Aleksandras Kerenskis
Aleksandras Kerenskis (Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский) | |
---|---|
A. Kerenskis | |
| |
Gimė | 1881 m. gegužės 2 d. Simbirskas, Rusijos imperija |
Mirė | † 1970 m. liepos 11 d. Niujorkas, JAV |
| |
Pilietybė | rusas |
Tėvai | Fiodoras Kerenskis ir Nadežda Adler |
Sutuoktinis(-ė) | Olga Baranovskaja |
Religija | pravoslavas |
| |
Pareigos | politikas, revoliucionierius, teisininkas |
Partija | Socialistai revoliucionieriai |
| |
Išsilavinimas | Sankt Peterburgo universitetas, 1904 |
| |
Vikiteka | Aleksandras KerenskisVikiteka |
Aleksandras Kerenskis (rus. Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский, 1881 m. gegužės 2 d. Simbirske – 1970 m. liepos 11 d. Niujorke) – Rusijos valstybės veikėjas, Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.[1]
Biografija
Gimė gausioje rusų kalbos pedagogo šeimoje. Žymiausiu tėvo – Fiodoro Kerenskio – mokiniu buvo Vladimiras Leninas. Simbirske Kerenskių ir Uljanovų šeimos palaikė draugiškus santykius. 1887 m. F. Kerenskis parašė V. Uljanovui teigiamą charakteristiką, kad pastarasis galėtų įstoti į Kazanės universitetą. 1889 m. Kerenskių šeima persikraustė į Taškentą, kuriame Aleksandras aukso medaliu baigė gimnaziją ir 1899 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, kurį 1904 m. baigė. Dirbo advokatu. Tuo pat metu įsijungė į kairiosios politinės partijos – socialistų revoliucionierių veiklą. 1905 m. pabaigoje sulaikytas, kalintas iki 1906 m. balandžio, tačiau nesurinkus įkalčių buvo išsiųstas į Taškentą. 1906 m. spalį grįžo į Sankt Peterburgą. Kaip gynėjas dalyvavo daugelyje politinių teismų procesų. 1912 m. išrinktas į ketvirtąją Rusijos Valstybės dūmą. Joje buvo laikomas vienu geriausių kairiųjų pažiūrų oratoriumi. 1917 m. Rusijoje įvykus Vasario Revoliucijai, nuo kovo mėnesio tapo Laikinosios vyriausybės teisingumo, o nuo gegužės mėnesio – karo ir karo laivyno ministru. Nuo 1917 m. liepos 21 d. – Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1917 m. rugpjūtį numalšino Rusijos generalinio štabo vado L. Kornilovo maištą. 1917 m. rugsėjo 12 d. A. Kerenskis tapo ir Rusijos kariuomenės vadu, o rugsėjo 13 d. paskelbė Rusiją respublika. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio, nesėkmingai su generolo P. Krasnovo vadovaujamomis pajėgomis, bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą. 1918 m. sausio pradžioje nesėkmingai bandė pasisakyti Rusijos Steigiamajame susirinkime. Netrukus išvyko į Suomiją, tų pačių metų liepą apsigyveno Paryžiuje. Dirbo rusų emigrantų laikraščio redaktoriumi, dalyvavo politinėje veikloje. 1940 m. Vokietijai užėmus Prancūziją, emigravo į JAV. Dėstė Stanfordo universitete. Parašė atsiminimus, parengė daug dokumentų publikacijų. Mirė 1970 m. liepos 11 d. Niujorke. Palaidotas Londono kapinėse.
Šaltiniai
- ↑ Kerenskij Aleksandr (Aleksandras Kerenskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 756 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
|