Aida Garbštienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aida Garbštienė
Mergautinė pavardė Freibergytė
Aida Freibergytė - Garbštienė.png

Gimė 1968 m. kovo 9 d.
Linkuvoje

Veikla
Linkuvos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Turinys

Aida Garbštienė (Freibergytė, g. 1963 m. kovo 9 d. Linkuvoje) – Linkuvos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Biografija

Gimė 1963 m. kovo 9 d. Linkuvoje, tarnautojų šeimoje.

Baigė 57-ją laida – Linkuvos K. Požėlos vidurinės mokyklos 19801981 m. mokslo metų.

1984-1986 m. dirbo Pakruojo r. „Mūšos“ TGĮ vaikų lopšelyje-darželyje.

1989 m. baigė VVPI ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

1986-1992 m. dirbo Linkuvos K.Požėlos vidurinėje mokykloje prailgintos grupės auklėtoja. 1992-2002 m. dirbo Linkuvos 1 ojoje rajoninėje ligoninėje med. statistike. 1993-2001 m. dirbo Linkuvos spec. internatinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja.

Nuo 2000 m. dirbo Linkuvos vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 2003 m. įgijo vyresniosios lietuvių kalbos mokytojos kvalifikacinę kategoriją.

2007-2008 m. 84 laidą išleido auklėjamąją ir paruošė tradicinį spektaklį Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“. 2007 m. paruošė paskutinio skambučio programą meninę kompoziciją „Nešu svajonę delnuose“.

Šeimoje užaugino dvi dukras: Justiną g. 1984 m. ir Vaivą g. 1989 m.

Prisiminimai

Cquote2.png

Aš prisimenu vis... „Ir nieko nėra brangesnio už tą bendrą atsiminimų lobyną, už tas drauge išgyventas sunkias ir laimingas valandas, už tuos vaidus ir susitaikymus, už tas sklidinas širdis...”(A.de Sent – Egziuperi) Šie žodžiai nuolat kartojosi LVII laidos 11b klasės abiturientų prisiminimų albumuose.

Baigiau tada dar Linkuvos K.Požėlos vidurinę mokyklą. Iš atminties ryškiai išplaukia nepakartojamos moksleiviškos dienos. Mūsų laidai baigiant mokyklą jau buvo pastatytas erdvus priestatas. Kiekvieną rugsėjį į mokyklą atvykdavo nauji mokytojai, kurių mes labai laukdavome. Taip sulaukėm mokytojų Antano Abromavičiaus, Marytės Pališkienės, kuriuos labai pamilom. Mokiniai turėdavom vilkėti vienodą aprangą – uniformą. Merginos uniformines sukneles puošdavo įmantriomis baltomis apykaklėmis. Pertraukų metu vaikščiodavom ratu mokyklos koridoriais. Mes tarpusavy labai gerai sugyvenom, buvom vieningi. O kai pertraukų metu klasėje užtraukdavom „Raudoną rožę”, visa mokykla skambėdavo. Mokytojus su mokiniais siejo draugiškesni ir pagarbesni santykiai nei dabar.

Mes susidraugaudavom dar labiau, kai baigę 9-ą ir 10-ą klases, po vieną vasaros mėnesį praleisdavom stovyklose, dirbdami kolūkyje. Tai būdavo „Darbo ir poilsio” stovyklos. Mus apgyvendindavo mokyklos bendrabutyje arba kokiame nors kolūkio kaime. Stebiuosi, kaip užtekdavo jėgų ir burokus ravėti, ir kalbėtis iki paryčių, ir šokti (po darbo rengdavom šokių vakarus). Tada mus valdė jaunystė Maloniai prisimenu ir mokyklos tradicijas, kurios išlikusios iki šiol. Dalyvavom su auklėtoja Emilija Stanevičiene ir Paskutinio skambučio šventėje, pastatėm tradicinį spektaklį K.Sajos „Reptiliją”, dalyvavom Šimtadienio šventėje. Tiesa, teko mokytis ir šeštadieniais. Kiekvieną šeštadienį mokyklos aktų salėje vykdavo teminiai šokių vakarai, kuriuos rengdavo visų vyresniųjų klasių mokiniai, padedami mokytojų. Vakaruose dalyvaudavo mokytojai, direktorius. Šokių metu dažnai grodavo mokyklos estradinis ansamblis, kurį vėliau pakeitė diskotekų vedėjai ir per radijo centrą skambanti muzika. Mokiniai ir mokytojus šokdindavo.

Patriotizmą ugdė to meto valstybinių švenčių minėjimai. Didelį įspūdį palikdavo mokytojos Sanislavos Lovčikaitės rengiami susitikimai su rašytojais K.Saja, Alg.Bubniu, J.Baltušiu; skaitovais M.Mironaite, L.Noreika, J.Šalkausku; poetais J.Marcinkevičiumi, A.Baltakiu, M.Martinaičiu.

Mokykloje tuomet dirbo būrys energingų mokytojų, kurie sugebėjo visus įtraukti į visuomeninį gyvenimą. Tai Vida Bitėnaitė-Kilčiauskienė, Vitalija Marozaitė, Zita Žagrytė-Mališauskienė, Liuda Baltrušaitienė, Algis Aleksandras Dičpetris, Bernadeta Dičpetrienė, Alfonsas Mališauskas, Violeta Šimaitienė, Zenonas Stanevičius.

Labai gerbėme ir mylėjome tuometinį mokyklos direktorių Joną Klikūną, kuris visus stebindavo reiklumu ir nepakartojamu humoro jausmu. O mano gyvenimas susipynė taip, kad buvę mokytojai tapo kolegomis. Iš pradžių buvo sunku priprasti, nes bendraudama su jais pasijusdavau kaip mokinė. Bet to jausmo greitai neliko, nes adaptuotis padėjo auklėtoja E.Stanevičienė, mokytojos N.Marcinkutė, B.Dičpetrienė, O.Štarevičienė.

Mokykloje praleisti metai paliko neišdildomų prisiminimų ir ilgesį nesugrąžinamų jaunystės dienų. Tačiau nedingo tai, kas svarbiausia, nors kiekvieną kartą mokykloje pamatai vis naujų, vis kitokių veidų. Ilgai žvelgi į juos – savitus ir įdomius, klausaisi netylančio klegesio kieme ir koridoriuose, ir smarkiau ima plakti širdis, kai nejučiomis išgirsti tolimą, prislopusį, gal savo, gal kito bendraklasio žingsnių aidą, kurį atminties kertelėn kadaise įrašė negrįžtamai prašuoliavę mokykliniai metai.


Aida

Cquote1.png

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: