Aleksoto funikulierius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Aleksoto keltuvas)

Koordinatės:54°53′28″N 23°53′13″E / 54.89111°N 23.88694°E / 54.89111; 23.88694

Aleksoto funikulierius

Aleksoto funikulierius – vienas iš dviejų Kauno keltuvų, antrasis mieste ir Lietuvoje, vienas iš seniausių veikiančių keltuvų Europoje, veikia nuo 1935 m.

Techniniai duomenys

Statinys įrengtas ties Aleksoto tiltu, jungia Aleksoto kalno papėdę su Linksmadvariu. Keltuvas vienkelis su 2 vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Bėgiai plieniniai, kelio ilgis 132,9 m, pasvirimo kampas 18°.[1] Vagonai mediniai, talpina 25 keleivius, keliamoji galia 2000 kg. Keltuvo vagonėliuose įrengti specialūs automatiniai stabdžiai, kurie, trūkus lynui, neleidžia vagonams nuriedėti žemyn. Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti keltuvo mechanizmai, saugomi įvairūs reikmenys.

Istorija

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Linksmadvaryje veikė Aleksoto oro uostas, įsikūrė VDU Fizikos-chemijos institutas, J. Damijonaičio pradinė mokykla, Lituanistikos institutas, Krašto apsaugos ministerijos astronomijos observatorija, kitos įstaigos. Siekiant palengvinti susiekimą su miesto centru, buvo nuspręsta įrengti keltuvą.

1934 m. kovo 1 d. pradėti žemės darbai. Statybos darbus atliko bendrovė „Mūras“, vagonus gamino bendrovė „Amlit“, elektros įrengimus sumontavo Berlyno firma AEG, o įranga pagaminta ir sumontuota Šveicarijos bendrovės „Theodor Bell & Cie. AG Kriens“. Pastaroji firma pasaulyje garsėjo kaip keltuvų įrengimo specialistė. Funikulieriaus įrenginiams įvertinti paskirta komisija, kurią sudarė architektas Karolis Reisonas, inžinieriai Napoleonas Dobkevičius, Jonas Andriūnas, Aleksandras Ganfmanas, Aleksandras Mačiūnas ir kiti. Šiuo klausimu taip pat konsultavo garsus inžinierius Jurgis Čiurlys.

Aleksoto funikulierius atidarytas 1935 m. gruodžio 5 d. Į iškilmingą atidarymą atvyko Vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas, tapęs pirmuoju funikulieriaus keleiviu. Taip pat dalyvavo Kauno miesto burmistras Antanas Merkys, viceburmistras pulkininkas Steponas Rusteika, Valstybės tarybos narys Jonas Pikčilingis ir kiti pareigūnai. Atidarymas ir pirmieji keltuvo važiavimai buvo nufilmuoti.[2]

Keltuvo statyba kainavo apie 200 000 litų: pusė sumokėta už žemės darbus, kita pusė – užsienio firmoms už sumontuotą įrangą.[3] Viršutinėje keltuvo stotelėje, be mašinų skyriaus, buvo įrengti butai mechanikui ir sargui. Tarpukariu keltuvas per dieną atlikdavo 226 reisus. Viena kelionė trukdavo ilgiau nei 1 minutę.

Sovietmečiu Aleksoto funikulierius, kaip ir Žaliakalnio, priklausė Troleibusų parkui. Kėlimasis ir leidimasis kainavo 1 kapeiką. Šiuo metu pastatus ir įrenginius eksploatuoja AB „Autrolis“. Keltuvas dirba tik darbo dienomis nuo 7 iki 16 valandos.[4]

Paveldo objektas

Aleksoto funikulierius yra autentiškos informacijos apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį šaltinis. 1997 m. spalio 24 d. įrašytas į kultūros paminklų registrą.[5] 2003 m. spalio 9 d. LR Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu.[6]

2004 m. spalio 16 d. išleistas Aleksoto keltuvui skirtas pašto ženklas (dail. Giedrė Luzinienė).[7]

Šaltiniai

  1. Aleksoto funikulierius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 556 psl.
  2. Aleksoto funikulierius atidarytas iškilmingai // Lietuvos aidas, 1935 m. gruodžio 5 d., 2 psl.[1]
  3. Pradeda veikti Aleksoto funikulierius // Lietuvos žinios, 1935 m. gruodžio 5 d., 7 psl. [2]
  4. Saulius Tvirbutas. Keltuvai žiemą nesustoja // Kauno diena, 2008 m. sausio 24 d. [3]
  5. http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=16775
  6. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=219336
  7. http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=902&parent_id=161


Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+42-0=42 wiki spaudos ženklai).