Aldona Valiulytė-Rakickienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Aldona Rakickienė

    (Valiulytė)

    LG 48 laida A.Valiulytė-Rakickienė.png

    Gimė 1929 m. gegužės 1 d. (94 m.)
    Pašvitinyje
    Mirė 2016 m.
    Vilniuje

    Tėvas Jonas Valiulis
    Motina Elena Kriaučiūnaitė-Valiulienė
    Sutuoktinis(-ė) Juozapas Rakickas
    Vaikai

    Dalia, Saulius


    Veikla
    dirbo Miestų statybos projektavimo institute, rašė, piešė, dalyvavo parodose

    Išsilavinimas 1948 m. Linkuvos gimnazija

    Aldona Valiulytė-Rakickienė (g. 1929 m. gegužės 1 d. Pašvitinyje2016 m. Vilniuje) – dirbo Miestų statybos projektavimo institute, rašė, piešė, dalyvavo parodose.


    Stengiuos susikalbėti su žodžių prasme ir su tyla tavo žodžių

    Kilmė ir šeima

    Namelis, kuriame tuo metu nuomojo butą tėvai – Jonas Valiulis, sūnus Kazimiero, (1898-1968), gimęs Kalnuočiuose, ir Elena Kriaučiūnaitė-Valiulienė, duktė Juozapo, gimusi 1907 m. Pelaniškiuose, (abu Pašvitinio valsč.), – per Pašvitinio gaisrą 1941 m. sudegė. Tėvas, baigęs caro pradinę, grabdirbys-stalius, mama – tik daraktorių name mokyta. Tėvas griėžė smuiku vestuvėse, pabūdavo už piršlį, pasmuikuodavo ir mums sekmadienių pavakarėm. Buvo visų galų meistras – pats pasistatė trobas, pasidirbino radijo aparatą ir kt.

    1933 m. tėvai išsikėlė į Gražaičius, apie 2 km. nuo Pašvitinio, įsigiję 8 ha žemės, pasistatė savo trobesius. Ilgai augome dviese – aš ir brolis Algimantas-Kazys, paskui gimė dar trys – Skirmantas, Laimutis, Kęstutis.

    Mokslai

    Pašvitinio pradžios mokyklą baigiau penketais. Per vasarą pasimokius, rudenį į VI skyrių. Jame kartu mokėsi ir V. Dikšas.

    1941 m. rugsėjo 1 d. pradėjau lankyti Linkuvos gimnazijos antrą klasę. Apgyvendino pas pas tėvo seserį Izabelę Žarskienę, kurią miestelyje vadino „Pensija“ (gaudavo pensiją už Lietuvos kariuomenėje sužalotą mirusį vyrą). Gyvenome kartu su pussesere Stase Kriaučiūnaite mažyčiame kambarėlyje. Tilpo tik dvi lovos, spintelė, suoliukas, kėdė. Viršutiniai drabužiai – ant vinies sienoje, apatiniai – dėžėj po lova. Mokslas sekėsi, ketvirtoje klasėje egzaminų nelaikiau, nes vidurkis buvo daugiau kaip 4.

    1944 m. rudenį į gimnaziją negrįžau. reikėjo dirbti namuose ūkio darbus, žiemą talkininkavau Pašvitinio valsčiaus valdyboje.

    Vėl pradėjau mokytis 1945 m. rugsėjo 1 d. 24-os laidos šeštoje klasėje (metais atsilikau). Kambarį tėvai nusamdė Kapų gatvėje, Gaubų name. Gyvenom keturios mergaitės. Antrame namo gale pas kitą šeimininkę gyveno berniukai. Kai nebūdavo elektros, šviesdavomės „lepizaru“ (į išskaptuotą buroką ar bulvę pripilta lajaus ir įstatytas dagtis). Elektros nebūdavo dažnai, paruoši pamokas ir plieki kortomis (o esant pilnačiai susirinkdavome kieme, prie šulinio dangčio). Buvau nebloga lošėja: grįžusi į tėviškę atostogų kirsdavau tūkstantį su kaimo vyrais – priimdavo kaip lygią.

    Paskutiniais mokslo metais gyvenau Žvirblių name pas šeimininkę, kuri buvo labai rūpestinga. 2 kambarių bute gyvenome 3: aš ir Dombros iš Gaižūnų, kuriuos 1948 m. gegužės 22 d. išvežė. Kambarėlyje dažniausiai būdavau viena, o gražią dieną praleisdavau Žvirblių sodelyje prie kūdros. Turėjau žibalinę lempą pasišviesti, kai elektros nebūdavo.

    „Negrįšiu“

    7 klasėje parašiau į sienlaikraštį eilėraštį „Negrįšiu“. Iškvietė mokymo dalies vedėjas Petras Jusius į mokytojų kambarį, dar kažkas buvo, ir prigrasė: kad eilėraščiai būna tik tarybiniai. Mat, tame paprastučiame žodyje „negrįšiu“ įžiūrėjo politiką. Kūriau tarybinius – net į Joniškio rajono laikraštį pakliuvau. Kartu su L. Žąsinaite ir Jokštu mokykla siuntė į literatų suvažiavimą Joniškyje. Paskutinėje klasėje buvau įtraukta į visuomeninę veiklą – sekretoriavau per rinkimus, būdavau renkama į įvairius prezidiumus. Deklamuodavau visokių autorių eilėraščius visokiom progom.

    Gimnazijoje

    Mokymuisi ypatingo potraukio nejaučiau, bet mokiausi gerai, būdavau pirma-trečia klasėje. Pamokas dažniau ruošdavau gimnazijoje, o namie – skaitymas, piešimas, rankdarbiai, paskutinėje klasėje – eilėraščių rašymas.

    Mokytojams buvau abejinga. Nesutarėme tik su A. Smilgyte-Jusiene, kuri 2-5 klasėse buvo man auklėtoja.

    Be galo patiko skaityti. Knygas ėmiau iš Linkuvos viešosios ir iš gimnazijos bibliotekų, gaudavau iš lietuvių kalbos mokytojo A. Radžiaus. Rijau viską – galva buvo talpi kaip gero ūkininko aruodai. Ir Šekspyras, ir Ibensas, ir vandens ir vėjo galybės, „10000 km.“, katalikybės apologetai. Dar vaikystėje ant aukšto pas tėvus radau knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“, tik nežinojau nieko apie Nyčę. Tėvai turėjo nemažai knygų ir laikraščių, žurnalų (net iš XIX a.), prieškariu prenumeruodavo spaudą sau, užsakydavo vaikams, viskas buvo surišta, saugoma.

    Tikslieji mokslai ir muzika

    Šie mokslai sekėsi geriau negu kalbos, bet fizikos, chemijos, algebros, astronomijos – nemėgau. Labai patiko trigonometrija-geometrija. Kančia buvo fizinis lavinimas, mokytojai rūpinosi krepšiniu, tinkliniu, o aš dėl mažo ūgio niekur netikau. Per pamokas buvau tikra atlieka. Per muzikos pamokas buvom supažindinti su penkiomis linijomis, smuiko raktu, oktava, diezu bei bemoliu. Tuo muzika ir baigėsi. Meno istorijos niekas nemokė. Žinių iš matematikos, fizikos, chemijos įgyjome daug, ilgainiui beveik viskas užsimiršo (ilgiausiai išlaikė triskaitė taisyklė), o bendro išprusimo trūko. Su dabarties literatūra, daile, muzika teko susipažinti vėliau, savarankiškai. Mėgau „robaksus“ – beveik nepraleisdavau. Programa, muzika–viliojo, nors gera šokėja nebuvau, jaunystė traukė būrin. Ir į berniukus pasidairydavau, bet tikro draugo neturėjau.

    Universitetas ir vaikai

    Baigusi gimnaziją (Linkuvos gimnazijos 24 laida) įstojau į Vilniaus universitetą, į lietuvių kalbą ir literatūrą. Porą metų pasimokius, tėvas pakliuvo į Potmos lagerius, mama su vaikais, palikusi namus, pasitraukė pas gimines į Šiaulių rajoną. Universitetą teko palikti. Metus praleidau nežinodama nei kur miegosiu, nei ką valgysiu. Tuo metu sutikau man labai tikusį žmogų – irgi benamį. Turėjom išsiskirti. 1951 m. gruodžio 8 d. gimė duktė Dalia. Vėl susitikome po 45 metų, jau nugyvenę savo gyvenimus. Dabar – padeda dukrai.

    1952 m. apsigyvenau pas mamą, Šiaulių rajono Vijolių kaime, vėliau – nuomojau butą pas mamos dėdę J.Gegecką Šiauliuose, Gluosnių g. Nr.7. Pradėjau dirbti „Architektūrinėse dirbtuvėse“, čia nereikėjo charakteristikos. Vėliau jos virto į Miestų statybos projektavimo institutą. Išdirbau 20 m., gavau 2 kambarių butą. 1963 m. ištekėjau už pakruojiškio Juozapo Rakicko, 1964 m. rugpjūčio 20 d. gimė sūnus Saulius.

    Papuošalai

    Kartą eidama pro „Dailės“ parduotuvę, pamačiau vitrinoje skelbimą, kad reikalingi žmonės, turintys meninių sugebėjimų. Užėjau. Meno taryboje pasiūlė apžiūrėti kitų darbus. Buvo madingi papuošalai iš metalo. Vyras tuo metu dirbo gamykloj, iš jos parnešė skardelių ir vielytės. Padariau porą papuošalų – patiko, priėmė, pardavė. Taip prasidėjo nuo 1967 m. savarankiški mokslai ir darbas Kauno „Dailės“ kombinate. 1969 m. priėmė ir į Liaudies meno draugiją.

    Nei įrankių, nei žaliavos nebuvo jokioj parduotuvėj. Šiek tiek gaudavom pirkti metalo iš „Dailės“ kombinato, įrankius reikėjo susirasti ar pasidirbti patiems, gintarą vežėmės iš Kaliningrado srities. Buvo rizikinga. Reikėjo savo mašinos. 1971 m. pirkome „žigulius“. 1976 m. dukrai pirkome Vilniaus pakraštyje pigų medinį namuką su sklypu, nes reikėjo vietos gintaro apdirbimo įrangai. Kad būtume arčiau, persikėlėme į Alytų. Savaitgaliais lėkdavau į Vilnių daržų doroti, grįžusi sėsdavau prie gintaro-metalo.

    Niekada gyvenime neturėjau normuotos darbo dienos, pastovaus atlyginimo. Gaudavau tiek, kiek uždirbdavau. Dirbau daug, labai daug: valdiškas darbas, šeima, buities rūpesčiai, kūryba.

    Kelionės

    Labai mėgau keliones. Ekskursijų nepraleisdavau. Organizuodavo jas Miestų statybos projektavimo institutas, iš pradžių važiuodavome sunkvežimiu, vėliau – autobusu. Nuosava mašina išvažinėjome ne tik dabartinę, bet ir visą istorinę Lietuvą. Į užsienį išsprukau tik tik 2001 m. – Vokietijon. 2002 m. su ekskursija (vadovas istorikas A.Matulevičius) apžiūrėjom šiaurės Lenkiją (Prūsijos istorija).

    1984 m. išėjau į pensiją ir iš „Dailės“ kombinato. Liko tik tautodailė. 1982 m. sūnus baigė Alytaus 5-ją vidurinę mokyklą, įstojo į fiziką Vilniaus universitete. Pašaukė į armiją. 1985 m. grįžo ligonis, mokslus dar tęsė, bet ketvirtame kurse atsidūrė ligoninėje. Liko II grupės invalidas. Dukra baigė Dailės institutą.

    1988 m. ėmėme statytis namą Vilniuje. Vyras mūrijo išorę, aš – vidų. O sūnus, pareidamas iš ligoninės, – maišė betoną, nešė. Stogą uždėjo suvažiavę pusbroliai ir broliai, ačiū jiems. 1993 m. iškeičiau butą Alytuje į butą Vilniuje, išnuomavau. Patys persikėlėme gyventi į naują namą pas dukrą.

    Kūryba

    Visą gyvenimą dalyvavau literatų veikloje. Priklausiau Šiaulių, vėliau Alytaus literatams. Kūrybą spausdino įvairiausia periodika.

    • 1997 m. išleidau pirmą knygelę „Per slenkstį“,
    • 1998 m. – „Tik dangaus aukštybių giedras mėlis“,
    • 2000 m. – „Kai nebėra nieko“,
    • 2001 m. – „Atraižos“,
    • sudariau šeimos rašančiųjų almanachą-albumą „Nubėgo kelias...“ (2000 m.).

    Rašiau ir toliau. Be to, piešiau – su piešiniais dalyvavau parodose. Pasistatytame name išpiešiau visas duris, dureles.

    Gyvenimas tęsiasi. Planų daugiau negu 1948-aisiais, baigiant gimnaziją.


    Aldona Valiulytė-Rakickienė

    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 109% (+12183-1130=11053 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+75-0=75 wiki spaudos ženklai).