Albinas Milčiukas
| Albinas Milčiukas | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1922 m. Svėdasai, Anykščių raj. |
| Mirė | † 1968 m. Karagandoje, Kazachstanas |
|
| |
| Veikla | Laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, literatas poetas, fotografas, tremtinys
|
Albinas Milčiukas (Tigras, 1922 m., Svėdasai, Anykščių raj. – 1968 m. Karagandoje, Kazachstanas – žuvo per avariją šachtoje. Palaidotas Karagandoje) – Laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, literatas poetas, fotografas, tremtinys.
Biografija
Tėvai: Feliksas Milčiukas (apie 1886 – ?) iš Butėnų ir Ona Šukytė-Milčiukienė (apie 1892 – ?) iš Gykių.
Mokėsi Svėdasų progimnazijoje. Nuo 1941 m. gyveno Panevėžyje.
1942–1944 m. A. Milčiukas buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę Vermachtą, tarnavo transporto kuopoje. 1944 m. pasitraukęs iš kariuomenės, tapo P. Plechavičiaus buriamos Vietinės rinktinės kariu. Išformavus rinktinę, 1944 m. vasarą grįžo į Panevėžį.
Netrukus A. Milčiukas buvo mobilizuotas į sovietinę kariuomenę, buvo 16-osios lietuviškos divizijos karys. Sužeistas kautynėse prie Tilžės, jis gydėsi Rygos (Latvija) ligoninėje. 1944 m. žiemą pabėgo iš sovietinės kariuomenės, slapstėsi pas gimines Vosgėlių kaime, Anykščių raj..
1945 m. pradžioje A. Milčiukas tapo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio, kuriam vadovavo Jurgis Urbonas-Lakštutis, partizanu. Dalyvavo susirėmimuose su kariuomene ir keliose kautynėse, išsiskyrė kaip patyręs kovotojas.
Vėliau jis tapo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanu. Rinktinės vadas Antanas Slučka-Šarūnas parinko jam Tigro slapyvardį. 1945 m. spalio 15 d. jis buvo sunkiai sužeistas ir suimtas, nuvežtas į ligoninę Utenoje ir ten gydomas, bet 1945 m. lapkričio 21 d. iš ligoninės pabėgo ir grįžo pas partizanus.
1947 m. A. Milčiukas buvo paskirtas partizanų būrio vadu, veikė Troškūnų, Surdegio ir Viešintų, Anykščių raj. apylinkėse. 1948 m. jis tapo Jovaro kuopos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku, nuo 1949 m. buvo Deimanto rajono štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas.
1949 m. lapkričio 21 d. Anykščiuose jis buvo suimtas, nuo lapkričio 26 d. perkeltas į Vilnių, kur ilgai ir žiauriai tardytas Vilniaus KGB rūmuose. 1950 m. birželio 7 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė A. Milčiuką 25 metams lagerio ir po to 5 metams tremties be piliečio teisų. 1950 m. rugpjūčio 1 d. iš Vilniaus jis buvo išgabentas į bausmės atlikimo vietą.
1950–1954 m. A. Milčiukas kalėjo Lugovoilage, Pesčianlage (abu Karagandos sr., Kazachstanas) ir Kamyšlage (Omsko sr., Rusija), ten artimai bendravo su to paties likimo Aleksu Velaniu. 1954 m. kovo 20 d. jis buvo perkeltas į Steplagą (Karagandos sr., Kazachstanas), kur kalintas 1954–1956 m. Bausmę peržiūrėjus, jis paleistas iš įkalinimo vietos, kelis mėnesius gyveno tremties sąlygomis Karagandos srityje, kol 1957 m. sausio 2 d. gavo leidimą grįžti į Lietuvą.
1957–1962 m. A. Milčiukas gyveno Panevėžyje, bet buvo nuolat sovietinės valdžios persekiojamas.
1962 m. jis grįžo į Karagandos (Kazachstanas) akmens anglies kasyklas ir ten dirbo šachtose.
Partizanaudamas A. Milčiukas turėjo fotoaparatą ir fotografuodavo kovos draugus, sukaupė nuotraukų albumą, nors 1944–1946 m. partizanų vadovybė dėl konspiracijos tai draudė.
Jis taip pat sukūrė 11 apsakymų, daug eilėraščių, 1945–1956 m. su pertraukomis rašė dienoraštį, kuriame apie save ir partizaninę kovą beletrizuotai pasakojo trečiuoju asmeniu.
Mirė 1968 m. Karagandoje (Kazachstanas) – žuvo per avariją šachtoje. Palaidotas Karagandoje.
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |