Algimantas Žižiūnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Algimantas Žižiūnas

Gimė 1940 m. sausio 10 d. (79 m.)
Kaune

Veikla
Fotomenininkas, fotožurnalistas, knygų autorius.

Alma mater Vilniaus universitetas

Turinys

Algimantas Žižiūnas (g. 1940 m. sausio 10 d. Kaune) – fotomenininkas, fotožurnalistas.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Kazimieras Žižiūnas (?–1941) – 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, žuvęs šiame sukilime, ir Ona Rozenbergaitė-Žižiūnienė iš Anciškio (Kėdainių raj.). Sesuo Genė Žižiūnaitė-Rožukienė.

19511959 m. mokėsi Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases. Mokykliniais metais jis pradėjo fotografuoti, bendradarbiauti spaudoje – rašė, siuntė nuotraukas laikraščiams ir žurnalams.

A. Žižiūnas buvo 1956 m. vengrų revoliucijos pažadinto Kauno jaunimo tautinio judėjimo dalyvis, 1956 m. lapkričio 1 d. dalyvavo Vėlinių įvykiuose Kaune, po to sovietinio saugumo buvo penkioms paroms suimtas, kalintas ir tardytas, o išleistas į laisvę visą laiką iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo saugumo pareigūnų sekamas.

19591960 m. A. Žižiūnas dirbo Radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute pagalbiniu darbininku, kartu 19591960 m. vakarais mokėsi Kauno 8-ojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje.

19601963 m. jis mokėsi Kauno maisto pramonės technikume, kur įgijo fermentacijos pramonės techniko-mechaniko specialybę. Baigdamas mokslą, 19621963 m. jis buvo Kauno degtinės ir likerio gamyklos "Stumbras" šaltkalvis.

19631970 m. A. Žižiūnas gyveno Anykščiuose, čia pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią. 19631965 m. jis buvo Anykščių vyno gamyklos pilstymo cecho meistras, 19651969 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio "Kolektyvinis darbas" fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju. 19651973 m. jis neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, įgijo žurnalisto išsilavinimą. 19691970 m. jis dirbo savaitraščio "Liaudies sargyboje" literatūriniu darbuotoju.

Nuo 1970 m. iki šiol A. Žižiūnas gyvena Vilniuje.

19701974 m. jis buvo savaitraščio "Kalba Vilnius" fotokorespondentas, nuo 1974 m. dirbo fotografu "Mokslo", "Minties" leidyklose, įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose, taip pat Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, Respublikiniame kino centre, visur dažniausiai pagal autorines sutartis. Dėl socialinės kilmės ir dalyvavimo jaunimo tautiniame judėjime sovietmečiu jam buvo trukdoma dirbti etatinį žurnalistinį darbą. 2005 m. A. Žižiūnui suteiktas meno kūrėjo statusas.

Nuo 2006 m. dėl ligos A. Žižiūnas nutraukė profesinę ir kūrybinę veiklą, yra slaugomas.

A. Žižiūnas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 1970 m.), šios sąjungos Garbės narys (nuo 2014 m.), Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (nuo 1975 m.) ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys (nuo 2006 m.), taip pat priklauso Lietuvos-Vengrijos kultūros draugijai ir Lietuvos-Čekijos draugijai.

Svarbiausi A. Žižiūno kūriniai – tęstiniai nuotraukų ciklai: "Anciškis – Lietuvos vidurys" (nuo 1956 m.), "Lietuvos gamta" (nuo 1958 m.), "Anykščiai ir anykštėnai (nuo 1963 m.), "Žurnalistai" (nuo 1965 m.), "Akimirkos" (nuo 1965 m.), "O, muzika!" (nuo 1969 m.), "Rankos" (nuo 1970 m.), "Dailininkai" (nuo 1970 m.), "Mokslininkai" (nuo 1970 m.), "Teatralai" (nuo 1970 m.), "Veidai ir mintys" (Lietuvoje žinomų žmonių ir jos svečių fotoportretai su jų autografais – mintimis apie profesiją, gyvenimą – nuo 1977 m.), "Prie jūrų marių" (nuo 1978 m.), "Atgimimas" (nuo 1988 m.).

Jis taip pat parengė fotografijų ciklus "Kolos pusiasalyje" (1974 m.), "Vizijos" (1977 m.), "Ten, kur Uralas, Sibiras" (19721987 m.), "Turkmėnija" (1989 m.).

A. Žižiūnas dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir respublikinių fotoparodų ir fotokonkursų. Jis surengė pirmąją Anykščių fotomėgėjų darbų parodą (1967 m.).

Fotociklą "Veidai ir mintys" jis eksponavo: Vilniaus meno darbuotojų rūmuose (1987, 1988 m.), Fotomenininkų sąjungos galerijoje (Vilnius, 1990, 2000 m.), Vilniaus rotušėje (1998 m.), Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas, 1999 m.), Anykščių viešojoje bibliotekoje (2000 m.), Panevėžio krašto muziejuje (2000 m.), Vilniaus mokytojų namuose (1999 m.), Panevėžio viešojoje bibliotekoje (2002 m.), Pakruojo rajono švietimo centre ir Biržų krašto "Sėlos" muziejuje (2003 m.), Lietuvos technikos bibliotekoje (Vilnius, 2004 m.), Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre (2016 m.).

A. Žižiūnas taip pat surengė kitas parodas: "Prie jūrų marių" – Respublikinėje bibliotekoje (dabar – Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius, 1981 m.), "Anykštėnų šventėse" – Anykščių kultūros rūmuose (1985 m.), "Persitvarkymo sąjūdis Lietuvoje" – Ašchabade (Turkmėnija, 1989 m.) ir Sumų kultūros centre (Ukraina, 1991 m.), "Mano vizijų moterys" – Nidos poilsio namuose "Jūratė" (1999 m.) ir Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre (2016 m.), "Anciškis – Lietuvos vidurys" – Panevėžio krašto muziejuje (2000 m.).

Jo fotodarbai taip pat buvo eksponuoti personalinėse parodose Mončiagorsko kultūros namuose (Rusija, 1974 m.), Sverdlovsko žurnalistų sąjungoje (Rusija, 1980 m.), Krasnojarsko kultūros namuose (Rusija, 1983 m.), Sverdlovsko kino teatre "Kosmosas" (Rusija, 1986, 1987 m.) bei daugelyje parodų įvairiuose Lietuvos miestuose.

A. Žižiūnas parašė ir išleido knygelę "Eketės paslaptys" (eiliuota pasaka, 2005 m.), rašė ir publikavo apsakymus, straipsnius, eilėraščius ir fotografijas, iliustravo knygas.

Jo fotomeno darbai buvo spausdinti albumuose "Lietuvos fotografija" (1971, 1974, 1978, 1981, 1986, 1987 m.), taip pat fotomeno rinkiniuose, išleistuose Maskvoje (Rusija, 1974 m.), Niujorke (JAV, 1984 m.), Leipcige ir Baden Badene (Vokietija, 1982 m.), taip pat leidiniuose "Žurnalistikos enciklopedija" (Vilnius, 1997 m.), "Lietuvos laisvės sąjūdis" (Vilnius, 1998 m.), "Lietuva. Praetis, kultūra, dabartis" (Vilnius, 1999 m.), "Lietuva laisva" (Vilnius, 2000 m.), "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" (Vilnius, 1997, 1998, 1999, 2001, 2002, 2003 m.). Jo kūriniai publikuoti Anykščių krašto fotomenininkų albume "Puokštė Anykščiams" (2007 m.).

A. Žižiūnas du kartus nugalėjo laikraščio "Tiesa" fotokonkursuose. Jis buvo apdovanotas fotoparodos "Veidai ir mintys" (1980 m.) bei fotokonkurso "Taikos ir draugystės trasa" (už ciklą "Sverdlovskas ir sverdlovskiečiai", 1987 m., Rusija) aukso medaliais, buvo tarptautinio fotokonkurso "Moteris" Strakonice (tuo metu – Čekoslovakija) sidabro medalio laimėtojas (1988 m.). Jo fotografijų kolekcija "Veidai ir mintys", kurią sudaro apie 1500 kūrinių, pripažinta Lietuvos rekordu kaip didžiausia portretų kolekcija (2003 m.).

Jis apdovanotas Vengrijos ambasados Padėkos raštu už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje ir laisvės kovose jų 50-mečio proga (2006 m.).

A. Žižiūno asmeninis fotoarchyvas perduotas saugoti Lietuvos centriniam valstybės archyvui.

Vedęs, žmona Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė (g. 1950 m.) – literatė poetė, redaktorė.

Biografija

1963 m. baigęs Kauno maisto pramonės technikumą, pagal paskyrimą dvejus metus dirbo Anykščių vyno gamykloje. 1965 m. įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką, pradėjo dirbti Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje, fotokorespondentas, literatūrinis darbuotojas.

19561957 m. dalyvavo Kauno Vėlinių įvykiuose, buvo keletą dienų įkalintas, tardomas. Išėjus į laisvę, KGB „priežiūros“ šleifas lydėjo jį per visą sovietmetį. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. [1]

Vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, technikume bei dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose. Yra suorganizavęs pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą. 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių, savaitraščio „Kalba Vilnius“, žurnalo „Mokykla“, savaitraščio „Dialogas“ redakcijose. Iki 2007 m. aktyviai dalyvavo žurnalistinėje veikloje, taip pat kaip fotomeno kūrėjas.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Įvertinimas

Fotomenininkas yra laimėjęs du aukso medalius sąjunginėse parodose ir vieną sidabro tarptautinėje fotoparodoje „Žena-88“ (Moteris-88) Čekoslovakijoje bei turi per 50 kitų apdovanojimų.

2005 m. lapkričio 11 d. kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas.

Kauno Vėlinių įvykiai buvo tarsi atsakas į Vengrijos sukilimą 1956 m., todėl kartu su kitais 10 Vėlinių įvykių dalyvių Vengrų ambasados 2006 m. spalio 23 d. buvo apdovanotas Padėkos raštu už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje ir laisvės kovose 50-ųjų metinių proga.

Svarbiausios darbų temos

  • Anykščiai ir anykštėnai“ (1963–)
  • „Žurnalistai“ (1965–)
  • „Lietuvos gamta“ (1958–)
  • „Akimirkos“ (1965–)
  • „O, muzika!“ (1969–)
  • „Rankos“ (1970–)
  • „Ančiškis – Lietuvos vidurys“ (1970–)
  • „Kolos pusiasalyje“ (1974)
  • „Veidai ir mintys“ (1977–)
  • „Vizijos“ (1977)
  • „Prie jūrų marių“ (1978–)
  • „Ten, kur Uralas, Sibiras“ (1972–1987)
  • „Turkmėnija“ (1989)
  • „Dailininkai“ (1970–)
  • „Mokslininkai“ (1970–)
  • „Teatralai“ (1970–)

Fotografas yra surengęs per trisdešimt ciklo „Veidai ir mintys“ fotoparodų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Tai Lietuvos žinomų žmonių ir svečių portretai. Fotografo prašomi, portretuojamieji šalia portreto užrašo credo apie savo profesiją, kūrybą, gyvenimą. Intensyviai dirbdamas, autorius sukaupė per 1500 fotolakštų. Ši kolekcija yra įrašyta į agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygą, išleistą 2003 metais. Viena žymiausių temų – „Senovinės kupiškėnų vestuvės“.

Personalinės parodos

  • Kultūros namai, Mončegorskas, Rusija, 1974
  • Žurnalistų sąjunga, Sverdlovskas, Rusija, 1980
  • Universitetas, Vilnius, 1982
  • Lietuvos televizija, Vilnius, 1983
  • Lietuvos televizija, Vilnius, 1986
  • Respublikinė biblioteka, Vilnius, 1983
  • Centrinė biblioteka, Šilutė, 1983
  • Kultūros namai, Krasnojarskas, Rusija, 1983
  • Respublikinė biblioteka, Vilnius, 1984
  • Kultūros rūmai, Anykščiai, 1985
  • kino teatras Kosmosas, Sverdlovskas, Rusija, 1986
  • kino teatras Kosmosas, Sverdlovskas, Rusija, 1987
  • Respublikinis kino centras, Vilnius, 1987
  • „Veidai ir mintys“: Meno darbuotojų rūmai, Vilnius, 1987; Fotografijos galerija, Vilnius, 1990; teatras Vaidila, Vilnius, 1995; Rotušė, Vilnius, 1998; Maironio literatūros muziejus, Kaunas, 1999; Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, 2000; fotografijos galerija Prospektas, Vilnius, 2001; G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Panevėžys, 2002; Biržų krašto Sėlos muziejus, Biržai, 2003
  • Meno darbuotojų rūmai, Vilnius, 1988
  • Švietimo ir mokslo namai, Ašchabadas, Turkmėnija, 1989
  • „Lietuvos rašytojai“, Pedagoginis institutas, Vilnius, 1990
  • Kultūros centras, Sumai, Ukraina, 1991
  • Mokytojų namai, Vilnius, 1999
  • „Anciškis – Lietuvos vidurys“, Kraštotyros muziejus, Panevėžys, 2000

Grupinės parodos:

  • „Darbas – žmogaus sparnai“, Maskva, Rusija, 1984
  • Mokslininkų namai, Maskva, Rusija, 1989
  • „Sąjūdis“, Miesto salė, Vespremas, Vengrija, 1989
  • Parodų galerija, Berlynas, Vokietija, 1990
  • Alex galerija, Vašingtonas, JAV, 1990
  • „Sąjūdis“, Det Norske Teateret, Deichmanske Bibliotek, Oslas, Norvegija, 1991
  • „Sausio įvykiai Lietuvoje“: Klub kultury filmowej, Zeliona Gura, Lenkija, 1991; Miesto parodų salė, Bratislava, Slovakija, 1991; Pasaulio taikos kongresas, Roma, Italija, 1991; Politinių kalinių rūmai, Budapeštas, Vengrija, 1991; Kultur–buset salė, Stokholmas, Švedija, 1991; Universitetas, Tiūbungenas, Vokietija, 1991.

Fotografijos kolekcijose

  • Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius
  • Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
  • Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius
  • Vaizdo ir garso archyvas, Vilnius.
  • Bibliografija. Lietuvos fotografija (Vilnius, 1971, 1974, 1978, 1981, 1986, 1987)
  • Ōīņī Photo (Maskva, 1974)
  • International Center of Photography. Encyclopedia of Photography (Niujorkas, 1984)
  • Fotojarbuch International (Leipcigas 1982)
  • Fotografen aus der UdSSR (Baden Badenas, 1982)
  • Fotogrfija v strukture massovoj kommunikacii (Vilnius, 1986)
  • Žurnalistikos enciklopedija (Vilnius, 1997)
  • Lietuvos laisvės sąjūdis (Vilnius, 1998)
  • Lietuva. Praeitis, kultūra, dabartis (Vilnius, 1999)
  • Lietuva laisva (Vilnius, 2000)
  • Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien (Vilnius, 1997, 1998, 1999, 2001, 2002, 2003 ir t. t.).
  • Kas yra kas Lietuvoje (Kaunas, 2006; 2007, 2008).

Kitokio pobūdžio veikla

Fotomenininkas kuria ir grožinę literatūrą: rašo eiles, apsakymus, fotonoveles. Ypač nemažai kūrinių yra parašęs vaikams, iš kurių vienas – poema „Eketės paslaptys“, iliustruotas dailininkės Serenos Pečiūnaitytės, 2005 m. išėjo atskira knygele. Savo kūrinius skelbia vaikų žurnale „Bitutė“ ir laikraštėlyje „Kregždutė“. Kaip kūrybos vaikams autorius buvo priimtas į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narius.

Daugelis Lietuvos istorinių, literatūrinių ar kitokių dokumentinių bei enciklopedinių leidinių iliustruoti ir Algimanto Žižiūno nuotraukomis. Jo fotografuotų rašytojų portretai panaudojami leidžiant lietuvių autorių knygas Lietuvoje bei išverstas į kitas užsienio kalbas įvairiose šalyse.

Algimantas Žižiūnas aktyviai bendradarbiavo su Invalidų draugijos kultūrinių renginių aktyvu: padėdavo parengti draugijos rengiamas neįgaliųjų fotomeno parodas, jas komentavo ir vertino, padėjo nustatyti nugalėtojus bei skaitė paskaitas neįgaliųjų seminaruose.

Jau beveik dešimtmetį bendrauja su Anciškio (Kėdainių raj.), iš kurio yra kilę jo tėvai ir seneliai, pradinės mokyklos moksleiviais. Paskelbęs metų temą, rengia jiems piešimo konkursus, kurių rezultatus skelbia per Porciunkulės atlaidus, apdovanodamas vaikus piešimo reikmenimis, vertingomis knygomis, albumais ir paties įrėmintomis savo darytomis meninėmis Ančiškio nuotraukomis. Ančiškio vaikams fotomenininkas rengia mažas vietovės tyrinėjimo ir senienų rinkimo ekspedicijas, moko pažinti gimtąsias vietas, žinoti jų istoriją, gamtą ir visa tai saugoti bei vertinti. Taip pat kartu su Ramygalos ir Vadoklių vidurinėmis mokyklomis Ančiškyje rengia literatūrinius poezijos pavasarėlius, į kuriuos pasikviečia ir Lietuvos rašytojus. Taip pat remia šio bažnytkaimio gyventojus surinkta labdara.

Literatūra

  • P. R. Liubertaitė. Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas // Literatūra ir menas. – 2009 m., Nr. 3 (3220).
  • P. R. Liubertaitė. Menininko problema: buvo, bet tarsi nebėra arba amžinas disidentas // Voruta. – 2010 m. vas. 20, nr. 4 (694), p. 14.
  • G. Milkevičiūtė. Fotometraštininkas gyvas meile ir viltimi // Respublika – 2010 vasario mėn. 27 d.

Šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 585-586 psl.


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: