Aldona Jurgaitytė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Aldona Jurgaitytė
    Linkuvos gimnazijos 26 laida 1950 m. .jpg


    Veikla
    Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos sidabro medalininkė,
    Lietuvių kalbos mokytoja

    Išsilavinimas 1950 m. Linkuvos K.Požėlos vidurinę mokyklą (XXVI laida)

    Aldona Jurgaitytė — Lietuvių kalbos mokytoja

    Aldona mokėsi Linkuvos K.Požėlos vidurinėje mokykloje ir ją baigė sidabro medaliu. 1950 m. baigė Linkuvos K.Požėlos vidurinę mokyklą (XXVI laida).

    Prisiminimai

    Cquote2.png

    Kolekcija prasidėjo nuo knygos Meilė knygai atėjo iš vaikystės. Didžiausi „kaltininkai“ – tėvai ir lietuvių kalbos mokytojos: Aldona Jurgaitytė ir Milda Zilporytė-Kubilienė, – pasakoja Algimantas Antanevičius. – Beje, abi žemaitės. Vėliau šis ratas plėtėsi. Tėvai, nors ir mažai mokslų krimtę, puikiai suprato spausdinto žodžio svarbą ir skatino jį pažinti. Todėl vos šešerių metukų pradėjęs lankyti mokyklą, jau mokėjau pakenčiamai skaityti. Besimokant trečioje ar ketvirtoje klasėje, dabar jau nebeatsimenu iš kur, mūsų namuose atsirado gerai aptrintos M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ ir V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Tai buvo tie saldainiukai, kurių skonis vėliau lydėjo visą gyvenimą. O jį labai sustiprino puikios mokytojos lituanistės. A. Jurgaitytė lietuvių kalbos mane mokė penktoje–septintoje klasėje. Ji ne tik diegė lietuvių kalbos žinias, bet pastebėjusi mano pomėgį knygai po pamokų vesdavosi į savo kambarėlį mokyklos palėpėje, kur iš asmeninės bibliotekos parinkdavo man knygas. Ir ne bent kokias. Iš jų susipažinau su I. Simonaitytės, A. Venclovos, P. Cvirkos, L. Tolstojaus, Dž. Steinbeko ir kitų klasikų kūriniais. Tokios knygos pokario metais tarp propagandinės-agitacinės lektūros buvo šviesa tunelio gale. Ir dabar prisimenu, kokį gilų įspūdį tada paliko I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“. Aukštesnėse klasėse mokiusi M. Zilporytė-Kubilienė išmokė giliau pažinti perskaitytus kūrinius, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, skatino savarankiškai mąstyti, suvokti kūrinio prasmę ir kritiškai vertinti. Tam padėjo ir mokykloje veikęs literatų būrelis, vadovaujamas tos pačios mokytojos. Mūsų klasėje buvo nerašyta taisyklė – į mokyklą atsinešti kas kokią turi prieškario knygą ir keistis paskaityti su klasės draugais. Tas knygas skaitydavome ir parsinešę į namus, ir klasėje pertraukos metu, o ir per pamoką pasikišę po suolo antvožu. Dažniausiai tai būdavo nuotykių knygos: „Vinnetou“, „Ženklas Zoro“, „Raitelis be galvos“ ir kitos, kažkada skirtos jaunimui, o pokario metais išguitos iš visų bibliotekų. Pasitaikydavo ir žinomų autorių bibliotekose nerandamų knygų tokių kaip: A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“, V. Mykolaičio-Putino „Krizė“, V. Krėvės kūriniai. Mokytojai gana tolerantiškai žiūrėjo į šį mūsų pomėgį. Neprisimenu atvejo, kad senoji knyga būtų atimta. Tiesiog kartais perspėdavo, kad pamokos metu skaityti pasislėpus negražu ir liepdavo pasidėti. Turėjau klasės, o vėliau ir suolo draugą, kuris bene dažniausiai atsinešdavo prieškario knygų ir žurnalų. Gražiai sutardavome ir dažnai po pamokų keldavomės per Merkį ir traukdavom į jo namus, kur viename kambaryje buvo kalnas šių gėrybių.


    Šarūnas Šimkevičius http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/04/20/kultur_04.html

    Vaizdas:Cquote1.png

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+4275-0=4275 wiki spaudos ženklai).