Aldona Savickaitė-Jaselskienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Aldona Jaselskienė

    (Savickaitė)

    LG Aldona Savickaitė-Jaselskienė 1957 m..png

    Gimė 1933 m. lapkričio 21 d.
    Pakruojo rajono, Linkuvoje
    Mirė 2023 m. gruodžio 17 d. (90 m.)
    Linkuvoje

    Tėvas Adolfas Savickas
    Motina Ona Leimontaitė-Savickienė
    Sutuoktinis(-ė) Petras Jaselskis
    Vaikai

    Gražina Jaselskytė, Kęstutis


    Veikla
    Ilgametė Linkuvos bibliotekininkė

    Išsilavinimas 1951 m. Linkuvos gimnazija,
    Bibliotekininkystės technikumas


    Aldona Savickaitė-Jaselskienė (1933 m. lapkričio 21 d. - 2023 m. gruodžio 17 d. Linkuvoje) – ilgametė Linkuvos bibliotekininkė.


    Gyvenimo kelias

    Tėtis Adolfas Savickas (1899-1950), kilęs iš Saločių kaimo, muzikas, armonikų meistras.

    Mama Ona Leimontaitė-Savickienė (1901- 1936)

    Sesuo Danutė Savickaitė (1926 m.) 1946 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XXII laida). Medicinos darbuotoja Joniškyje.

    Sesuo Stefanija Savickaitė (1931-...), linų fabriko darbuotoja.

    Brolis Jonas Savickas (1926 m.), inžinierius.

    Sutuoktinis Petras Jaselskis (1933 m.), Linkuvos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, paruošų ūkio darbuotojas.

    Dukra Gražina (1960 m.) Linkuvos gimnaziją baigė aukso medaliu

    Sūnus Kęstutis (1963 m.), baigė Šiaulių politechnikumą.


    Kai Aldonai buvo treji, mirė mama ir ji su broliu bei sesute, liko gyventi su tėčiu. Tėtis sukūrė kitą šeimą, viso augo septyni vaikai. Tada Aldutė jau buvo pradėjusi lankyti pradinę mokyklą Linkuvoje. Tėtės brolis Jonas pasiėmė mergaitę į savo namus, leido mokytis toliau, tačiau jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Tada Aldutę priglaudė sesers Danutės šeima ir ji mokėsi Joniškyje. Baigusi 6 klases, Aldona atvyko gyventi į Veselkiškius pas krikšto mamą Emiliją Usevičienę. Kartu gyveno ir Elzbieta Kazilionienė , kuri Aldoną globojo ir leido į vakarinę mokyklą Linkuvoje.

    Jaunutė Aldona pradėjo dirbti klube-skaitykloje Veselkiškių kaime ir mokėsi Linkuvos darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1951 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XXVII laida). Vėliau neakivaizdiniu būdu baigė Bibliotekininkystės technikumą Vilniuje.

    1951-1980 m. Aldona Jaselskienė dirbo Linkuvos miesto bibliotekoje.

    Ilgametė miestelio bibliotekos vedėja

    Linkuvos bibliotekos istoriją bandė nušviesti ilgametė jos darbuotoja Aldona Savickaitė-Jaselskienė.

    1959m. Linkuvos bibliotekos darbuotojai, priekyje iš dešinės Aldona Savickaitė-Jaselskienė

    Dar sovietmečiu, pagal to meto reikalavimus, ji ėmė rašyti bibliotekos metraštį. Štai taip ji pradeda savo darbą: „Kiek prisimenu, mūsų biblioteka labai pasikeitė ne tik išvaizda, bet ir darbo turiniu. Šiurpu prisiminti tas praleistas žiemas, kai teko dirbti neremontuotose, nekūrenamose ar pusiau kūrenamose patalpose. Langai nuo apačios iki viršaus apledėję, rankos sugrubusios. Todėl daug kartų norėjosi mesti darbą ir išeiti... Bet užtekdavo pamatyti skaitytojo dėkingumu švytinti veidą, išgirsti nuoširdų „ačiū“ už gerą knygą – ir jau atrodydavo, kad bibliotekininko specialybė pati geriausia. Jeigu žmogui nors mažai valandėlei gali suteikti džiaugsmo – gera dirbti. Bet bibliotekininko pašaukimą negalima išaiškinti siaura prasme – knygos pamėgimu, bet kaip didelį vidinį jausmą, troškimą skleisti šviesą, žinias, gėrį, sąmoningumą žmonių tarpe. Ar galima užmiršti paprastą darbininką, turintį tik pradinį išsilavinimą, darbo metu skubiai užsirašantį ką tik mintyse sueiliuotus posmus. Tai buvo mūsų skaitytojas Juozas Venclova. Jis neturėjo laiko mokytis, o turėjo tiek daug gabumų, taip giliai jautė naujo gyvenimo grožį. Norėtųsi, kad ateitų toks laikas, kai žmonės ne tik pavartytų knygas, bet kad pamiltų jas, brangintų kiekvieną laisvą minutę, skirtą knygoms, o ne stoviniuotų ant šaligatvių, negirtuokliautų. Kaip būtų džiugu matyti daugiau tokių skaitytojų, kaip senukas J. Marcinkevičius. Jis knygą pamilo dar jaunystėje, kai ji buvo sunkiai prieinama paprastam žmogui, jis knygą brangina ir dabar, kai žmonėms atsivėrė ištisi knygų lobynai... Aš tvirtai tikiu, kad tokių žmonių yra ne vienas, ne du, o šimtai, ir kad netolimoje ateityje žmonių nebereikės kviesti į biblioteką, nes biblioteka taps jiems antraisiais namais, kur visada jie galės nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti mintimis su geriausiu savo bičiuliu – knyga. ( Neveltui mokslininkas Einšteinas sakė: „Atimkite iš manęs knygas – ir aš liksiu silpnas vaikas: nei išminties, nei proto, nei vilties“).

    Iš Šešplaukio redaguotos knygos „Linkuva“ žinome, jog 1917 m. Linkuvoje įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos knygynėlis. Tai, matyt, ir buvo Linkuvos miestelio viešosios bibliotekos užuomazga. Šiomis knygomis naudojosi draugijos narės, vėliau Linkuvos progimnazijos (gimnazijos) moksleiviai, galbūt ir kai kurie kiti miestelio gyventojai. Be to, įsikūrė „Vyturio“ draugija, ji taip pat turėjo savo knygynėlį, kurio knygomis naudojosi inteligentija ir moksleiviai.

    Pirmoji Linkuvos miestelio biblioteka įkurta 1937 m. dabartinėje Dariaus-Girėno gatvėje Nr. 12. Dabar čia yra ūkinių prekių parduotuvė.


    1937 m. rugpjūčio mėnesį oficialiai įkurta Linkuvos miesto biblioteka. Apie jos įkūrimą ir pirmuosius gyvavimo metus A. Jaselskienė yra užrašiusi buvusios darbuotojos Kazimieros Biliūnienės pasakojimą. Pagal senutės Kazimieros Biliūnienės pasakojimą (ji dirbo bibliotekos valytoja) Linkuvos miesto biblioteka įsikūrė 1937 m. rugpjūčio mėn. dabartinėje Dariaus-Girėno gatvėje Nr. 12. Bibliotekoje dirbo tik du žmogės – bibliotekos vedėjas Juozas Losauskas ir valytoja K. Biliūnienė, kuri dirbo pagal sutartį ir gaudavo mėnesinį atlyginimą 10-15 litų. J. Losauskas dirbo iki 1940 m. Linkuvoje biblioteka buvo įsteigta tik su ta sąlyga, kad vietos savivaldybė padės ją išlaikyti, parūpins bibliotekai patalpas, duos kurą, apšvietimą bei pasamdys valytoją, o ministerija – komplektuos fondą bei mokės atlyginimą bibliotekininkui. 1940 m. pabaigoje (kaip teigia A. Miškinis knygoje „Linkuva“) nacionalizavus didesnes krautuves (žydų) Michlės Gilevičienęs name Gimnazijos gatvėje Nr. 6 įkurta iš Dariaus-Girėno gatvės perkelta biblioteka.

    Apie karo metų (1941-1944 m.) bibliotekos darbą žinių nėra, aišku viena – ji egzistavo. A Gaigalaitė prisiminimų knygoje „Mūsų karo meto mokytojai“ rašo: „Miestelio biblioteka tilpo viename kambarėlyje ir ten buvo sukaupta daugiausia grožinė literatūra.“ Bibliotekinku dirbo Jonas Treška.

    Karo ir pokario laikotarpis visoje Lietuvoje labai nuskurdino bibliotekų fondus. Bibliotekos turėjo atitikti sovietinės bibliotekininkystes nustatytus standartus. 1941 m. gegužės mėn. išleistas įsakymas išvalyti bibliotekų fondus nuo sovietinei sistemai žalingų leidinių. Knygos buvo išvežtos į makulatūrą ar sudegintos. Kiekviena okupacinė valdžia (1940-1945 m.) „valė“ bibliotekų fondus. Ypač 1940-1941 m. atėjusi sovietinė valdžia. K. Senkevičius tą laikotarpį vadina „bibliogenocidu“. Nelabai kas ir liko seniau įkurtose bibliotekose.

    Pokario meto biblioteka buvo ypatingai politizuota, ideologizuota. Apie 1948 m. miestų ir miestelių bibliotekos privalėjo įsteigti kilnojamąsias bibliotekėles, kurios turėjo aptarnauti aplinkinius kaimus. „Jos įsikurdavo kaimuose, turėjo pastovius nedidelius savo fondus. Bibliotekininkai ne tik išdavinėdavo knygas, bet ir organizuodavo tos apylinkės kultūrinį-pramoginį gyvenimą. Įvairius minėjimus, šventes, gegužines, šokius“,- prisimena A. Jaselskienė, pati pradėjusi bibliotekininkės darbą tokioje bibliotekoje.

    Vadovaudamiesi LKP VI suvažiavimo nutarimu siųsti į kolektyvinius ūkius literatūrą įvairių miesto įstaigų bei įmonių partinės, komjaunimo, profsąjungos ir kitos organizacijos jau 1949 m. surinko ne vieną tūkstantį knygų, sukomplektavo dešimtis bibliotekėlių ir įteikė jas kolūkiams. Didžiąją dalį tos literatūros sudarė komunistinės ideologijos skleidėjų veikalai, spausdinai rusų kalba. Knygų fondas sparčiai augo. Žmonės laikui bėgant skaitė vis daugiau ir daugiau.

    Linkuvos viešoji biblioteka 1950 m. dabartinėje Gimnazijos gatvėje. Gyveno Vinskuniene Elzbieta su vaikais: Vytautas, Birute, Sigute, Bronislovas, Danguole, Elzbieta

    Nuo 1950 m bibliotekų veikla orientuota į politinių – propagandinių uždavinių vykdymą: bibliotekų darbuotojai privalėjo rengti stendus, piešti, kurti ketureilius, leisti sienlaikraščius. Kritikuojami tie, kurie neaktyviai įsitraukia į naują gyvenimo būdą, skelbiama šviesi socializmo ateitis. Ypač tampa populiarūs literatūriniai teismai. Bibliotekininkai rašė scenarijus, turėjo būti išjuokiamos įvairios miestelio, apylinkės negerovės. Tokiai veiklai imta steigti klubus – skaityklas, kurie šalia skaitytojų aptarnavimo turėjo dirbti masinį – politinį ir kultūros – švietimo darbą. 1950m. klubai – skaityklos kūrėsi itin sparčiai. Lietuvoje tuo metu jau veikė 3,000 tokių skaityklų. Jos gaudavo daug įvairaus turinio brošiūrų, žurnalų, laikraščių. Vykdavo knygų aptarimai, įvairios popietės, net šaškių ir šachmatų turnyrai. Būtini renginiai ateistine tematika.

    Nuo 1954 m. bibliotekininkai turėjo aktyviai skleisti KP suvažiavimų, direktyvų, nutarimų medžiagą. „Sovietinė bibliotekininkystė masinę biblioteką traktavo kaip politinio švietimo ir partinės propagandos sistemos elementą, turėjusį vadovauti darbo žmonių skaitymui, o fondus naudoti jų komunistiniam auklėjimui.“ (A. Guosienė, Viešųjų bibliotekų raida. Tarp knygų, 1997 lapkritis, p.9.)

    Aišku, Linkuvos biblioteka veikė pagal to meto nurodymus ir direktyvas, kurias gaudavo iš Respublikos ar rajono valdžios institucijų. Darbas reikalavo ir paklusnumo, ir darbštumo.

    Nors Linkuva buvo mažas ir nuošalus miestelis, bet Linkuvos biblioteka pokario metais gyveno tokį pat gyvenimą kaip ir visos Lietuvos didžiosios bibliotekos: buvo vykdomos tos pačios direktyvos, kūrėsi tos pačios struktūros (kilnojamosios bibliotekos ir kt.) ir rengė tokius pat renginius, pristatymus, minėjimus, kokių reikalavo valdžios struktūros. Papildomais užsiėmimais buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių lankytųsi bibliotekoje, skaitytų ne tik grožinę, mokslinę, bet ir politinę literatūrą.

    Duomenys apie Linkuvos bibliotekos darbą sudaro didelę knygą, kurioje susegti atskirų metų bibliotekos darbo planai, ataskaitos, kai kurių metų skaitytojų sąrašai, vykę renginiai ir pristatymai. Iš šių duomenų ryškėja, kas buvo nuveikta vienais ar kitais metais. Pirmaisiais bibliotekos gyvavimo metais pagrindinis bibliotekų uždavinys buvo – pasiekti, kad iš kiekvienos šeimos skaitytų bent po vieną suaugusį skaitytoją. Kai pirmasis uždavinys buvo pagaliau įvykdytas, prasidėjo naujų planų sudarymas stengiantis pritraukti ir sudominti kuo daugiau skaitytojų. Bibliotekoje pradėjo daugėti įvairių renginių, jubiliejų, minėjimų, išpopuliarėjo literatūriniai teismai.

    1950 m. Linkuvos miestelio bibliotekos vedėja Irena Liaudanskaitė

    1950 m. Linkuvos viešajai bibliotekai suteiktas rajoninės bibliotekos vardas. Vedėja Irena Liaudanskaitė, bibliotekininkė – Stasė Račiukaitytė, kilnojamojo fondo vedėja – Ema Balčiūnienė. Biblioteka yra Tarybų gatvėje Nr. 6 (dabartinėje Gimnazijos gatvėje), buvusioje Šidlausko alinėje. Patalpos 2 kambariai – skaitykla, fondas ir mažas sandėliukas, kuriame buvo laikomos senos, išimtos iš apyvartos knygos bei Glavlito įsakymai.

    1956 m. Linkuvos miestelio bibliotekos vedėja Irena Demenytė

    1956m. Linkuvos rajoninėje bibliotekoje vedėja dirbo Irena Demenytė. Bibliotekos fonde buvo 13.617 egzempliorių knygų, skaitytojų – 484. Per metus literatūros išduota 12.056 tomų. Bibliotekoje buvo suorganizuota 18 parodų, iš viso pravesta 6 literatūriniai vakarai bei konferencijos. Viena iš įdomesnių masinių priemonių buvo pravesta skaitytojų konferencija Ostrovskio knygai „Kaip grūdinosi pienas“ aptarti. Biografinių apžvalgų pravesta 15. Vaikų bibliotekoje knygų buvo 4.985 egzempliorių, skaitytojų – 389, išduota 9003 knygos.

    1957 m. Dirbo trys darbuotojai: vedėja I. Demenytė, kilnojamo fondo vedėja Aldona Savickaitė-Jaselskienė ir bibliotekininkė Nijolė Janulionytė. Fonde knygų buvo 14.643 egz., skaitytojų abonemente 588, kilnojamose bibliotekėlėse – 493. Kilnojamųjų bibliotekų buvo 21. Knygų išduota iš viso 15.789 : abonemente – 12.802 egz., kilnojamose -2993 egz. Tais metais buvo pravesta daug masinių priemonių. Suorganizuotos 32 parodos, 16 biografinių apžvalgų. Buvo suruošti 7 literatūriniai vakarai: „Pažinkime praeitį“, „Kosminės erdvės užkariavimas“ ir kiti.


    Vaikystės svajonės pildymosi metas

    Tapybai reikalingų įrankių Aldona Jaselskienė beveik neturi: dirbtuvėlę atstoja svetainė, paletę - stiklo gabalėlis. Neretai atrodo, kad, išėjus į pensiją, gyvenimas praranda prasmę. Linkuvietė Aldona Jaselskienė sako, kad tas amžiaus tarpsnis - geriausias laikas, kai gali atsidėti savo svajonei. Prieš kelerius metus ji pradėjo tapyti paveikslus.

    Tik pradedanti piešėja

    Trisdešimt metų Linkuvos bibliotekoje dirbusi Aldona Jaselskienė dabar - pensininkė. Ji mano, kad jautrumą menui, grožiui kaip dovaną gavusi iš tėvų. Mamos net neprisimena ji mirė, kai Aldonai tebuvo treji metukai. Tačiau giminaičiai, pažįstami jai yra pasakoję, kad mamytė dailias statulėles iš molio lipdžiusi. Iš tėvelio moteris paveldėjo potraukį muzikai: visa giminė iš jo pusės dainininkai, armonikininkai.

    A.Jaselskienė sako, kad gero balso jai Dievulis nedavė, tačiau vos išgirsta muziką - kojos nejučia pačios ima mušti taktą. Linkuvietė tvirtina niekada gyvenime jokiais talentais nepasižymėjusi, nors nuo jaunų dienų ir svajojusi mokytis dailės. Ji įsitikinusi, kad tik mokslus baigusieji gali būti gerais dailininkais, o save vadina pradedančia piešėja. Tam ji galėjo atsidėti tik būdama pensininkė.

    Piešti mokėsi pati

    Nors potraukį piešti A.Jaselskienė iš mažumės jutusi, tačiau ilgai tam atsidėti nebuvo kada anksti našlaite tapusiai reikėjo pačiai duoną užsidirbti. Dar toli nuo Linkuvos - pas tolimus giminaičius ir svetimus žmones kažkur Suvalkijoje. Tik septyniolika metų turėdama Aldona nupiešė pirmuosius paveikslėlius. Net nepamena, kokie buvę tie piešiniai, bet draugams visus juos išdalydavo.

    LG A.Jaselskienė. Šiaulių kraštas 2001-3-27.png

    Jau grįžus į Linkuvą, Aldonos Jaselskienės dėmesį patraukė miestelyje gyvenusio dailininko A.Beresnevičiaus paveikslai. Ir ne vien jie. Jos pasakojimu, labai mėgdavusi žiūrėti, kaip dailininkas tapo, kaip maišomi dažai, dedamas gruntas. Grįžusi namo, pati bandydavo taip daryti. Dailininkui patikęs merginos susidomėjimas daile, todėl pats ir aliejinių dažų jai dovanojęs, ir rėmelius, ir teptukus šių priemonių miestelio parduotuvėse nebūdavo, o ir pinigų tada tam neturėjo. Kurį laiką aliejiniais dažais ji ir tapė.

    Prieš kelerius metus Linkuvoje buvo surengta vienos menininkės pastelės darbų paroda. Į ją nuėjo ir Aldona Jaselskienė. Ir beveik visą dieną ten prabuvo. "Stovėjau tada ir žiūrėjau į įstabaus grožio paveikslus. Akių negalėjau atitraukti. Staiga kilo noras ir pačiai pabandyti taip nupiešti. Parlėkiau namo, pasiėmiau popieriaus ir spalvotus pieštukus. Grįžusi atgal, ėmiau braukyti, derinti spalvas", mena linkuvietė. Paskui duktė Gražina nupirko specialaus grublėto popieriaus, spalvotų kreidelių, knygą apie pastelę.

    Po ilgos pertraukos

    Net keturiasdešimt metų Aldona Jaselskienė buvo nustojusi piešti sukūrus šeimą, trūkdavo laiko. Po darbo bibliotekoje dienos laisvesnę valandą surydavo buitis, vaikai. Tik knygos kompensavo tai, ko ji labiausiai troško - piešti.

    Išėjusią į pensiją linkuvietę vaikai pradėjo raginti vėl imtis piešimo. Marti net dažų ir teptukų nupirkusi. Pamažu, o prieš porą metų ir daug rimčiau vėl pradėjo tapyti. Tada ir pramoko pastelės technikos.

    Piešia Aldona Jaselskienė vakarais - tokiu metu jai nesinori dykai sėdėti, o serialai jau neįdomūs. Vasarą tam laiko neužtenka - daržo ir sodo darbai, gėlės, kurias taip mėgsta... O taip norėtųsi nueiti prie upės, atsiriboti nuo visko ir piešti...

    Geriausi darbai ateityje Aldona Jaselskienė džiaugiasi, kad tokiais sunkiais laikais vis dar atsiranda besidominčių daile. Savo paveikslus ji mielai dovanoja draugams, artimiesiems. Jei kas nors norėtų nupirkti kurį, tikriausiai parduotų. Tik už jį daug neprašytų - supranta, kad ne kiekvienas dabar užtektinai turi pinigų.

    Praėjusiais metais Linkuvoje, pagyvenusių žmonių klubo "Pabūkime kartu" iniciatyva, buvo surengta A.Jaselskienės paveikslų paroda. Ir nors save vadinanti pradedančiąja piešėja labiausiai mėgsta tapyti peizažus, svajoja ir piešti portretus. Ji įsitikinusi, kad gyvenime daug ko galima išmokti. Ir nors, pačios žodžiais, jos darbai kol kas nėra tokie geri, tačiau tiki, kad patys geriausi vis dar laukia savo eilės. "Žinoma, - priduria Aldona Jaselskienė, - jei tik pati gyvensiu. Kitiems palinkėčiau kada nors pažvelgti į melsvą dangų, tekančią saulę, apsižvalgyti aplinkui - mūsų krašto gamta tokia graži. Tada ir gyvenimas nebus toks niūrus akyse nušvis nuostabiomis spalvomis".

    Stanislava Vičaitė 2001 m. kovo 27 d

    Nuotraukos

    Nuo jaunystės pomėgis piešti

    Prisiminimai

    • Pavlius Gaigalas Mano mama taip pat gimusi 1933. Tačiau jos nebeturiu jau 26 metus. Užuojauta Kęstučiui, jo seseriai ir visiems, pažinojusiems mielą Aldoną. Nebeturiu pas ką atvažiuoti į Linkuvą, nebeturės ir Kęstutis.
    • Janina Vansauskienė Amžinoji šviesa Jai tešviečia. Teko pažinoti. Tai senosios inteligentų kartos atstovė...
    • Genė Juodytė Išeina senoji Pakruojo rajono bibliotekininkų karta. Kažkam ji - labai tolima praeitis. Man ji - mano jaunystė ir darbo pradžia. Gal todėl ir atsiminimai labai ryškūs, ir gražūs. Aldona Jaselskienė sovietmečiu vadovavo Linkuvos miesto bibliotekai. Buvo darbšti, principinga, reikli. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, su meile dirbo kraštotyros darbą. Telydi Advento šviesa Aldonos išėjimą.

    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 99% (+25145-0=25145 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+151-0=151 wiki spaudos ženklai).