidurinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis, muitinė, pasienio užkarda. 1975 m. prie Adutiškio prijungtas gretimas miestelis – Naujasis Adutiškis. Iki 1992 m. veikė linų fabrikas, dabartinė trikotažo įmonė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes. [7] 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos derybininkai susitarė dėl Adutiškio geležinkelio stoties padalinimo. Stotis atiteko Lietuvai, Baltarusijai atiteko vienas ar du geležinkelio keliai. Lietuvos pusėje 2003 m. geležinkelis išardytas, po kelių metų nugriauti ir nebenaudojami geležinkelio stoties pastatai. Geležinkelis Baltarusijoje veikia, yra stotelė Гадуцішкі, kurioje kasdien sustoja 4 keleiviniai traukiniai.

2006 m. patvirtintas Adutiškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18971920 m. Adutiškio valsčius  ?
19221939 m. Švenčionių apskritis
19391940 m. Adutiškio rajono centras
19401950 m. Švenčionių apskritis
19501995 m. Adutiškio apylinkės centras Švenčionių rajonas
1995 Adutiškio seniūnijos centras Švenčionių rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė

Miestelio vardas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo vardo Aduta (ar Adutis).

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1862 m. ir 2011 m.
1862 m.*[3] 1879 m. 1897 m.sur. 1931 m. 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur. 1974 m.[9]
764 1 800 2 247 1 539 1 780 839 2 558
1979 m.sur. 1984 m. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. - -
1 058 1 036 1 023 840 689 - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautosaka

Šaltiniai

  1. Adutiškis. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  3. 3,0 3,1 Годуцишки. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 647 psl. (rus.)
  4. Adutiškis maps.vlasenko.net
  5. Adutiškis loadmap.net
  6. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas // Sudarytojai: Eugenijus Manelis ir Antanas Račis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. 18 psl.
  7. Petras Gaučas. Adutiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 102 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  8. Adutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 16 psl.
  9. Adutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis. - 45 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: