Akmenėlių dvaras (Pakruojis)

Akmenėlių dvaras
	Akmenėlių dvaras (2017)
Vieta	Akmenėliai, Pakruojo seniūnija,; Pakruojo rajonas
Bajorų giminės	von der Ropp
Savininkas	Edita Aperavičienė

Akmenėlių dvaras yra Akmenėliuose, Pakruojo seniūnijoje (Pakruojo rajone), prie kelio Pakruojis-Linkuva, Kruojos upės dešiniajame krante.

Dvaro sodybos fragmentai: atnaujinti apie dviejų šimtų metų senumo rūmai, ūkiniai pastatai iš lauko akmenų.

Nuo 1780 m. Akmenėlių palivarkas priklausė Pakruojo dvarui, kurį valdė baronai von der Ropp’ai. Po Žemės reformos Lietuvoje jis buvo nuo Pakruojo dvaro atskirtas ir išnuomotas danui Svenui Bengstonui. Naujasis šeimininkas pradėjo tręšti laukus, kuriuose gerai augo javai, dobilai, liucerna, iš Danijos traukiniu atsivežė žalųjų veislės karvių ir veršiukų. Vasarą dvarelyje visada būdavo daug svečių - daugiausia vokiečių iš aplinkinų dvarų, taip pat ponų iš Kauno pasiuntinybės.^[1]

Dabar buvęs palivarko centras priklauso Editai Aperavičienei. Dvaro rūmus atnaujino restauratorius ir interjero dizaineris Antanas Pužauskas.

Amžininkės Kristinos Puodžiukynaitės pasakojimas apie Akmenėlių dvarą

Mano senelis prieš pat karą dvare dirbo sodininku ir bitininku. Pagrindiniuose dvaro rūmuose niekada nesilankė, nes darbų užduotis gaudavo lauke. Niekada tiesiogiai nebendravo su senaisiais Roppais, nes jie čia lankydavosi retai, ir tik vasaros metu. Teko kalbėtis tik su jauniausiu Pakruojo Roppu, kuris dvarininku tapo prieš pat sovietų atėjimą. Tai buvo labai demokratiškų pažiūrų žmogus. Karo metais senelis gyveno kitur, o 1944 m. ar 1945 m. vėl grįžo į dvarą ir apsigyveno svirne. Prasidėjus kolūkių kūrimo vajui, vėl pasitraukė. Darbininkai iš dvaro pasiimdavo rūbus, nedidelius baldus, žvakes, žvakides, rakandus. Ūkvedys sakė, kad Roppas leidęs viską išsinešioti jo žmonėms, kad tik neatitektų atėjūnams (jais suprato ne tik sovietus, bet ir lietuvius ne iš jo dvaro teritorijos). Dvaro komplekse stovėjo 4 statiniai. Priešais dvarininko rūmą buvo tokio pat dydžio svirnas. Didžiausias buvo tvartas su priestatu šienui, o priešais jį - dar vienas ūkinis pastatas. Tie statiniai labiau priminė ne dvarą, o vidutiniškai pasiturinčio ūkininko sodybą. Vakaruose tekėjo pakankamai sraunus upelis, iš kitos pusės dvarą juosė geležinkelis, o už jo - pailgi tvenkiniai (kokie 3) ir šilas. Tvenkiniuose būta visokių nuleidžiamų užtvankų, bet jos jau neveikė. Tiltelio ir lieptų taip pat niekas neremontavo, o jais dvarininkai nevaikščiojo saugumo sumetimais (galėjo įgriūti). Daug įdomiau buvo stebėti dvarininkus ir jų svečius, besimaudančius su rūbais patvenktame upelyje. Ties patvanka ėjo ir tiltas, kuriuo galėjo pervažiuoti vienas vežimas. Moterys maudydavosi lentų kabinose, kurios stovėjo vidury upės. Vyrai maudydavosi su baltomis kelnėmis, panašiomis į jojiko.^[2]