Algimantas Jonas Marcinkevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Algimantas Marcinkevičius (1921))
Algimantas Jonas Marcinkevičius
A. Marcinkevičius 1940 m..png
Algimantas Marcinkevičius 1940 m.

Gimė 1921 m. balandžio 15 d.
Kaunas
Mirė 2014 m. vasario 19 d. (92 m.)
Vilnius

Veikla
medicininė, mokslinė
Sritis chirurgija, organų transplantacija
Pareigos
  • 1947-1952 VU Medicinos fakultetas Bendrosios chirurgijos katedra, vyr. laborantas

  • 1952-1956 VU Bendrosios chirurgijos katedros ir klinikos asistentas

  • 1956-1990 VU Bendrosios chirurgijos katedros ir širdies kraujagyslių klinikos vadovas

  • 1963-1992 VU Širdies kraujagyslių chirurgijos eksperimentinės laboratorijos vadovas

  • 1990-1994 VU Bendrosios chirurgijos katedros ir klinikos profesorius

Išsilavinimas
  • 1931-1940 Panevėžio berniukų gomnazijos moksleivis

  • 1940-1947 VDU ir VU Medicinos fakulteto studentas

  • Vilniaus universiteto aspirantas

Kvalifikacija
  • 1954 Medicinos mokslų kandidatas


  • 1962 Medicinos mokslų daktaras


Narystė MA
  • 1990 m. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys

  • Mokslų Akademijos tikrasis narys

Nuopelnai organų transplantacijos Lietuvoje pradininkas

Algimantas Jonas Marcinkevičius (1921 m. balandžio 15 d. Kaune - 2014 m. vasario 19 d. Vilniuje) – gydytojas kardiochirurgas, širdies chirurgijos specialybės kūrėjas, atviros širdies operacijų ir organų transplantologijos pradininkas Lietuvoje, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos akademikas.

Algimantas Marcinkevičius sukūrė Vilniuje širdies ir kraujagyslių chirurgų mokyklą. Pirmasis Lietuvoje operavo daugelį širdies ydų, protezavo širdies vožtuvus, rekonstravo širdies vainikines arterijas, pašalino aortos krūtininės dalies aneurizmą. 1964 m. atliko pirmąsias Lietuvoje atviras širdies operacijas naudodamas hipotermiją ir dirbtinę kraujotaką. 1969 m. padarė pirmąją Lietuvoje inksto persodinimo operaciją. 1987 m. vadovavo pirmajai Lietuvoje širdies persodinimo operacijai.

Vaikystė

Šeimyninė aplinka visą gyvenimą įtakojo Algimanto tikslus, pasirinkimus ir pasiekimus.

Algimanto vardas XX a. pradžioje Lietuvoje buvo retas - jo tėvui didelį įspūdį buvo palikęs V. Pietario "Algimantas", todėl jis ir pasirinki tą vardą sūnui. Mama pasakojo, kad išėjus tėvui į darbą ji tą vardą ir pamiršdavusi. Tik vėliau Kauno miesto sode, kai Algiui buvo kokie 3–4 metai, ji išgirdo, kad tokiu pat vardu šaukia kitą mažą berniuką...

Krikštijo Algį Kaune. Krikštatėvis buvo tėvo bendradarbis farmacininkas Valančius, o krikšto mama Amelija Mažylytė – mamos sesuo. Kaune ji dėstė „Saulės", Širdiečių gimnazijose, mokytojų seminarijoje. Dirbo pas K. Būgą, J. Jablonskį, todėl gerai mokėjo lietuvių kalbą. Kaune tėvai sunkiai gyveno.

1928 m. Marcinkevičių šeima iš Kauno persikėlė į Rokiškį. 1930-1931 m. šeima gyvena Linkuvoje, kur tėvai jam samdė mokytojus mokyti namuose. Algis buvo labai judrus berniukas, didelis pramaniūga. Gaudydavo baloje varles, dėdavo į dubenį su vandeniu ir žiūrėdavo, kaip jos plaukia. Tėvai turėjo jį labai prižiūrėti.

Mokykloje

1931 m. persikėlus į Panevėžį Algimantas 1931 m. įstojo į Panevėžio gimnaziją, kurios direktoriumi buvo J. Lindė-Dobilas, o vėliau J. Elisonas, dirbo garsūs mokytojai: Karka, Janulionis, Vitkauskas, Morkūnas, Sokolovas, Jasaitytė, Liudvigas ir kiti. Jo mama čia buvo tėvų komiteto pirmininkė. Gimnazijoje vyravo drausmė. Visi mokiniai iki paskutinės aštuntos klasės negalėjo auginti plaukų, buvo nustatytas laikas, iki kurios valandos galima vaikščioti gatvėmis. Dėl Algimanto pražangų mamą du kartus per savaitę kviesdavo į gimnaziją. Gimnazijoje jis nebuvo pažangus mokinys. Tėvai jam samdė mokytojus. Daugiausia bėdų buvo su lotynų kalba.

Kadangi Algį buvo sunku auginti, tai vieną vasarą išsiuntė jį į Kretingą, kad vienuoliai pranciškonai jį paauklėtų. Kretingoje buvo garsi pranciškonų gimnazija ir bendrabutis. Grįždamas namo į Panevėžį, iš Kretingos jis parsivežė bažnyčios varpinėje išgelbėtą mažą, dar visai be plunksnų. Jis net lesti nemokėjo. Algis jį maitindavo iš savo burnos. Taip jis namuose užveisė daugiau kaip 100 karvelių. Iš pradžių kieme jiems buvo pastatyta būda, o kai visi nebetilpo, tai namo palėpėje įrengė visą kambarį.

Būdamas Kretingoje Algis susipažino su Petru Pernavu, atvažiavusiu iš Marijampolės. Jis ten dirbo marijonų spaustuvėje. Petras buvo vyresnis už Algį ir padarė jam labai gerą įtaką. Jie buvo įtaką. Jie buvo geri draugai. Petras padėjo gauti iš Vokietijos labai gerą „Honer“ firmos akordeoną. Algį groti mokė mokytojas Gilandas. Jis puikiai grojo, net koncertuodavo gimnazijoje. Kad pats galėtų eiti šokti jis išmokė groti ir savo seserį. Jis buvo geras šokėjas. Jo panelės, norėdamos ateiti pas jį į namus, stengėsi pirmiausia susidraugauti su jo seserimi...

Algis buvo mėgėjas skriausti ir erzinti savo jaunesnę seserį. Todėl Algį tėvai bausdavo, gaudavo jis į kailį. Mokydamasis gimnazijoje jis sugalvojo būti jūrų skautu. Mama kažkodėl nepritarė. Tuomet jis susitarė su namų šeimininke, ir jam buvo pasiūti jūreivio marškiniai. Taip tapo jūrų skautu. Labai žavėjo jį naktį plaukioti laivu Nevėžio upe. Algis su draugais dažnai žaisdavo namie stalo tenisą. Jis turėjo daug draugų ir su jais mėgdavo žaisti šachmatais. Sakydavo, jei kasdien žaisi, tapsi čempionu. Žiemą eidavo į čiuožyklą. Ten jis sukdavo vadinamąjį cepą. Turėjo fotoaparatą. Fotografuodavo. Paskutinėse klasėse jo geriausias draugas buvo žydas Zageris, geras matematikas. Mama buvo patenkinta, kad jie draugauja, bet nežinojo, kad užsidarę kambarėlyje jie kortomis lošdavo akį, o ne uždavinius spręsdavo. Namuose buvo labai daug knygų. Nuo mažens namuose Algis ėmė mokytis vokiečių kalbos. Kadangi tėvas buvo blaivininkas ir labai nepakentė alkoholio, jų namuose nebūdavo jokių išgėrimė, todėl ir Algis išsiugdė šį nusistatymą.

Šeimos tradicijoje prieš Velykas buvo dažomi kiaušiniai. Tuomet mama prikraudavo krepšius ir liepdavo Algiui ir seserimi nunešti pagal adresą juos neturtingoms šeimoms. Mama sakydavo, kad gražios Velykos bus tik tuomet, kai vaikai aplankys vargingus žmones.

Vasaras šeima praleisdavome mamos tėviškėje Panemunėlyje. Ten Šetekšnos upėje su draugais Algis žvejodavo. Miestelyje subūrė futbolo komandą. Pats buvo kapitonas. Algis tikriausiai paveldėjo gabias mamos rankas. Mama viską galėjo padaryti pati. Algis ūkyje taip pat dirbo įvairius darbus. Kartą mama išsiuntė Algį dviračiu pas kažkokį meistrą už kokių 15 km. Jis tą dieną negrįžo, visi ėmė jaudintis. Parsirado kitą dieną. Pasirodo, jis tam žmogui sutaisė kažkokią ūkio mašiną.

Studijos

1940 m. Algis baigė gimnaziją. Į Lietuvą įžengė sovietų kariuomenė. Kaune jis įstojo į VDU Medicinos fakulteto pirmą kursą. Turėjo kambarį Aukštaičių gatvėje. Tame bute įsikūrė kelios rusų karininkų šeimos. Algis ruošdavosi egzaminams, o apie jį būdavo sutūpę rusų karininkų vaikai. Visi stebėdavosi, kad jie ramūs ir netrukdo Algiui mokytis. Jis mokėjo bendrauti su vaikais. Rusiškai susikalbėjo, nes gimnazijoje mokėsi vokiečių ir rusų kalbų. Vokiečių laikais universitetą uždarius jis sugrįžęs namo į Panevėžį, slapstėsi, kad nepaimtų į kariuomenę.

Po karo studijas jis tęsė Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete. Čia tėvas Mykolas Marcinkevičius vadovavo Vidaus ligų propedeutikos katedrai. Šeima apsigyveno Bonifratrų gatvėje, pačiame centre. Algis mėgo paukščius. Visada laikė kanarėlių, papūgų. Algis net vorą maitino musėmis, kai po vasaros savo kambaryje rado didžiulį voratinklį.

Nuo pat mokslo pradžios universitete A. Marcinkevičius mokėsi tik labai gerai ir 1947 m. pagyrimu baigė VU, įgydamas gydytojo chirurgo specialybę.

Darbų pradžia

1947 m. Algimantas Marcinkevičius gavo paskyrimą į pirmąją savo darbovietę, kuri visam gyvenimui ir liko vienintele - Vilniaus universiteto (VU) „Bendrosios chirurgijos katedrą“. Pradžiai - vyr. laboranto pareigos. Katedros vedėjas buvo iškili asmenybė Pranas Norkūnas, kuris ir tapo jo pagrindiniu mokytoju, o Algirdas - jo darbų tęsėju.

1948 m. prie Medicinos fakulteto buvo įkurtas vivariumas, kur buvo sudarytos sąlygos laikyti eksperimentinius gyvūnus. Dirbo žmonės, kurie juos šerdavo ir prižiūrėdavo. Taip pat buvo operacinė su būtiniausia aparatūra. Nors intubacinę narkozę buvo tik pradėta taikyti, narkozės aparatas buvo pastatytas ir vivariumo operacinėje, buvo nupirktas ir rentgeno aparatas. Chirurgų eksperimentiniai gyvūnai buvo šunys.

1952 m. A. Marcinkevičius pradėjo ir savo pedagoginę veiklą - tapo VU „Bendrosios chirurgijos katedros“ asistentu.

Po pirmųjų 10 metų darbo, skirto bendrajai chirurgijai, A. Marcinkevičius susiformavo ne tik kaip patyręs tvirtas chirurgas, bet ir naujovių siekiantis mokslininkas. Savo mokytojo, garsiausio to meto chirurgo prof. Prano Norkūno paskatintas, A. Marcinkevičius pradėjo eksperimentinius tyrimus, į juos įtraukė daug jaunų studentų ir gydytojų, kurie vėliau tapo jo mokiniais, o eksperimentinių operacijų ir tyrimų sėkmė tapo prielaida ateityje atsirasti širdies ir kraujagyslių chirurgijai ir transplantacijai, jų plėtrai.

1954 m. birželio 20 d. VU Mokslinėje taryboje Algimantas Marcinkevičius apgynė kandidatinę disertaciją "Penicilino terapijos vaidmuo kompleksiškai gydant ligonius sergančius ūmiu apendicitu", už kurią buvo suteiktas medicinos mokslų kandidato mokslinis laipsnis.

1956 m. A. Marcinkevičius buvo paskirtas (išrinktas 1957 m. - 93 p.) Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto „Bendrosios chirurgijos katedros“ vadovu ir katedros klinikinę veiklą pasuko nauja kryptimi – į širdies ir kraujagyslių chirurgiją. Buvo pradėti dviejų rūšių eksperimentai. Pirmieji buvo susiję su hipotermija – tiriama galimybė operuoti atvirą širdį. Idėją iškėlė ir eksperimentuotojus labai palaikė A. Marcinkevičiaus mokytojas prof. Pranas Norkūnas. Antrieji susiję su apatinės tuščiosios venos perrišimu, tiriama galimybė pritaikyti šią operaciją širdies nepakankamumui gydyti. Pavykę eksperimentai suteikė drąsos daryti naujas operacijas. Jau 1957 m. vaikui sėkmingai pašalinta šlaunies arterinė-veninė fistulė ir atkurtas arterijos ir venos takumas. Tais pačiais metais ligonei, sergančiai sunkiu širdies nepakankamumu, perrišta apatinė tuščioji vena ir gautas teigiamas operacijos efektas.

Sukauptą eksperimentinę ir klinikinę medžiagą A. Marcinkevičius apibendrino medicinos mokslų daktaro disertacijoje "Eksperimentinių ir klinikinių tyrimų rezultatai, perrišus vena cava inferior", kurią jis apgynė 1962 m. gegužės 14 d. Kauno medicinos instituto Mokslinėje taryboje. Lietuvos mokslo taryba 1993 m. disertaciją nostrifikavo, suteikdama fizinių mokslų daktaro laipsnį (medicina - 07 B).

Moderni širdies chirurgija

Pirmieji eksperimentai, skirti idėjai pradėti atviros širdies operacijas Lietuvoje, buvo prof. P. Norkūno iniciatyva 1956 m. kovo 12 d. pradėti hipotermijos bandymai. Jų metu intubacine eterio narkoze užmigdytas šuo buvo dedamas į vonią su ledais, jo temperatūra sumažinama iki 30–28 °C, tada guldomas ant operacinio stalo ir operuojamas.

Be eksperimentus suplanavusių prof. P. Norkūno, tuo metu dar docento A. Marcinkevičiaus, katedros vyr. laboranto chirurgo Vytauto Gavelio, juose dalyvauti buvo priimti studentai O. Barisaitė ir V. Sirvydis.

1963 m. A. Marcinkevičius buvo paskirtas Vilniaus universiteto „Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos“ vadovu. Jo idėjos, siekti medicinos naujovių įgyvendinimo, rezultatas buvo naujų medicinos specialybių – širdies chirurgijos, kraujagyslių chirurgijos, anesteziologijos ir reanimatologijos kūrimasis.

Eksperimentinės laboratorijos operacinėje buvo atliktas didelis įdomus tiriamasis darbas. Joje nuo 1963 m. iki 2010 m. sausio 1 d. buvo padarytos 7323 eksperimentinės operacijos.

1964? m. A. Marcinkevičius su grupe jaunų chirurgų, anesteziologų ir kitų specialistų išvyko mėnesio stažuotės į Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą, kuriam vadovavo jo buvęs mokslinis vadovas akademikas J. Mešalkinas ir kur jau buvo daromos atviros širdies operacijos.

Dirbtinė kraujo apytaka

1963 m. Vilniuje buvo gautas dirbtinės kraujo apytakos aparatas ir tuoj pat pradėti nauji eksperimentai – dirbtinės kraujo apytakos tyrimai ir atviros širdies operacijos.

Chirurgas Daumantas Kavoliūnas pirmasis ėmė rūpintis dirbtine kraujo apytaka, išmoko valdyti dirbtinės kraujo apytakos aparatą. Tačiau šiuo darbu greitai susidomėjo Alis Baublys, tapo D. Kavoliūno pagalbininku ir greitai iš jo perėmė dirbtinės kraujo apytakos barą, o D. Kavoliūnas atsidavė chirurgijai.

Turėdamas geresnių fiziologijos žinių A. Baublys greitai pamatė Leningrado gamybos aparato ISL trūkumus, o polinkis konstruoti ir patirtis konstruojant aviamodelius (tuo metu jis buvo Lietuvos aviamodeliavimo čempionas) jam padėjo gerokai patobulinti minėtą aparatą. Patobulintą aparatą buvo ne tik daug lengviau valdyti, bet ir jam užpildyti reikėjo daug mažiau kraujo ir jis tapo saugesnis. Tai irgi labai prisidėjo prie greitesnės Vilniaus širdies chirurgijos pažangos.

Čia kaip ypač kūrybingi žmonės atsiskleidė anesteziologai. Daugiausia jų pastangomis buvo sukonstruoti trys nauji dirbtinės kraujo apytakos aparatai.

1964 m. spalio 14 d. Vilniaus III klinikinėje ligoninėje, dalyvaujant akademikui J. Mešalkinui, buvo padaryta pirmoji atviros širdies operacija Lietuvoje.

1964 m. atliktos pirmosios atviros širdies operacijos prof. A. Marcinkevičiui buvo tik ilgo kelio pradžia. Jos buvo daromos vis dažniau, įdiegiami nauji, tikslesni širdies ligų diagnostikos būdai, tarp jų ir širdies zondavimas. Tikslesnės diagnozės ir geri operacijų rezultatai skatino plėsti operacijų diapazoną, imtis vis sudėtingesnių.

1966 m. padaryta vienos iš sudėtingiausių įgimtų širdies ydų Fallot tetrados radikali chirurginė korekcija, 1967 m. protezuotas mitralinis širdies vožtuvas, 1968 m. protezuotas aortos vožtuvas ir padaryta dviejų širdies vožtuvų protezavimo operacija. 1969 m. iš plaučių arterijos pašalinti tromboembolai. 1971 m. pašalinta kylančiosios aortos aneurizma. Tais pačiais metais padaryta ir pirmoji Lietuvoje aortokoronarinio šuntavimo operacija. Tai jau buvo išplėtota moderni širdies chirurgija – Lietuvoje daromos beveik visos pasaulyje žinomos širdies operacijos.

Anesteziologija

Kartu dirbo ne tik chirurgai. Visateisiai ir nė kiek ne mažiau svarbūs grupės nariai buvo anesteziologai ir kardiologai.

Atskiros anesteziologų specialybės tada dar nebuvo, bet buvo aišku, kad be jų širdies operacijos nepadarysi.

Vilniuje pirmieji anesteziologai, pradėję taikyti intubacinę narkozę, buvo daktaras Rostislavas Koposovas ir daktaras Algimantas Valinskas. Prof. A. Marcinkevičiaus kuriamai širdies chirurgijai labai reikėjo anesteziologų ne tik intubacinei narkozei atlikti, bet ir žmogaus gyvybei palaikyti atviros širdies operacijos metu, dirbtinės kraujo apytakos ir hipotermijos sąlygomis. Įsteigus pooperacinės intensyviosios terapijos ir reanimacijos tarnybas ir palatas, anesteziologų ir reanimatologų būrelis greitai augo, jų patirtis ir žinios gilėjo.

Kai kurie chirurgai patys domėjosi, studijavo literatūrą apie anesteziologiją ir jie daugiau nei kiti apie ją žinojo. Jie dar kurį laiką dalyvaudavo operacijose kaip chirurgai, kai jų kolegos duodavo narkozę, o kitą dieną keisdavosi darbu.

Pirmasis tik anesteziologijai atsidėjo Leonidas Zeldinas. Jis greitai tapo anesteziologų lyderiu ir juo liko iki 1973 m., kai išvyko gyventi į Izraelį. Nuo pat pradžių į anesteziologų gretas įsiliejo Alis Baublys, Gediminas Martinkėnas, kiek vėliau medicinos studijas Vilniaus universitete baigęs Juozas Ivaškevičius, Vytautas Žygelis.

Imunologija

Imunologijos problemoms spręsti prof. A. Marcinkevičiaus iniciatyva buvo įkurta imunologijos laboratorija. Čia buvo kaupiama reikiama aparatūra ir reagentai, daromi imunologiniai ligonių tyrimai.

Chirurgijos centro vystymasis

Pirmoji Bendrosios chirurgijos katedros bazė buvo I tarybinėje (Šv. Jokūbo) ligoninėje.

1962 m. katedrai ir Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija persikėlė į Vilniaus III klinikinę ligoninę, kurioje buvo išplėstas Bendrosios chirurgijos skyrius.

Palengva, tačiau tvirtai ir visam gyvenimui su širdies chirurgija savo likimą susiejo to meto Vilniaus III klinikinės ligoninės jauni chirurgai Eugenijus Kosinskas ir Algis Manelis. Prie širdies chirurgų prisidėjo prof. A. Marcinkevičiaus aspirantas Eduardas Kelbauskas. Jų darbas buvo labai bendras. Visi chirurgai pakaitomis dalyvaudavo ir širdies, ir kraujakraujagyslių operacijose, paskui visi po darbo ligoninėje skubėdavo į eksperimentinę laboratoriją.

Išsiplėtusiems poreikiams, ši VU Chirurgijos katedrų bazė tapo per maža todėl 1967 m. gruodžio mėn. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Bendrosios chirurgijos katedros, Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos klinikinė bazė persikėlė į naujai pastatytą Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės korpusą.

Čia labai pagerėjo sąlygos, išsiplėtė galimybės. Buvo įkurti pirmieji specializuoti širdies ir kraujagyslių chirurgijos skyriai: 60 lovų Kraujagyslių chirurgijos skyrius ir 60 lovų Širdies chirurgijos skyrius.

Jiems buvo priskirta po dvi specialiai įrengtas operacines, įkurtas aštuonių lovų Reanimacijos ir intensyviosios pooperacinės terapijos skyrius, atidarytas naujas pirmasis Lietuvoje širdies zondavimo ir angiografijų kabinetas, aprūpintas tuo laiku labai modernia švedų ir vokiečių firmos „Siemens-Elema“ rentgeno aparatūra.

Tai buvo šuolis, ne tik labai paskatinęs širdies ir kraujagyslių chirurgijos modernėjimą, bet ir prisidėjęs prie bendro medicinos lygio kilimo.

Atidaryti du nauji širdies ir kraujagyslių chirurgijos skyriai tapo prof. A. Marcinkevičiaus vadovaujamų VU Bendrosios chirurgijos katedros ir Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos klinikine baze - Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinika, nors formaliai taip ir nebuvo įforminta.

Susiformavo širdies chirurgija kaip specialybė. Širdies operacijos buvo daromos kasdien, netrukus jų padaugėjo iki 2–3 per dieną ir buvo pasiektas 350 operacijų skaičius per metus.

Į studentų bendrosios chirurgijos kursą buvo įtraukta širdies chirurgijos principų dėstymas, širdies chirurgija pradėjo atsiskirti nuo kraujagyslių chirurgijos.

Širdies chirurgijos skyriaus chirurgais tapo V. Sirvydis, D. Kavoliūnas, G. Uždavinys, A. Manelis, E. Kosinskas. Vėliau, daugėjant darbo, baigę Vilniaus universiteto medicinos studijas prisidėjo Arimantas Grebelis, Vidmantas Žilinskas, Rimantas Karalius, Gediminas Norkūnas, Saulius Miniauskas, Audrius Aidietis, Vitas Žemgulis, Rimtautas Marcinkevičius, Raimondas Širmenis, Edmundas Vitkus.

Širdies chirurgijos skyriaus vedėju buvo paskirtas Vytautas Sirvydis, o Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėju – Vytautas Triponis.

Bet ilgainiui ir Vilniaus Antakalnio klinikinė ligoninė tapo per maža chirurgų siekiams. Plėtimuisi buvo Santariškių ligoninė. Joje buvo įrengtas operacinis blokas su šešiomis operacinėmis. 1983 m. spalio 18 d. širdies chirurgai padarė pirmą operaciją Santariškių ligoninėje. 1984 m. rugsėjo 10 d. naujai atidarytame šešių operacinių bloke buvo pradėtos daryti chirurginės operacijos.

1990 m. dėstymas Medicinos fakultete buvo reformuotas. Buvo panaikintos klinikinės katedros ir įkurtos klinikos, tarp jų „Širdies chirurgijos klinika“ (vadovas V. Sirvydis), „I anesteziologijos ir reanimatologijos klinika“ (vadovas J. Ivaškevičius) ir „II anesteziologijos ir reanimatologijos klinika“ (vadovas A. Baublys). I anesteziologijos ir reanimatologijos klinika buvo įkurta Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje ir dirbo su šioje ligoninėje įkurtų kelių chirurgijos klinikų chirurgais, o II anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, kaip ir Širdies chirurgijos klinika, liko Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose ir dirbo kartu.

Pasiruošimas širdies persodinimui

Prof. A. Marcinkevičius ir jo vadovaujami Vilniaus chirurgai širdies persodinimo operacijų galimybes tyrinėjo dar iki 1967-ųjų, kai pasaulį apskriejo žinia apie Pietų Afrikos chirurgo K. Barnardo Keiptaune sėkmingai padarytą širdies persodinimo operaciją.

1964 m. Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos mokslo darbuotojas Egidijus Barkauskas su studente Meile Černiauskaite darė heterotopinio širdies persodinimo eksperimentus: donoro šuns širdį, paveikę pastovia elektros srove, persodindavo į recipiento šuns pilvą ir tyrinėdavo persodintos širdies funkciją ir atmetimo reakciją.

Prof. A. Marcinkevičius ėmė vadovauti atskiroms jaunų chirurgų grupėms, tyrinėjančioms širdies, kepenų ir inkstų persodinimo galimybes.

Pirmieji chirurgai prof. A. Marcinkevičiaus padėjėjai buvo Daumantas Kavoliūnas, Vytautas Sirvydis, Vytautas Triponis. Netrukus prisijungė studijas baigę Giedrius Uždavinys, Egidijus Barkauskas

1969 m. prof. A. Marcinkevičius su grupe jaunų kolegų padarė pirmąją Lietuvoje inksto persodinimo operaciją. Prieš tai buvo ilgai ruoštasi, eksperimentuota.

1969 m. buvo padaryta 100 ortotopinio (donoro širdis į recipiento pašalintos širdies vietą) širdies persodinimo eksperimentinių operacijų šunims ir 200 tokių eksperimentinių operacijų kiaulėms. Eksperimentinės grupės dalyviai: A. Marcinkevičius, G. Uždavinys, D. Kavoliūnas, B. Dainys, V. Triponis, V. Sirvydis, A. Manelis, S. Miniauskas, G. Norkūnas, A. Matulionis, G. Martinkėnas. Darydami operacijas chirurgai mokėsi chirurgijos technikos, stabdyti kraujavimą, buvo tyrinėjama persodintos širdies funkcija.

Prof. A. Marcinkevičius su bendradarbiais buvo visiškai pasirengę daryti širdies persodinimo operaciją.

Po tokių parengiamųjų darbų prof. A. Marcinkevičius kreipėsi į sovietinės Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydamas leidimo Antakalnio klinikose leisti persodinti širdį, tačiau paaiškėjo, kad tai galėjo padaryti tik Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministerija.

Deja, tuometinis Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras uždraudė. Leidimo laukti reikėjo 17 metų. Tik po to, kai tokia operacija sėkmingai buvo padaryta Maskvoje, draudimas buvo atšauktas.

Nepaisant to, kad nebuvo gautas leidimas, širdies persodinimo eksperimentai buvo tęsiami – tyrinėjamos kitokios širdies persodinimo metodikos.

19731979 m. gydytojai G. Norkūnas, S. Miniauskas ir studentai Henrikas Ulevičius, Sigitas Sasnauskas, Birutė Vaišnytė eksperimentavo tyrinėdami paralelinius širdies persodinimo (donoro širdis įsiuvama šalia recipiento širdies) būdus.

Svajonės įgyvendinimas

Visgi atėjo laikas. Pagaliau Maskvoje širdies persodinimo operacijos įsibėgėjo, pasiekta sėkmingų rezultatų. Vilniaus širdies chirurgai pirmieji visoje Sovietų Sąjungoje pagaliau gavo leidimą taip pat ją atlikti.

1987 m. rugsėjo 2 d. Respublikinėje Vilniaus klinikinėje ligoninėje profesorius Algimantas Marcinkevičius su bendradarbiais padarė pirmąją Lietuvoje širdies persodinimo operaciją. Tai buvo visų profesoriaus darbų apvainikavimas. Atsivėrė naujas Lietuvos medicinos pažangos etapas.

Mokslo organizacinė veikla

  • 1985-1993 m. Lietuvos chirurgų draugijos pirmininkas
  • 1989-1992 m. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas
  • 1988 m. - Tarptautinės chirurgų kolegijos narys
  • 1989 m. - Tarptautinės kardiotorakalinės chirurgijos draugijos narys
  • 1990 m. - Tarptautinės širdies ir kraujagyslių chirurgų draugijos narys
  • Prof. A. Marcinkevičiaus iniciatyva Santariškių ligoninėje visuomeniniais pagrindais buvo įkurtas chirurgijos muziejus. Jo kūrėja, entuziastė ir vienintelė darbuotoja buvo Ona Barisaitė.

Moksliniai interesai

  • Širdies ir kraujagyslių ligų diagnostika ir gydymas
  • Organų transplantacija
  • Širdies ligų diagnostika ir gydymas

Vadovavimas daktaro disertacijoms

Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamoje Širdies chirurgijos klinikoje 1962–2010 m. laikotarpyje jos darbuotojai parašė ir apgynė 83 daktaro ir 17 habilituoto daktaro disertacijų, iš viso 100 disertacinių darbų. Iš jų 17 disertacijų buvo paremtos eksperimentiniais darbais ir 83 – klinikiniais tyrimais.

Algimanto Marcinkevičiaus mokyklos disertacijos

Kvalifikacijos tobulinimas

1966 m. Tobulinimasis Demokratinėje Vokietijoje Halės universitete 1971 m. Stažuotė širdies chirurgijoje Italijoje, Paduvos universitete 1975 m. Stažuotė JAV, Ročesteris-Klyvlendas, širdies chirurgija 1980 m. Stažuotė Frankfurto universitete Vokietijoje, torakalinė ir širdies chirurgija

Asmenybė

Jo paprastumas, žmogiškas dėmesys ir pagarba visiems kitiems, net patį paprasčiausią darbą klinikoje dirbantiems žmonėms.

Įvertinimai

Kilmė ir šeima

TėvaiMykolas Marcinkevičius, Juozo (1892 m. rugsėjo 29 d. Andrioniškis, Anykščių raj. – 1987 m. gegužės 20 d. Vilnius), gydytojas terapeutas, mokslininkas;
— Ona Marcinkevičienė, Kazimiero (Mažylytė, 1895 m. sausio 1 d. Vietovė - 1948 m. balandžio 15 d. Vilniuje), medicinos sesuo, pirmoji tėvo pagalbininkė.
Sesuo — Almonė Bernadišienė (g. 1926 m. sausio 13 d. Kaune), gydytoja otolaringologė.

Žmona — Danutė Marcinkevičienė (Bungardaitė, g. 1930 m. sausio 12 d. Alytuje), ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoja (VU, 1940-1944)
VaikaiRimtautas Marcinkevičius (1956 m. lapkričio 16 d. Vilniuje), gydytojas chirurgas (VU, 1973-1979); — Algimantas Marcinkevičius (g. 1960 m. birželio 25 d. Vilniuje - 2019 m. vasario 24 d. Chicago, JAV), gydytojas chirurgas (VU, 1978-1984).

Bibliografija

Profesoriaus tyrinėjimai apibendrinti ir paskelbti daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių. Mokslinius pranešimus ir paskaitas jis skaitė Vilniuje, Rygoje, Taline, Maskvoje, Novosibirske, Kijeve, Frankfurte prie Maino, Mayo ir Klivlando (JAV) klinikose.

Vadovėlio „Klinikinė chirurgija“ (1980 m.) vienas autorių.

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+52-0=52 wiki spaudos ženklai).