Aleksandras Kerenskis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Aleksandras Kerenskis
(Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский)
Alexander Kerensky LOC 24416.jpg
A. Kerenskis

Gimė 1881 m. gegužės 2 d.
Simbirskas, Rusijos imperija
Mirė 1970 m. liepos 11 d. (89 m.)
Niujorkas, JAV

Pilietybė rusas
Tėvai Fiodoras Kerenskis ir Nadežda Adler
Sutuoktinis(-ė) Olga Baranovskaja
Religija pravoslavas

Pareigos politikas, revoliucionierius, teisininkas
Partija Socialistai revoliucionieriai

Išsilavinimas Sankt Peterburgo universitetas, 1904

Vikiteka Aleksandras KerenskisVikiteka

Aleksandras Kerenskis (rus. Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский, 1881 m. gegužės 2 d. Simbirske1970 m. liepos 11 d. Niujorke) – Rusijos valstybės veikėjas, Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.[1]

Biografija

Gimė gausioje rusų kalbos pedagogo šeimoje. Žymiausiu tėvo – Fiodoro Kerenskio – mokiniu buvo Vladimiras Leninas. Simbirske Kerenskių ir Uljanovų šeimos palaikė draugiškus santykius. 1887 m. F. Kerenskis parašė V. Uljanovui teigiamą charakteristiką, kad pastarasis galėtų įstoti į Kazanės universitetą. 1889 m. Kerenskių šeima persikraustė į Taškentą, kuriame Aleksandras aukso medaliu baigė gimnaziją ir 1899 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, kurį 1904 m. baigė. Dirbo advokatu. Tuo pat metu įsijungė į kairiosios politinės partijos – socialistų revoliucionierių veiklą. 1905 m. pabaigoje sulaikytas, kalintas iki 1906 m. balandžio, tačiau nesurinkus įkalčių buvo išsiųstas į Taškentą. 1906 m. spalį grįžo į Sankt Peterburgą. Kaip gynėjas dalyvavo daugelyje politinių teismų procesų. 1912 m. išrinktas į ketvirtąją Rusijos Valstybės dūmą. Joje buvo laikomas vienu geriausių kairiųjų pažiūrų oratoriumi. 1917 m. Rusijoje įvykus Vasario Revoliucijai, nuo kovo mėnesio tapo Laikinosios vyriausybės teisingumo, o nuo gegužės mėnesio – karo ir karo laivyno ministru. Nuo 1917 m. liepos 21 d. – Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1917 m. rugpjūtį numalšino Rusijos generalinio štabo vado L. Kornilovo maištą. 1917 m. rugsėjo 12 d. A. Kerenskis tapo ir Rusijos kariuomenės vadu, o rugsėjo 13 d. paskelbė Rusiją respublika. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio, nesėkmingai su generolo P. Krasnovo vadovaujamomis pajėgomis, bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą. 1918 m. sausio pradžioje nesėkmingai bandė pasisakyti Rusijos Steigiamajame susirinkime. Netrukus išvyko į Suomiją, tų pačių metų liepą apsigyveno Paryžiuje. Dirbo rusų emigrantų laikraščio redaktoriumi, dalyvavo politinėje veikloje. 1940 m. Vokietijai užėmus Prancūziją, emigravo į JAV. Dėstė Stanfordo universitete. Parašė atsiminimus, parengė daug dokumentų publikacijų. Mirė 1970 m. liepos 11 d. Niujorke. Palaidotas Londono kapinėse.

Šaltiniai

  1. Kerenskij Aleksandr (Aleksandras Kerenskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 756 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+5854-54=5800 wiki spaudos ženklai).