Alanai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Alanai buvo Irano klajoklių grupė, įsimaišiusi tarp sarmatų, karingi klajokliai piemenys, kalbėję iranėnų kalba ir turėję bendrą kultūrą[1].

Gyveno į šiaurę nuo Kaukazo, tarp Volgos žemupio ir stepių į šiaurę nuo Juodosios jūros.

Alanai Galijoje

Vaizdas:Alani map.jpg
Alanų ir vandalų migracija IV-V a. Raudona - migracijos; Oranžinė - karinės ekspedicijos; Geltona - jų apgyvendintos teritorijos.

Apie 370 m. alanus užvaldė hunai. Jie pasidalino į kelias grupes, iš kurių kelios iškeliavo į vakarus. Dalis tų alanų prisidėjo prie germaniškų vandalų ir švabų genčių, kai jos įsiveržė į romėnų Galiją. Gregoris Turietis Liber historiae Francorum ("Frankų istorijos knygoje") teigia, kad alanų karalius Respendialas išgelbėjo vandalus mūšyje su frankais Reino brastoje 406 m. gruodžio 31 d. Pagal Gregorį kita alanų grupė, vadovaujama Goaro, irgi persikėlė per Reiną, bet iš karto prisijungė prie romėnų ir įsikūrė Galijoje.

Goaro alanus Flavijus Etijus įkurdino keliose vietose, ypač Orleano ir Valencijos, Drome, apylinkėse[2]. Goaro vadovaujami jie susivienijo su burgundais, kuriems vadovavo Gundaharijus, ir pasodino į sostą imperatorių Joviną. Goaro įpėdinio Sangibano vadovaujami Orleano alanai suvaidino svarbų vaidmenį atmušant Atilos hunų invaziją Katalaunijos mūšyje. Po V a. Galijos alanai buvo įtraukti į frankų ir vizigotų kovas dėl žemių ir prarado nepriklausomybę. Etijus įkurdino daug alanų Armorikoje ir netoli jos, kad numalšintų neramumus. Bretonų kalboje vardas Alan (o ne prancūziškas Alain) ir keleto miestų pavadinimai susiję su alanais. Pvz.: Allainville ir Alainville - en Beauce (Loiret), Allaines ir Allainville (Eure - et-Loir) ir Les Allains (Eure). Armorikos (Bretanės) alanai išlaikė gerų raitelių reputaciją ir mūšio lauke mėgo kovoti raiti priešingai nei jų kaimynai, kurie nulipdavo nuo arklių[3].

Šaltiniai

  1. For ethnogenesis, see Walter Pohl, "Conceptions of Ethnicity in Early Medieval Studies" Debating the Middle Ages: Issues and Readings, ed. Lester K. Little and Barbara H. Rosenwein, (Blackwell), 1998, pp 13-24) (On - line text).
  2. Bernard S. Bachrach, "The Alans in Gaul", Traditio 23 (1967).
  3. Bernard S. Bachrach, "The Origin of Armorican Chivalry" Technology and Culture 10.2 (April 1969), pp. 166-171.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+3676-0=3676 wiki spaudos ženklai).