Aleksas Pašuškevičius
Aleksas Pašuškevičius | |
---|---|
![]() | |
Aleksas Pašuškevičius | |
| |
Gimė | 1998 m. liepos 19 d. Steigviliai, Lietuva |
| |
Tėvas | Aleksas Pašuškevičius |
Motina | Valė Jesilionytė |
| |
Partija | TS-LKD |
| |
Išsilavinimas | Žeimelio gimnazija 2017 m. |
Alekso Pašuškevičiaus filmukas apie imtynininką Karl Pojello |
Aleksas Pašuškevičius (1998 m. liepos 19 d. Steigviliuose, Lietuva) – renka kaimo istoriją, kuria portretus.
Šeima
Tėvas Aleksas Antanas Pašuškevičius (gimęs 1942 m.) - dirbo statybininku (trumpai buvo statybos brigadininku), muzikavo kaimo šventėse, fotografavo. Laisvalaikiu skaito laikraščius, knygas.
Motina Valė Pašuškevičienė (gimusi 1960 m.) - daug metų dirbo paštininke Lauksodyje, laisvalaikiu mėgsta piešti, skaityti romanus.
Senelis Juozapas Pašiškevičius (1911-1985) - kilęs iš darbininkų šeimos, stalius, dirbo statybininku ilgus metus vadovavo statybos brigadai.
Močiutė Teodora Kristina Pašiškevičienė (1913-1997) - ūkininkaitė, baigusi siuvėjų kursus, laisvalaikiu puoselėjo gėlių darželį.
Senelis Stanislovas Jesilionis (1932-1973) - statybininkas, stalius, dirbo laukininkystės brigadoje.
Močiutė Danutė Jesilionienė (1934-1998) - kilusi iš mažažemių ūkininkų šeimos, dirbo laukininkystės brigadoje, veršelių fermoje, laisvalaikiu puoselėjo gėlių darželį.
Biografija
2005 - 2012 m. lankė Bardiškių pagrindinę mokyklą. 2012 - 2017 m. mokėsi Žeimelio vidurinėje mokykloje (nuo 2014 m. - gimnazijoje). Baigė 2017 m. Šiuo metu mokosi Žeimelio technologijų ir paslaugų mokykloje.
Laisvalaikiu piešia portretus, yra sukūręs keletą trumpų filmukų apie savo krašto žmones. 2018 m. surinko Steigvilių kaimo istoriją ir sudėjo ją į 50 puslapių apimties darbą "KARTĄ ŠIAURĖS LIETUVOJE Steigvilių kaimo istorijos apžvalga". Autorius šiuo darbu neapsiriboja ir toliau renka savo gimtojo kaimo istorijos faktus, skelbia juos socialiniuose tinkluose.
2017 m. sausio 4 d. portale Facebook sukūrė puslapį "Steigvilių kaimas", šiuo metu turintį 620 paspaudimus "Patinka".
Pasiekimai
- 2016 kovo 11 d. "Jaunųjų žvaigždučių" paskatinamasis prizas ir rajono mero Sauliaus Gegiecko padėka už 2016 m. spalio 25 d. Pakruojyje atidarytą autorinę portretų parodą
- 2017 kovo 31 d. Šiaulių universiteto konkurse "Šiandienos paveldas moksleivių akimis" antrosios vietos diplomas, prizas už filmuką "Steigvilių malūnas" bei kitas antrosios vietos diplomas, prizas už rašinį "Steigvilių kaimo vėjinis malūnas".
- 2017 m. vasario 15 d. Žeimelio seniūnijos padėka už visuomeninę veiklą.
Kūryba
Filmukai
- Steigvilių malūnas - apie Steigvilių kaimo vėjinį malūną.
- Gelčių vėjinis malūnas - apie Gelčių vėjinį malūną.
Apie Steigvilių kaimą
KARTĄ ŠIAURĖS LIETUVOJE: Steigvilių kaimo istorijos apžvalga - darbas pataisytas ir papildytas 2018 m. spalio 6 d.
Piešiniai
Spaudoje ir kt.
Kaimas išliks, nes rašoma jo istorija, 2018 m. kovo 10 d.
Steigvilietis Aleksas Pašuškevičius, įsijungęs į jauniems žmonėms skirtą pilietinę akciją „Dovana Lietuvai“, parašė gimtojo kaimo istoriją. Proprosenelio statytame name gyvenantis vaikinas domisi ne tik senove – sukūrė virtualią Steigvilių (Pakruojo r.) bendruomenę, jungiančią per pusę tūkstančio narių.
Istorija sudomino tėvo pasakojimai
Istorija ir kraštotyra Aleksas pradėjo domėtis prieš trejetą ketvertą metų, dar mokydamasis gimnazijoje. Įsijungęs į Žeimelio gimnazijos kraštotyros būrelį, rinko medžiagą apie gimtųjų Steigvilių apylinkių įžymybes: ne tik fiksavo raštu, bet ir kūrė filmuotus siužetus.
Pakviestam dalyvauti jaunimo akcijoje „Dovana Lietuvai“ Aleksui neteko ilgai galvoti, kokią dovaną jubiliejui ruošti. Tėvas, žinodamas sūnaus pomėgį istorijai, kartą paklausė: „Ar esi girdėjęs, kad Ramanauskienės brolis buvo pasaulyje garsus sportininkas imtynininkas?“
Aleksas ėmė ieškoti žinių apie minėtąjį Karolį Požėlą, šiomis dienomis visiškai užmirštą. Požėlų pavardė šiose apylinkėse – labai plati, jungia keletą šeimų.
“ Iš Steigvilių kilęs, 1923-aisiais į JAV emigravęs K. Požėla Lietuvą sportiniais pasiekimais garsino visus metus tarp pasaulinių karų ir anksčiau. Dar apie 1912-1913 metus Rusijoje vykdavusiose mėgėjų sporto varžybose K. Požėla laimėdavo svarbias pergales. Vėliau jis ne kartą yra tapęs Europos, JAV čempionatų nugalėtoju ir prizininku sunkaus svorio kategorijoje, du kartus laimėjęs pasaulio čempiono titulą“, – kraštiečio nuopelnus vardijo Aleksas.
A. Pašuškevičiui svarbu tai, kad pasaulinio sporto žvaigžde tapęs imtynininkas niekada nepamiršdavo esąs lietuvis. O jo apsilankymas gimtinėje 1933-aisiais tapo svarbiu kaimo įvykiu.
Vieno garsaus steigviliečio istorija vijo kitą – dar vienas imtynininkas Požėla, Karolio brolis Petras, 1924-aisiais tapo Lietuvos čempionu, buvo kandidatas dalyvauti Paryžiaus olimpiadoje.
Kaimo šviesuolis kunigas Vladas Požėla iš to paties kaimo Antrojo pasaulinio karo metais nuo žūties gelbėjo žydus, pokariu buvo ištremtas. Pasaulio tautų teisuolio vardas V. Požėlai buvo suteiktas dar 1980-aisiais.
Aleksas jau nė nebesiplečia apie seniai žinomus Steigvilių knygnešius, daraktorius – XVIII amžiuje kaimas buvo seniūnijos centru.
„Steigvilių apylinkėse žmonės gyveno nuo seniausių laikų. Šaltiniuose teigiama, kad apytikriai nuo ketvirtojo amžiaus. Kraštotyrininkas Juozas Šliavas, tyrinėdamas apylinkes, yra radęs senovinį puodą. Steigviliuose buvo ir piliakalnis, deja, 1967-aisiais sunaikintas – jo vietoje anuomet įkurtas žvyro karjeras. Dabar piliakalnio vietoje likęs ežerėlis.“
Aleksas rado pirmąjį netiesioginį Steigvilių kaimo paminėjimą dokumentuose – 1555 metų Guostagalio inventoriaus knygoje įrašytas vaitas Jonas Steigvilionis. O jau neabejotinas kaimo egzistavimas patvirtinamas daugiau kaip po šimtmečio – įrašu bažnyčios knygoje apie Steigviliuose 1675-aisiais gimusią Mortą Velykaitę.
Po tuo pačiu stogu – kartų kartos
Aleksas – jau kelintos kartos atstovas, gyvenantis išskirtiniame Steigvilių kaimo mūrinuke išilgai pagrindinės gatvės. Šį namą 1895-aisiais pastatė vaikino proprosenelis ūkininkas Dominykas Požėla.
„Mūsų giminės namas toje vietoje tikriausiai stovėjo ir anksčiau, greičiausiai medinis. Steigvilių senbuviai beveik visi yra daugiau ar mažiau tarpusavyje susigiminiavę (Aleksas yra sudaręs savo giminės genealoginį medį –redakcijos pastaba.), savo giminės tolimesnėse šakose turime ir knygnešių, ir kitų žymių žmonių.“
Metams bėgant, keičiantis gyvenimui mūrinuko savininkais tapo Dominyko Požėlos ainiai Pašiškevičiai.
Pokariu tarybinė valdžia atėmė iš šeimos pusę namo, apgyvendino kitus žmones. Galiausiai sumanė tą pusę nugriauti ir pastatyti kažkokį tvartą.
Pašiškevičiai, pagailėję kelias kartas glaudžiančios tėviškės, nugyventąją namo dalį iš valdžios išpirko, sumokėję tuo laiku didelius pinigus.
Alekso tėvas, valdininkams suklydus, dokumentuose tapo Pašuškevičiumi. Jis tęsia giminės tradiciją – ūkininkauja. O Aleksas mokosi suvirintojo profesijos, nes kol kas nėra apsisprendęs: ar taps ūkio paveldėtoju, ar nutars studijuoti istoriją.
Vaikinui rūpi ne tik gimtojo kaimo praeitis, bet ir šiandiena. Septyniasdešimt penkis gyventojus skaičiuojantys Steigviliai neturi bendruomenės, todėl spręsti kasdienes problemas sunkiau.
Aleksas feisbuke sukūrė paskyrą „Steigvilių kaimas“, virtualią kaimo bendruomenę, kurioje – 523 nariai, nuolat besikeičiantys informacija, naujienomis, besidalijantys nuotraukomis.
„Mūsų kaimas neišnyks, čia kuriasi ir naujos jaunos šeimos. O viena, grįžusi iš emigracijos, nusipirko Steigviliuose namą“, – džiaugėsi Aleksas.
Janina ŠAPARNIENĖ
Alekso filmas apie Steigvilių legendą, 2017 m. birželio 13 d.
Aleksas mano dėmesį atkreipė jau nuo pirmo sakinio, prabilęs Žeimelio gimnazijoje surengtoje moksleivių kraštotyrinėje konferencijoje. Jis ruošėsi pasakoti apie Lietuvą pasaulyje garsinusį savo tolimą giminaitį, kilusį iš to paties Steigvilių kaimo (dab. Pakruojo r.), imtynininką Karolį Poželą iš Čikagos, ir pasakė, kad jis išgarsėjo ne taip, kaip komunistas Karolis Požela. Iš tiesų, komunistas Požela XX a. pradžioje, iš Šiaulių vadovavęs to krašto bolševikams (radikaliesiems komunistams), kovojo prieš nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir už komunistinę Lietuvą Rusijos sudėtyje. O jo pusbrolis imtynininkas Karolis Požela, tuo metu keliaudamas per Rusiją, traukėsi nuo slenkančio raudonojo maro į Ameriką. Taip jam mirus 1954 m. rašė net kairiosios, Čikagoje ėjusios „Naujienos”: „Kai raudonasis tvanas ėmė vis labiau ir labiau artintis prie Sibiro, tai Požela nutarė visiškai iš Rusijos imperijos ribų pasitraukti”.
Taigi abiturientas Aleksas Pašuškevičius, kuris kol kas neviešina, kokias studijas pasirinks, prisistatė kaip istorikas – įvykių vertintojas. Nors iš tiesų jis yra nuovokus daugelyje sričių – tikra žvaigždutė ne tik Žeimelio gimnazijoje ir rajone, bet įvairiuose konkursuose prizines vietas laiminti ir Lietuvos mastu. Jis gražiai piešia (Žiemgalos muziejuje bei jo gimnazijoje buvo surengtos jo pieštų portretų parodėlės), pasireiškė kaip talentingas kraštotyrininkas ir kino dokumentininkas, šiuos savo talentus sudėjęs į keletą dokumentinių filmukų apie savo kraštą. Vienas filmas skirtas jau minėtam imtynininkui Karoliui Poželai. Kadangi ir pati prieš gerą dešimtmetį „Drauge” ir Žeimelio monografijoje (2006) esu rašiusi apie Karolį Poželą (beje, paskatinta tuometinio „Draugo” administratoriaus Valentino Krumplio, kuris yra žymiojo sportininko brolio vaikaitis), buvo įdomu su Aleksu susipažinti iš arčiau. Taigi vieną dieną Aleksą jo gimtajame Steigvilių kaime ir aplankiau. Jis gyvena įspūdingoje sodyboje, įkurtoje dar XIX a. pab. Kadangi namas statytas pasiturinčio ūkininko (Steigviliai buvo karališkasis – laisvųjų valstiečių – kaimas) iš ilgaamžės medžiagos – plytų, tai puikiai išsilaikęs. Aleksas didžiuojasi, kad namą statė jo prosenelis Dominykas Požela ir kad jo senelė sodybą taip gražiai prižiūrėjo, kad daug metų buvo apylinkėje gražiausia. (Ant namo tebekaba tai liudijanti metalinė lentelė.) Aleksas viename gyvenamojo namo gale yra įrengęs naminį muziejėlį, kur demonstruoja savo giminės (kol kas) istoriją.
Karolis Požela, garsinęs Lietuvą Amerikoje
Na, o dabar apie jaunojo kino dokumentininko Alekso Pašuškevičiaus herojų Karolį Poželą, kuris, pasaulio turnyruose klausiamas žurnalistų ar organizatorių, niekada nepraleisdavo progos pasakyti, kad yra iš Lietuvos. Beje, kitais metais sukanka 125 metai nuo Karl Pojello, kaip jis pasivadino Amerikoje, gimimo, taigi bus proga ir lietuviams sporto entuziastams Amerikoje priminti apie šią sporto žvaigždę.
Aleksas filme „Karolio Poželos legenda” pirmiausia pateikia žinių apie patį Steigvilių kaimą. Ūkininko Poželos sodyboje XX a. pradžioje buvo surengtas vienas pirmųjų lietuviškų vakarų. Buvo suvaidinta garsaus šio krašto gydytojo, aušrininko, lietuvybės skleidėjo Adomo Sketerio pjesė „Iš tamsos į šviesą”. Čia ūkininkų sodybose spaudos draudimo metais prieglobstį rasdavo garsus knygnešys Jurgis Bielinis. O 1926 m. čia gimė garsus lietuvių krepšininkas ir treneris Kazys Petkevičius. Beje, pridursime, kad būtent jo stipruolis tėvas 1933 m., K. Poželai viešint Steigviliuose, su juo drįso susirungti.
K. Požela 1893 m. vasario 13 d. gimė Antano ir Julijos Kiršanskaitės Poželų šeimoje. Imtynėmis susidomėjo 1906 m., pirmieji jo varžovai buvo kaimovaikai, neretai vyresni. Domėjosi ir akrobatika. 1908 m. išvažiavo į Sankt Peterburgą, ten gyveno ir dirbo savo brolių Motiejaus ir Antano vaistinėje. (Tuo metu lietuviai darbo ieškoti važiavo ne tik į Ameriką, bet ir į didžiuosius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą ar Rygą). Rimtai į sportą pasuko 1911 m. Būdamas 18 metų įstojo į „Sanitas” sporto klubą ir netrukus tapo vienu geriausių klubo imtynininkų. Jo talentas atsiskleidė bemaž iš karto, – sako Aleksas. – Požela laimėdavo vieną po kito įvairius čempionatus. Ir jau 1912 m. tapo Rusijos imperijos vidutinio svorio kategorijos čempionu. 1913 m. birželį Kijeve tapo čempionu pirmą kartą surengtose visos Rusijos olimpinėse žaidynėse. O jau kitą mėn. Lenkijoje, Vroclave, laimėjo tarptautinį čempionatą. Tais pačiais metais tapo dar ir Rusijos čempionu sunkiojo svorio divizijoje ir t.t. 1914 m. prasidėjus I Pasauliniam karui, savanoriu išėjo į Rusijos armiją, tarnavo inžinerijos divizijoje ir 1916 m. buvo sužeistas. Už tarnybą apdovanotas trimis Šv . Jurgio medaliais.
Režisierius cituoja garsų to meto Anglijos žurnalistą Ernest John Harison, kuris savo knygoje „Lithuania Past and Present” (1922) K. Poželą vadina išmintingiausiu imtynininku, kokį jam kada nors teko sutikti. „Jis buvo absoliučiai nenuvarginamas. Jo gera prigimtis ir aukšta dvasia niekada neišseko. Iš Dvinos fronto grįžo su sužeista dešine ranka. Išgijęs ėmė imtis geriau negu kada nors anksčiau”.
1917 m. Rusijoje įvykus revoliucijai ir krašte prasidėjus suirutei, K. Požela prisijungia prie grupės keliaujančių imtynininkų, kurios prieš karą buvo labai populiarios Rusijoje, ir atsiduria Sibire, vėliau Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje (ir visur skina įspūdingas pergales), kol galų gale su žmona Olga, su kuria susipažino Rusijoje, 1923 m. rugpjūčio 9 d. atvyksta į Seattle, Washingtono valstiją. Anot A. Pašuškevičiaus, čia įsitvirtino ilgam ir žingsnis po žingsnio pradėjo kilti į sporto aukštumas. Lemtingas posūkis jo karjeroje įvyko 1927 m., kuomet jo agentu tapo Antanas Tamašiūnas. Wisconsine per 3 minutes jis nugalėjo Kanados čempioną Carl van Wurden, tačiau tikra žvaigžde tapo 1928 m., kuomet Čikagoje nugalėjo tuometinį vidutinės kategorijos pasaulio čempioną, taip pat lietuvių kilmės Johnny Mayers. Jis pasaulyje tapo vienu populiariausių amerikietiškų imtynių profesionalu Amerikoje. 1929 m. sausio 10 d. jam buvo suteikta JAV pilietybė.
Įžymusis sportininkas gimtinėje
1932 m. ir 1933 m. viešėdamas Europoje K. Požela aplankė ir gimtąjį Steigvilių kaimą. Anot Alekso, išvaikščiojo kone kiekvieną sodybą, domėjosi, kaip gyvena jo gimtojo kaimo žmonės. Steigvilietis Antanas Mačiulis prisimena savo tėvo pasakojimus, kaip kūlimo metu kaimo vyrai kalbėjo apie savo darbo sunkumą. Karolis, pasiklausęs šių kalbų, su tuo sutiko, taip nustebindamas vyrus. Jiems atrodė, jog tokiam stipruoliui nėra nieko sunkaus. Viešnagės metu Karolis surengė parodomąsias dvikovas Steigvilių bei Lauksodžio kaimuose.
Aleksas sako: „Tvirti nervai ir nepalenkiamas užsispyrimas, atrodo, buvo šeimos bruožas. Felicija Ramanauskienė, Karolio sesuo, gyvenusi Steigviliuose, ūkio darbuose retai kada nusileisdavo savo vyrui, o neretai jį ir lenkdavo”.
Dokumentiniame filme režisierius pasakoja ir nepaprastąją istoriją apie „prancūzų Angelą” – kaip K. Požela iš likimo nuskriausto jaunuolio Maurice Tillet padarė pasaulio čempioną. „Požela pamatė jame žmogų, turintį realių šansų tapti imtynių profesionalu ir ėmė jį treniruoti”, – sako jis. Angelas tris kartus tapo sunkiasvorių kategorijos pasaulio čempionu. Filme taip pat paaiškėja, kad 1945 m. Karolį pasiekė skaudi žinia iš Rusijos – jo brolis Antanas buvo ištremtas į Sibirą, Vorkutą, kur vėliau mirė.
K. Požela tapo ne tik garsus, bet ir turtingas, jis Čikagoje, Halsted gatvėje, kartu su geriausiu savo draugu Maurice pasistatė namus, kuriuos V . Krumplis šių eilučių autorei yra įvardijęs rūmais. Deja, ir sportininkus pakerta ligos. Abu bičiuliai, dar nesulaukę senatvės, sunkiai susirgo – Karoliui buvo diagnozuotas plaučių vėžys, o Maurice – padidėjusi širdis. „1954 m. rugsėjo 24 d. rytą Karolis mirė. O pranešus Maurice apie draugo netektį, šis pareiškė, jog jam nebėra prasmės daugiau gyventi, ir puolė į neviltį. Jį bemat ištiko priepuolis, ir tą patį vakarą Maurice ligoninėje mirė. Tillet buvo sakęs, kad pasaulyje nėro kito žmogaus, šalia kurio jis norėtų būti palaidotas, išskyrus Karolį Poželą. Antanas Tamašiūnas atsiminė šiuos žodžius ir nusprendė abu palaidoti kartu. Per sporto legendų laidotuves gedulingoje procesijoje važiavo 300 automobilių kolona, dalyvavo tūkstančiai žmonių. Kapinėse plevėsavo Amerikos, Prancūzijos ir Lietuvos vėliavos. Karolis iš šiandien prisimenamas gimtuosiuose Steigviliuose, kurių žmonės didžiuojasi, kad iš jų kaimo kilo žmogus, kuris pasiekė tokių sporto aukštumų ir garsino Lietuvą”. Taip baigiasi Alekso filmas, kurių jis yra sukūręs jau ne vieną.
Sėkmės filmo kūrėjui
Man teko pamatyti ir jo kino pasakojimą apie vieną iš daugelio šio krašto vėjinių malūnų – statytą Antano Skrupskelio. Aleksas yra ne tik savo krašto, bet ir Lietuvos patriotas. Ir paprašytas atsiųsti savo nuotrauką parinko ne bet kokią – o šalia trispalvės vėliavos. Būtų teisinga, jeigu ir šį deimančiuką paglobotų gera ranka (kokia, pvz., buvo jo tėviškėno Karolio Poželos), nes vargu ar kaimo pensininkai tėvai pajėgs jam duoti jo talento vertą išsimokslinimą... kad netektų važiuoti skinti braškių į Norvegiją ir taip tą savo talentą pražudyti. Šiandien jis savo medžiagą filmams, kuriuos nebūtų gėda parodyti ir per Lietuvos televiziją, filmuoja ne kokiomis nors brangiomis kino kameromis, o paprasčiausiu telefonu.
Duok, Dieve, laimės šiam jaunam talentui.
Audronė V. Škiudaitė
Gimnazistas piešia portretus, 2016 m. lapkričio 4 d.
Antradienį Pakruojo suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centre atidaryta Žeimelio gimnazijos ketvirtoko Alekso Pašuškevičiaus piešinių paroda „Portretai“.
Parodoje eksponuojami pieštuku pieštas paties autoriaus autoprotretas, jo artimiausių žmonių, klasės draugių ir pažįstamų portretai.
„Kodėl nėra nė vieno vaikino portreto? Tiesiog taip išėjo. Pats pasirenku, ką piešti“, – prisipažino gimnazistas, pristatydamas savo darbus.
Aleksas pasakojo, jog dažniausiai piešia laisvalaikiu. Ne „iš natūros“, o žiūrėdamas į piešiamo žmogaus nuotrauką. Anksčiau portretui naudojo skirtingo kietumo pieštukus, dabar užtenka ir vieno. O pats portretas gimsta per 8–9 valandas.
„Galiu prisipažinti, kad vaikystėje nelabai mėgau piešti žmones, ypač – jų protretus. Dėl to, kad niekada nepavykdavo sukurti tikroviškų ar bent tokių, kokie ir pačiam patiktų. Kad nupiešiau pirmąjį protretą, buvo tikras atsitiktinumas, kuris netrukus tapo mano kasdienybe. Toliau piešti mane motyvuoja šeimos narių, klasės draugų ir pažįstamų gera nuomonė“, – sakė Aleksas, pridurdamas, jog per dvejus metus sugebėjo padaryti nemenką pažangą: mano, kad dabar nupiešti portretai tapo tikroviškesni nei ankstesnieji.
Neatsitiktinai ir parodoje jo kūriniai sukabinti eilės tvarka: nuo pirmų darbų iki paskutiniųjų.
Vaikinas piešia ne tik portretus. Tačiau pastarieji sekasi geriausiai. Šį žanrą pirmą kartą išbandė prieš penkerius metus: tai buvo mamos portretas. Paskui sukūrė dar keletą ir parodė dailės mokytojai. Sulaukęs teigiamo įvertinimo, kūrė toliau. Iki kol uždarė mokyklą Bardiškiuose ir teko pereiti mokytis į Žeimelio gimnaziją. Gal ta pasikeitusi aplinka kiek paveikė, tačiau būtent tada Aleksas nustojo piešti.
Prie piešimo grįžo po kelerių metų pertraukos, paskatintas Žeimelio gimnazijos dailės mokytojos Ingos Strižigauskienės. Pati pedagogė savo mokinio darbus vertina itin šiltai.
Kokią vietą jo gyvenime užims portretų kūrimas ateityje, Aleksas dabar neįsivaizduoja. Nors jau dabar sulaukia užsakymų.
Istorines knygas, žymių žmonių biografijas itin mėgstantis skaityti abiturientas svajoja tapti režisieriumi ir kurti filmus. Klasės rimtuoliu vadinamas vaikinas savo sukurtą projektinį filmą apie žydų genocidą buvo pristatęs respublikiniam konkursui „Aš – autorius“ ir laimėjo nominaciją.
Pirmosios A. Pašuškevičiaus autorinių darbų parodos atidaryme dalyvavo ir jo mama Valė, klasės draugai bei auklėtoja. Pastarieji renginio pradžioje susirinkusiesiems dovanojo dainą. O klasės mergaitės vaišino pačių iškeptu rudeniniu pyragu.
Stanislava VIČAITĖ
Parodomis paminėta žymi dailininkė, 2017 m. vasario 17 d.
Žeimeliečiai parodomis paminėjo dailininkės Marcės Katiliūtės aštuoniasdešimtąsias mirties metines. Žeimelio kraštotyros muziejuje „Žiemgala“ šeštadienį atidaryta dailininkės Dalios Stalauskienės tapybos ant stiklo darbų ir gimnazisto Alekso Pašuškevičiaus pieštų portretų paroda.
Pagerbiant žymios dailininkės atminimą muziejuje buvo surengta ekspozicija iš dokumentų, nuotraukų, publikacijų. Dailininkės M. Katiliūtės Žeimelyje pėdsakas nėra ryškus – 1923–1925 metais lankė Žeimelio mokyklą, po to su tėvais išvyko gyventi į Joniškio rajoną, kuriame ir skleidėsi jos talentas.
Muziejus šią sukaktį paminėjo visuomenei pristatydamas šių dienų besiskleidžiantį talentą – Žeimelio gimnazijos baigiamosios klasės gimnazisto Alekso Pašuškevičiaus kūrybą. Vaikinas parodai pristatė kelias dešimtis pieštuku pieštų portretų.
Daugiausia dėmesio sulaukė D. Stalauskienės tapybos ant stiklo darbai. Juolab kad menininkė iš Molėtų žeimeliečius pakvietė pasimokyti tapyti ant stiklo. Tapybą specialiais dažais ant stiklinių indų, taurių išbandė ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Parodoje buvo pristatyti ir dailininkės tapybos ant šilko darbai.
Renginio metu savo kūrybos dainas, pritardamas gitara, atliko Žeimelio katalikų parapijos klebonas Vaidas Mikalčius.
Janina VANSAUSKIENĖ
Bardiškiuose ir vėl „Auksinis kiaušinis“!, 2018 m. kovo 26 d.
Kovo 24 d. Bardiškiuose įvyko tradicinė 16-oji kaimo teatro mėgėjų šventė „Auksinis kiaušinis““. Šiais metais ji skirta pirmojo lietuviško spektaklio Žeimelio valsčiuje 115-osioms metinėms. Apie Steigvilių kaime parodytą spektaklį 1903m., pasakojo steigvilietis, rašantis kaimo istoriją – Aleksas Pašuškevičius. Šventės metu kalbėjo renginio pradininkė ir sumanytoja buvusi kultūros namų vadovė Donė Legeza.
Spektaklius parodė Guostagalio, Mikoliškio, Ūdekų ir Pasvalio rajono Nairių dramos mėgėjai. Komisija: Linkuvos KC direktorius Methardas Zubas, režisierius Simonas Kilius, Naisių vasaros teatro aktorė Monika Vaičiūtė, minėta Donė Legeza. O žiūrovai savo ruožtu rinko geriausius artistus ir kolektyvą. Geriausios artistės prizas atiteko ūdekietei Daivai Naudžiūnienei, geriausio artisto – guostagaliečiui Valentui Mickevičiui, linksmiausias – nairietis Egidijus Medeckas, o metų atradimas mikoliškietė Birutė Jakuškienė. Žiūrovai „geriausio kolektyvo“ titulą atidavė Ūdekietėms suvaidinusioms G.Mareckaitės spektaklį „Penkios mylimos arba kaip rasti šeimos laimę“ Gitanai Norgailienei šita šventė buvo pirmoji kaip dirbančiai kultūros namuose ir organizuojančiai šį renginį.
Linkuvos kultūros centras
Nuotraukos
Šaltiniai
- Laikraštis "Šiaulių kraštas", 2016 m. lapkričio 4 d.
- Laikraštis "Šiaulių kraštas", 2017 m. vasario 17 d.
- Laikraštis "Šiaulių kraštas", 2018 m. kovo 10 d.
- Laikraštis DRAUGAS, 2017 m. birželio 13 d., 3 puslapis
- http://www.linkuvoskc.lt/bardiskiuose-ir-vel-auksinis-kiausinis/