Agliutinacinė kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Agliutinacinės kalbos)

Agliutinacinės kalbos (lot. agglutinare – prilipdyti) – kalbos, kuriose žodžiai bei žodžių formos sudaromi agliutinacijos būdu. Skirstomos pagal tai, kurie afiksai (intarpai, priešdėliai ar priesagos) dažniau dedami prie šaknų.

Agliutinacinių kalbų afiksai lengviau atskiriami nuo šaknų, nei fleksinių kalbų afiksai, jose ir formų kaitybos, ir formų darybos afiksai turi tik vieną apibrėžtą gramatinę reikšmę. Dėl šios priežasties agliutinacinėms kalboms nebūdinga nei afiksų sinonimika, nei homonimija. Vienas būdingų agliutinacinių kalbų požymių – balsių harmonija, arba sinharmonizmas (žodžio afiksų balsių priderinimas prie šaknies balsio). Vidinės fleksijos šios kalbos neturi. Vardažodžiai ir veiksmažodžiai agliutinacinėse kalbose yra sudaryti iš šaknų ir po jų ar prieš jas vienas po kito einančių afiksų, tad dažnai šios rūšies žodžių formos agliutinacinėse kalbose yra gana ilgos.

Agliutinacinėms kalboms nebūdingas supletyvizmas (įvairiašaknės to paties žodžio formos). Pavyzdžiui, asmeniniai įvardžiai jose kaitomi, pridedant tam tikrus afiksus (pvz., estų mina „aš”, minu „manęs”, meie „mes”, minuse „manyje”, meisse „mumyse”).

Agliutinacinėms kalboms priskiriamos tiurkų, finougrų, dravidų, tungūzų-mandžiūrų, japonų, korėjiečių, bantų, kai kurios indėnų kalbos.[1]

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. MELI institutas, Vilnius.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+34-0=34 wiki spaudos ženklai).