Algirdas Diliūnas

Algirdas Diliūnas


Gimė	1945 m. lapkričio 6 d. (78 m.) Janelionių k. Linkuvos (vėliau Pakruojo ) rajone

Tėvas	Kazimieras Diliūnas
Motina	Eugenija Popeliučkaitė-Petraitienė-Diliūnienė sesuo Klemenso Popeliučkos
Sutuoktinis(-ė)	Danutė Makarevičiūtė - Diliūnienė
Vaikai	Laura, Mindaugas

Veikla	Karo lakūnas instruktorius, eskadrilės vadas, papulkininkis, pulkininkas leitenantas (Lietuvoje), civilinės, priešgaisrinės saugos specialistas

Išsilavinimas	Linkuvos K. Požėlos mokykla, Pašvitinio vidurinė mokykla
Alma mater	Syzranės (Rusija) aukštoji karo aviacijos lakūnų mokykla

Algirdas Diliūnas (g. 1945 m. lapkričio 6 d. Janelionių k. Linkuvos (vėliau Pakruojo ) rajone) – karo lakūnas instruktorius, eskadrilės vadas, papulkininkis, pulkininkas leitenantas (Lietuvoje), civilinės, priešgaisrinės saugos specialistas.

Kilmė ir šeima

Algirdas gimė 1945 m. lapkričio 6 d. Janelionių k. Linkuvos (vėliau Pakruojo) rajone.

Motina Eugenija Popeliučkaitė-Petraitienė-Diliūnienė (1903-1979), sesuo Klemenso Popeliučkos

Su Leonu Petraičiu turėjo tris vaikus:

Petras Petraitis (1925-1960)
Ona Petraitytė-Valiukienė (1929-1998)
Leonas Petraitis (1931-2006)

Mama ištekėjo 1934 m. už Kazimiero Diliūno (1902-1996) dar turėjo 5 vaikus:

Romas Diliūnas (1934-1940)
Kazimieras Aloyzas Diliūnas (1937-2020)
Steponas Diliūnas (1940)
Tadas Diliūnas (1941-2020)
Algirdas Kornelijus Diliūnas (1945)

Sutuoktinė (nuo 1979 m.) Danutė (1955-09-22) Vilniaus universiteto ekonomistė.

Dukra – Laura (g. 1981 m.) Vilniaus universiteto humanitarinio fakulteto – verslo informatika, magistrantė, dirba įmonėje Kaune, technologinių sistemų įdiegimo analitike.

Sūnus – Mindaugas (g.1985 m.) Vilniaus universiteto humanitarinio fakulteto – verslo informatika, bakalauras, dirba Kaune technologinių sistemų įdiegimo analitikų skyriaus vadovu.

Kazimieros Gaškaitės Diliūnienės ir Jurgio Diliūno šeima, Janelioniai 1921 m. Bronislovas (1915-1981), Fibronija (1923-2010) (ant kelių) Ona (1910-1987), Jurgis (1875-1952), Kazimiera (1879-1926), Kazimiera (1914-2007), Aleksandras (1901-1957), Kazimieras (1902-1996), Veronika (1904-1985), Pranciška (1907-1987)

Gyvenimo kelias

Mokytis pradėjo Rimkūnų pradinėje mokykloje. Vėliau mokslus tęsė Linkuvos K. Požėlos mokykloje nuo 5-os klasės 1957-1964 m.

Tai mokyklos 1956 metų laida. Sėdi iš kairės į dešinę: Juzefa Kurlytė, Vincė Gasėnaitė mokytojas Jonas Čepys, jo duktė Zita Čepytė, jos geriausia draugė Birutė Lititauskaitė. Stovi: Algirdas Diliūnas, Petras Strižigauskas, Zita Monkūnaitė.
Brolis Petras Petraitis (1925-1960) priešgaisrinės saugos leitenantas 1950 m.
Algis Diliūnas Linkuvoje
Mokyt. Nijolė Šešplaukienė VII laida 1965 m. Pašvitinio mokykla.
Lietuvos kariuomenės husaras Kazimieras Diliūnas 1924 m. Kaunas (Algirdo tėtis)
Husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos raitelių pulke. Vidurinis Kazimieras Diliūnas 1924 m. Kaunas. (Algirdo tėtis)
1e. Jonas Vilimas, Kazimieras Stabužis, 2e. Petras Bučmonas, Ona Petraitytė Valiukienė, Jolanta Valiukaitė, Teresė Stasiukaitytė Petraitienė, Petras Baika, 3e Kazys Baika, Bronius Diliūnas, sėdi Kazimieras Diliūnas, Steponas Diliūnas, Eugenija Popeliučkaitė-Petraitienė Diliūnienė, 4e. Tadas Diliūnas, Kazimieras Stabužis, Rozalija Baikaitė, Algirdas Kornelijus Diliūnas, Ona Maksimavičiūtė, Anelija Udraitė Baikienė, 5e. Povilas Širvelis, Leonas Petraitis, Kazimieras Aloyzas Diliūnas, Antanas Mažeika. Stepono Diliūno išleistuvės 1961 m. Janelioniai. Foto Pranas Stankevičius(1922)
Algirdas dešinėje, Svetlogorsko sanatorijoje su kolega Viktoru 1974 m.
Algis Linkuvoje 11 kl.
Syzranės (Kujbyševo, Samaros sritis) karo aviacijos lakūnų mokyklos kariūnas Algirdas D. 1965m.
Įgulos vadas ltn. Algirdas D., Užb. kar. apyg. Mogočia 1970 m.
1973-01-01 A.Diliūnas
Eskadrilės vadas mjr. Algirdas D. Užkavk. kar. apyg. Chinvalis 1979 m.
1979 09 22 Danutė Makarevičiūtė, Algirdas Diliūnai
Aviacinio pulko skrydžių vadovas papulkininkas Algirdas D. Užkavk. kar. apyg. Chinvalis 1981 m.
Papulkininkas Algirdas D. Chinvalis 1981 m

1964-1965 metais mokėsi ir baigė Pašvitinio vidurinę mokyklą. Joniškio karinio komisariato siūlymu 1965 m. pasiųstas mokintis į karo aviacijos lakūnų mokyklą. Baigė Syzranės (Rusija) aukštąją karo aviacijos lakūnų mokyklą, sraigtasparnių eksploatacija, kovinis jų panaudojimas.

Suteiktas karinis leitenanto laipsnis. Po karo mokyklos nuo 1968 m. karo tarnybą atliko Kijevo, Užbaikalės, Užkaukazės (DRA Afganistane) karinėse apygardose nuo leitenanto iki papulkininkio (pulkininko leitenanto Lietuvoje) karinio laipsnio. Lakūno-šturmano-operatoriaus, įgulos vado, grandies vado, eskadrilės vado pavaduotojo, eskadrilės vado, pulko skrydžių vadovo pareigose. Pirmos klasės karo lakūnas-instruktorius. Skraidė sraigtasparniais: Mi-1, Mi-4 (karo mokykloje), kariniuose daliniuose: Mi-4, Mi-8, Mi-24.

Nuo 1984 metų išleistas į atsargą-pensiją. Dirbo krašto apsaugos sistemos civilinės (gynybos) saugos, priešgaisrinės saugos, mobilizacinio darbo srityje: Gumos gaminių gamyklos „Inkaras“ štabo viršininku.

Nuo 1991 m. AB „Inkaras“ prezidento padėjėju.

Bankrutavus 2000 m. AB „Inkaras“, dirbo Kauno apskrities viršininko administracijos civilinės saugos departamento ryšių skyriuje iki apskričių panaikinimo 2010 m.

Šiuo metu dalyvauja nepartinių visuomeninių organizacijų veikloje.

Šventės, renginiai

Karininkų ramovėj apdovanojo pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko I-ojo laipsnio ordinu centre Algirdas Diliūnas 2024-03-11
Algirdas Diliūnas sveikina Kazimierą Ragulskį su jubiliejumi 2016 m.
Algirdas Diliūnas, Kazimieras Ragulskis, Linkuvos gimnazijos jubiliejus 2018 m.
Danutė Janužytė, Algirdas Diliūnas, Algirdas Venislovas, Juozas Gilys 40 laida
Dir. V. Stapušaitis, Danutė Janužytė, Algirdas Venislovas, Juozas Gilys ir Algirdas Diliūnas
Algirdas Diliūnas, Emilija Stanevičienė, Danutė Janužytė, Angelė Janužytė-Ivašauskienė 2018 m.
Akimirka 2018 06 6-7 iš turistinės ekskursijos Alaus keliu: Kaunas-Biržai-Joniškėlis -Joniškis-Bučiūnai (nakvynė)-Meškuičiai- Pakruojis-Šeduva-Dotnuva-Kaunas su Kauno aviacijos veteranų sąjungos kolegomis.
Aviacijos šventėje su kolega aviatoriumi Eduardu Gaučiumi. 1993 m. Kaunas, Aleksoto aerodromas.
Juozui Mockūnui Žiemgalos draugijos sveikinimo – padėkos įteikimo akimirka 90 –ies metų Jubiliejaus proga. Pašvitinys.
Tulminių k. kaimynai. Deš. Algis Diliūnas 2022 m. Škapliernos atlaiduose.
Algirdas Diliūnas 2023-01-01
Lakūnų, pilotų jubiliejinė popietė Aleksoto aerodromo kavinėje Vertikalė 2024 m. sausis.

Ispanijoje 2022 spalis

Sūnėno Henriko šeima ir Algirdo duktė Laura Valencijoje.
Prie įėjimo į Guaddalestos vienuolyną
Šilumos 26 l. nuo Viduržemio jūros. Ispanija, Cullera

2024 m. sausio 11 d.

2024 m. sausio 11 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje su buvusiais AB INKARAS darbuotojais parodos „ŽMONIŲ MUZIEJAUS MANIFESTAS“ atidaryme

2023 birželio 9 -10 d.

Kaunas „Inkarui 90“ 2023-06-09
Sąjūdžio 35-su seimo nare Laima Mogeniene 2023-06-10
Sąjūdžio 35-metis. A.Diliūnas. 2023-06-10

2023 balandžio 22 d.

Kauno aviacijos veteranų sąjungos nerys
2023-04-22 apdovanojamas
Už nuopelnus Lietuvos civilinei aviacijai apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu

2023 kovo 11-13

Su kolega karo lakūnu Vincu prie paminklo Nežinomam kariui 2023 kovo 11 d.
Karininkų ramovėje knygos apie skridusį per Atlantą NL KOP kapitoną Steponą Darių pristatyme 2023 03 13

Sodyba svečių akimis

Valentinas Mitė 2020-07-25.

Šventinės dienos prisiminimai

Pasirodo šiandien 2022-12-07 Tarptautinė Civilinės aviacijos diena.

2014 m. Aleksoto aerodrome, Kaune buvo atskridę NATO AH-64 APACHE.
2021 m. Pociūnų aerodrome būta pasiskrajojimo sklandytuvu (be variklio), (paruošimas skrydžiui), kurį ištraukia į erdvę trosu ir atkabinęs palieka, lėktuviukas VELGA.

Mūsų žmonės

PAŠVITINIO BIBLIOTEKININKĖ – ISTORIJOS, ASMENYBIŲ, ĮVYKIŲ METRAŠTININKĖ

Pusiaukelėje tarp Linkuvos ir Joniškio – Pašvitinys, padovanojęs šaliai daug ryškių asmenybių. Vos penki kilometrai nuo miestelio – Bučiūnai (Joniškio r.). Tai – žymaus prieškario šalies karvedžio – Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolo Klemenso Popeliučkos gimtinė.

A.Padoros nuotraukoje: trečiąkart „Atminties ir pagarbos“ distanciją įveikusius Triškonių bėgikus miestelio aikštėje su Trispalvėmis pasitiko Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Pašvitinio filialo vyresnioji bibliotekininkė Jovita Martišienė (pirma dešinėje), Triškonių bendruomenės atstovės Gražina Žemėtienė (centre) ir Rima Vaškienė

Pašvitinio centre – Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje tuokėsi pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir jo išrinktoji iš Gavenonių (Pašvitinio valsčius) kilusi Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė.

Čia pat literatūros tyrinėtojo, kritiko, poeto ir vertėjo, filologijos daktaro, profesoriaus Kosto Korsako gimtinė.

Apylinkes garsina stebuklingais apsireiškimais netoli Pelaniškių „Marijos žemė“, Pelaniškių pilkapis, kaimų kryžiai ir likę vėjo malūnai.

Jų išlikimas rūpi kraštotyros entuziastams. Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Pašvitinio filialo bibliotekininkė Jovita Martišienė – viena jų.

VERTINGIAUSIOS – ISTORINĖS KNYGOS

2014-aisiais VšĮ „Versmės“ leidykla išleido monografiją „PAŠVITINYS“ (vyriausias redaktorius Aloyzas Bėčius).

„Pašvitinio“ monografija nebūtų išvydusi dienos šviesos be išsiskiriančio kraštiečių Užgirių šeimos pasiaukojimo ir finansinės paramos, perkopusios 110 tūkst. litų (apie 32 tūkst. eurų arba 41 tūkst. JAV dolerių, skaičiuojant knygos išleidimo mėnesio kainomis) – per 20 „Lietuvos valsčių“ serijos leidimo metų iki šiol nė vienai šios serijos monografijai tiek nėra paaukojęs nė vienas privatus asmuo, jų grupė ar įmonė, įstaiga, organizacija. Net valstybė“,- leidinio įžangoje svarsto monografijos sudarytojai.

Pedantiškai sutvarkytose bibliotekos lentynose – daug knygų. Kasmet jų fondai pasipildo naujais leidiniais. Pašvitiniečiai skaito grožinę literatūrą, detektyvinius leidinius, romanus, domisi kitais rašytojų ir poetų kūrybos žanrais.

„Ne taip seniai bibliotekon pasiskaityti naujų knygų, panaršyti interneto platybėse prie kompiuterių susirinkdavo per 130 skaitytojų. Šiandieną jų gretos praretėjusios, ypač pasigendu jaunimo. Tvirti ryšiai biblioteką sieja su pagrindinės mokyklos pedagogais, moksleiviais, vaikų darželiu. Knygų pasaulis traukia vyresniuosius“,- kalbėjo bibliotekininkė J. Martišienė.

Surinkta kraštotyrinė medžiaga, nuotraukos apie seniūnijoje išlikusius kryžius, vėjo malūnus, išnykusius kaimus, kitą kultūros paveldą.

Išskirtinis Pašvitinio bibliotekos filialo akcentas – prieškario Lietuvos leidyklų išleistos knygos. Viena seniausių – 1903-aisiais išspausdinta Tilžėje.

NEŽINOMOS ISTORIJOS NEPAPRASTI PUSLAPIAI

Istorijos permainos nepasigailėjo tarp Linkuvos ir Joniškio esančio Pašvitinio. Vienu metu apylinkių žmonės priklausė Joniškio valsčiui, kitu – Linkuvos rajonui, šiandien – Pakruojo. Prieš dešimt metų pradėjusi dirbti vyresniąja bibliotekininke, Jovita Martišienė pasirinko tradicinį darbo mastelį – parapijos ribas. Anuomet nežinojo, jog antrąkart atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę, vos už penkių kilometrų nuo Pašvitinio – Bučiūnuose (Joniškio r.) ne tik miesteliui, bet ir visai Lietuvai atsivers nežinomos istorijos nepaprasti puslapiai. Pašvitinio filialo bibliotekos metraštyje saugomos svarbiausius krašto įvykius aprašiusios iškarpos. Pašvitinio vidurinės mokyklos abiturientė, iš Binėnų kilusi Lina Indriulytė Rudnickienė rašo: „Kiek kaime sodybų – tiek istorijų, tiek žmonių likimų. Kiekvienas su savo istorija ir palikimu ateities kartoms.

Bučiūnų kaime antram gyvenimui prikelta 1860 m. statyta (kai kurie pastatai perstatyti 1934 m.) Daukšų – Popeliučkų sodyba, laiko dulkes nužėrus atsiskleidė visa savo galybe ir turtinga praeitimi, kur būtent šioje sodyboje užgimė šviesios asmenybės“.

Gyvenimo stebuklu reikėtų įvardinti šią šalia Pašvitinio, Bučiūnuose esančią Lietuvos kariuomenės generolo Klemenso Popeliučkos gimtąją sodybą, kurią naujam gyvenimui prikėlė jo sūnėno, Kaune gyvenančio Algirdo Diliūno ryžtas. Galbūt netoli diena, kai Bučiūnuose duris atvers dar vienas – Lietuvos kariuomenės muziejus.

Dvi mokyklos – Linkuvos gimnazija ir tuometinė Pašvitinio vidurinė gali didžiuotis bene pirmuoju pokario metais prie karinio orlaivio šturvalo sėdusiu lietuvaičiu, dimisijos pulkininko – leitenanto laipsnį pelniusiu auklėtiniu Algirdu Diliūnu.

Istorija byloja, kad prieš septynetą metų vienas pagrindinių Kauno įgulos Karininkų ramovėje pristatytos knygos apie Lietuvos kariuomenės brigados generolą Klemensą Popeliučką medžiagos pateikėjų – Linkuvoje kurį laiką gyvenęs ir vidurinę mokyklą lankęs Algirdas Diliūnas.

Karinė tarnyba – neatsiejama nuo gausios Diliūnų giminės. Algirdo Diliūno tėtis Kazimieras – Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės lengvosios kavalerijos raitelių pulko husaras.

Tokios asmenybės skatina prisiminti ir gerbti šalies istoriją, didžiuotis Pašvitinyje gyvenančiais ir dirbančiais.

Sausio 13-ąją „Atminties ir pagarbos“ bėgime Triškoniai-Pašvitinys miestelio prieigose su grupe žmonių bėgikus sveikino ir Pašvitinio filialo vyresnioji bibliotekininkė Jovita Martišienė.

Pašvitinys-Bučiūnai-Pakruojis

Algis Padora, „Auksinė varpa“, 2022-02-09

Kita veikla

Knygos apie Lietuvos kariuomenės generolą K. Popeliučką sutiktuvės

Klemensas Popeliučka knygos viršelis

2015 m. gruodžio 18 d. popietėje Kauno įgulos Karininkų ramovės didžiojoje salėje vyko knygos apie Lietuvos kariuomenės generolą Klemensą Popeliučką (1892–1948) sutiktuvės. Šiai knygai medžiagą, nuotraukas, dokumentus ilgus metus rinko Žiemgalos draugijos tarybos narys, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus (LAKS Kauno skyrius) valdybos narys, pirmininko pavaduotojas, brigados generolo Klemenso Popeliučkos sūnėnas dm. plk. ltn. Algirdas Diliūnas. Knygą spaudai parengė Dzūkijos kraštotyrininkas, šaulys, LAKS Kauno skyriaus narys ats. ltn. Gintaras Lučinskas. Knyga gausiai iliustruota fotografijomis, tiražas – 600 egz.

Šventinį renginį Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos Karininkų Ramovėje vedė LAKS Kauno skyriaus Kultūros komisijos pirmininkas ats. mjr. Gediminas Reutas, fortepijonu klasikos kūrinius atliko Tautvydas Tamulevičius. Apie Nepriklausomos Lietuvos karo technikos viršininko brigados generolo Klemenso Popeliučkos gyvenimą, tarnybą Lietuvos kariuomenėje, veiklą, šeimos likimą įdomius pranešimus ir pasisakymus pateikė: Ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius, plk. ltn. Alfonso Jurskio dukra Snieguolė Jurskytė-Akstinienė, istorikas dm. vyr. ltn. Algirdas Markūnas, dm. plk. ltn. Algirdas Diliūnas, ats. ltn. Gintaras Lučinskas, Žiemgalos draugijos Kauno skyriaus narė, krašto atstovė Irena Liucija Kerelytė ir kt.

Šventinėje popietėje dalyvavo žymiojo generolo giminės: sesers Eugenijos sūnus Algirdas Diliūnas su dukra Laura, sūnumi Mindaugu, žmona Danute, pusbrolio Boleslovo Nainio dukra dr. Benedikta Zinaida Nainytė Stankevičienė su vyru Sauliumi, puseserės Liucijos Popeliučkaitės Balzarienės dukra Janina Balzarytė, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno ir Marijampolės skyrių nariai, Lietuvos kariuomenės rezervo kariu asociacijos Kauno skyriaus nariai, Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vyriausiasis puskarininkis srž. mjr. Eglandas Višinskas, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas, Aukštojo pilotažo federacijos prezidentas dm. mjr. Eugenijus Raubickas, Kauno aviacijos veteranų sąjungos pirmininkas dm. kpt. Saulius Prialgauskas, kiti svečiai.

Artėjančių švenčių proga, Algirdas Diliūnas visiems renginio dalyviams padovanojo po knygą ir kartu su knygos autoriumi Gintaru Lučinsku įrašė palinkėjimus.

Knyga „Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka“ – svarbus šaltinis Lietuvos Respublikos krašto apsaugai, kariuomenės tyrinėtojams ir jos istoriniam palikimui išsaugoti, įamžinti Lietuvos kariuomenės ilgamečio karo technikos viršininko brigados generolo Klemenso Popeliučkos atminimą. Dovana Lietuvos 100-mečiui, jos šlovinimui.

Sūnus Mindaugas Diliūnas

Atkurta gimtinės bendrystė įamžinta paminkle

Janelionių kaimo bendruomenė prie paminklinio akmens

Praeities atgimimas antrą šimtmetį įpusėjusioje sodyboje

Bučiūnų pradžios mokykla. Bučiūnų pradedamoji mokykla įsteigta 1908 m. Mokyklą nuo 1918 m. išlaikė Pašvitinio valsčiaus savivaldybė. Mokykla 1923–1944 m. dokumentuose vadinama Bučiūnų pradžios mokykla.

Praeities atgimimas antrą šimtmetį įpusėjusioje sodyboje

Bučiūnai patvirtino: žmogus neišnyksta be pėdsako

2017 m. rugsėjo 28 d. pavakare į Bučiūnus suėjo suvažiavo ne tik kaimo, seniūnijos gyventojai, bet ir svečiai iš Pašvitinio. Nors Bučiūnai ir priskirti Joniškio rajonui, tačiau su Pašvitiniu juos vienija ta pati parapija. Tądien kaimo gyventojams neįprasta buvo matyti ir daug uniformuotų Lietuvos atsargos karininkų sąjungos narių. Neįprasta buvo dalyvių sąraše užsiregistruoti žąsies plunksna ir už tai dar gauti ir dovaną – arbatos pakuotę su garsios Bučiūnų kaimo sodybos nuotrauka ir padėka už dalyvavimą renginyje.

"Žmogus neišnyksta be pėdsakų" nuotraukoje Renginio dalyviai kaimo bendruomenė, svečiai

Kriukų ir Pašvitinio seniūnijos, kultūros darbuotojai, suvieniję jėgas, šį rudenį išties iškilmingai pradeda minėti Lietuvos 100-metį. Ta proga Bučiūnų kaimo kryžkelėje pastatytas didžiulis ąžuolinis kryžius, Pašvitinio bažnyčios klebonas V. Kapučinskas Lietuvos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės brigados generolo Klemenso Popeliučkos (1892–1948) gimtojoje sodyboje aukojo šv. Mišias už Bučiūnų kaimo mirusiuosius ir visus gyvuosius.

Tą vakarą prisiminti du Bučiūnų apylinkės žiburiai, nuo kurių ir šiandien šviesu – jau minėtas Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka ir Vincas Čepinskis, fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje, profesorius, Steigiamojo seimo narys, kilęs iš Dargaičių kaimo.

Generolo laipsnis – vienas aukščiausių karininkų laipsnių. 1918–1940 m. Nepriklausomos Lietuvos ginkluotose pajėgose ilgiau ar trumpiau tarnavo šešios dešimtys generolo laipsnius turinčių karininkų. Bučiūniečio Klemenso Popeliučkos (1892–1948) svajonė buvo susisiekimo, statybos, architektūros studijos, tačiau viską kita linkme pasuko gyvenimas tuo metu Rusijoje ir Pirmasis pasaulinis karas, privertęs jį tapti karininku. Vėliau savo paties pastangomis jis tapo mechanikos inžinieriumi, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės brigados generolu. 2015-ųjų pabaigoje buvo išleista generolo, ilgamečio karo technikos viršininko atminimą įamžinanti knyga „Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka“. Šiai knygai, kurią spaudai parengė Dzūkijos kraštotyrininkas, šaulys, LAKS Kauno apskrities skyriaus narys ats. ltn. Gintaras Lučinskas, medžiagą, nuotraukas, dokumentus ilgus metus rinko Žiemgalos draugijos tarybos narys, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) Kauno apskrities skyriaus valdybos narys, pirmininko pavaduotojas, brigados generolo Klemenso Popeliučkos sūnėnas dm. plk. ltn. Algirdas Diliūnas, kuris iki šiol saugo Bučiūnų kaime esančią popeliučkynę – gimtąją savo mamos ir dėdės sodybą su autentiškais pastatais.

1928 metais viename trobos gale buvo įsteigta pradinė mokykla, kuri veiklą tęsė iki pat šeštojo dešimtmečio vidurio. Šį faktą ilgam primins prie Popeliučkų namo Algirdo Diliūno atidengta atminimo lenta.

Bučiūnų kaimo sueigoje dalyvavo ir keletas buvusių šios mokyklos mokinių. 85-erių Bučiūnų kaimo gyventoja Genovaitė Janušonienė čia mena baigusi keturias klases, vardino savo buvusias mokytojas – Nainienę, Riškienę...

Kitoje kelio pusėje nuo savo buvusios pradinės mokyklos gyvenanti moteris pasakoja, kad tuo laiku klasės buvo pilnos, nes šią pradinę Bučiūnuose lankė ne tik bučiūniečiai, bet ir vaikai iš Mišeikių, Pavirčiuvės.

– Kai ištekėjau, tai dar šioje sodyboje dar kurį laiką, kol savo namus pasistatėm, ir gyvenom buvusiame mokytojų kambaryje, – „Sidabrei“ pasakojo Genovaitė Janušonienė.

Prie jos pasisveikinti palinko aštuoneriais metais jaunesnis Algimantas Nainys. „Pala, ar tik tu ne Alius būsi?“ – klausiamai sužiuro Genovaitė. „Alius, Alius“, – tvirtino galvą linkčiodamas vyras, į Bučiūnus atvažiavęs iš Ventos (Akmenės r.).

– Aš irgi šioje mokykloje mokiausi, pas mokytoją Kropskelytę... Gerai atsimenu, kad uždavė rašyti „O“ raidę. Aš rašiau rašiau ir man atsibodo, tai lape tris „bulves“ – suprask, „O“ raides nupiešiau... Mokytoja pakėlė mano lapą ir parodė visai klasei. Buvo juoko. Aišku, pasakė ir mamai, tai gavau į minkštą vietą, – „Sidabrei“ pasakojo A. Nainys, kurio su Bučiūnais jau seniai niekas neberiša – tik senelių ir tėvų turėtas žemės lopinėlis. Kai po karo Nainių šeima buvo ištremta į Sibirą, tai į Bučiūnus atgavęs laisvę, Algimanto tėvas grįžti nebenorėjęs... Gimtoji sodyba stovėjusi šalia popeliučkynės, toje vietoje dabar nauji mūrai ir nauji šeimininkai...

Bučiūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Jūratė Pociūnienė kaimo pradžioje, prie ką tik pastatyto kryžaus, pasakojo jo atsiradimo istoriją. Tai kaimo žmonių svajonei pasistatyti savąjį kryžių – jau kokie trys metai. O norėti – reiškia galėti. Joniškio miškų urėdijos urėdas Aleksas Abromavičius tam kilniam reikalui kaimo bendruomenei padovanojo ąžuolo medienos, vietos ūkininkas Svajūnas Nazaras ir Bučiūnų žemės ūkio bendrovė padėjo ąžuolą pargabenti, apdirbti, o vietos žemės ūkio bendrovėje „Bučiūnai“ statybininku dirbantis Arūnas Taunys nuo šio pavasario ėmėsi kryždirbystės.

– Dirbiniais iš medžio susidomėjau dar besimokydamas Joniškio žemės ūkio mokykloje. Patiko. Pasidariau įvairių lentynėlių sau ir kaimynams. Kai tik laiko turiu, tai medį ir čiupinėju, stengiuosi sodybą puošti. Negalėjau atsisakyti pabandyti ir kryžių iš ąžuolo kaimui padaryti, – pasakoja Arūnas Taunys, savo rankomis gimtam kaimui pagaminęs pirmąjį kryžių. Popietės Bučiūnuose metu pasirodė saviveiklininkai iš Kriukų, Pašvitinio, Ventos, kaimo bendruomenės narės vaišino karšta arbata ir pyragais, Bučiūnų kaimo bendrovė vaišino čia pat katile išnokinta gardžia koše.

Žiemgalos draugijos tarybos narys, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narys, pirmininko pavaduotojas, brigados generolo Klemenso Popeliučkos sūnėnas dm. plk. ltn. Algirdas Diliūnas, kuris yra ir Bučiūnų kaimo bendruomenės narys, prie namo atidengė atminimo lentą, žyminčią, kad čia nuo 1928-ųjų veikė pradžios mokykla.

Lina Rudnickienė

„Bučiūnai patvirtino: žmogus neišnyksta be pėdsako“//„SIDABRĖ“, 2017 m. rugsėjo 30 d.

Algirdas Diliūnas, iki šiol saugo Bučiūnų kaime esančią popeliučkynę – gimtąją savo mamos ir dėdės sodybą su autentiškais pastatais. Mokyklos atminimo lenta nemokamai pagamino ir dovanojo dirbiniais iš medžio laisvalaikiu besidomintis Gintaras Macevičius.
Žiemgalos draugijos tarybos narys, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narys, pirmininko pavaduotojas, brigados generolo Klemenso Popeliučkos sūnėnas dm. plk. ltn. Algirdas Diliūnas, kuris yra ir Bučiūnų kaimo bendruomenės narys, prie namo atidengė atminimo lentą, žyminčią, kad čia nuo 1928-ųjų veikė pradžios mokykla
Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) Kauno apskrities skyriaus valdybos narys, pirmininko pavaduotojas, brigados generolo Klemenso Popeliučkos sūnėnas dm. plk. ltn. Algirdas Diliūnas
Sodyba su autentiškais pastatais
Bučiūnų ir apylinkės žmonių susitelkimas buvo skirtas artėjančiam Lietuvos 100-mečiui
Bučiūnų kaimo gyventojų svajonė išsipildė – jie pasistatė kryžių
Centre Genovaitė Petraitytė-Janušonienė, lankiusi mokyklą Popeliučkų namuose
Ant klėtelės prieklėčio su A.Diliūnu, mokt. A. Radviliene ir Kriukų pagrindinės mokyklos 10 kl. mokiniai
2015 m. lapkričio 5 d. Joniškio raj. Kriukų pagrindinės mokyklos, 10 kl. mokinių ir mokytojų Ligitos Eitkevičienės ir A. Radvilienės per pilietinio ugdymo pamoką Bučiūnuose
Mokiniai namo seklyčioje, kurioje buvo Bučiūnų pradinė mokykla, gale sėdi mok. A. Radvilienė ir L. Eitkevičienė.
Bučiūnų k. 2005 m. kelio kairėje pusėje senas gluosnis prie prūdo. Gluosnio nebėra, prūdas užlygintas, 2017-09-24 d. pastatytas kryžius, 2017-09-28 pašventintas.
Sodyba 2007 m.
Mokyklos klasės remontas (žvyro pateikimas grindų betonavimo darbams) 2007 m. Algirdo brolis Kazimieras, traktoriuje jo žmonos Elenos Lingevičiūtės-Diliūnienės (bučiūnietis) pusbrolis Kazimieras Lingevičius padėjęs tvarkyti ir prižiūrėti sodybą.
Bučiūnų pradinės mokyklos mokiniai prie mokyklos (atminimo lentos pritvirtinimo vietoje) 1932 m. Mokytojo deš. Petras Petraitis, vyresnysis Algirdo brolis
1950-1965 m. mokykliniai suolai
Buvusi Bučiūnų mokykla VM 2020 gruodis

Marijos žemė

Jeigu kam teko, būti ant Kalnuočių piliakalnio, prie Pelaniškių kaimo, galima pastebėti apie piliakalnį kraštovaizdžio atodangą, panoramą. Anksčiau iš šios vietos buvo galima matyti aplinkinių Pelaniškių, Satkūnų, Petroniškių, Šiaudinių, Gevenonių, Višeikių, Rimkūnų, Tulminių, Gaižūnų, Janelionių, Petrikonių, Ratkūnų Sodeliškių, Kalnuočių kaimus ir jų vienkiemius, Pašvitinio miestelį. Minėtų kaimų sodybose gyveno šeimos, žmonės, kurie dirbo savo įprastą žemės ūkio, kt. darbą, užsiėmė mėgstama kultūrine ar kita veiklą, augino, mokslino vaikus, bendravo....turėjo savo likimą.

Dabar daugumos šių kaimų, sodybų neliko.... Pagal 1970–ųjų metų generalinio plano melioracijos sistemoje reformos įgyvendinimo, kai kurių kaimų vienkieių sodybų savininkams buvo pasiūlyta už varganą užmokestį nusiversti savo sodybos pastatus, išpjauti vaismedžius, medžius, apsigyventi....pageidaujamoje, pasirinktoje vietoje. Galinga melioracijos tecnika išlygino, sutvarkė...., padarė lygius laukus, kur galėjo dirbti galinga kolūkio žemės apdirbimo, derliaus nuėmimo technika. Likę Degimo miškas, kai kur ąžolai, vėjo malūnas, kaimo kapavietės žymintys buvusius kaimus, jų sodybas. Kraštovaizdį puošia (pagyvina) upės Švitinys, Viršytis su į ją įtekančiais iš kairės Degimo ir iš dešinės Maižuva, Kapupė upėmis. Sankirtoje su magistraliniu keliu Nr.1609 Bariūnai-Bučiūnai-Pašvitinys-Linkuva. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nepripažintos nuo tarybinių valdymo metų, įvardytos melioraciniais grioviais, nepaženklintos „ Vandens telkinys“ kelio ženklu. ( pvz.Viršytis Vikipedija) Tiltai per šias upes įvardyti pralaidomis. Apie buvusias, esamas upes galima sužinoti interneto šaltiniuose Viršytis Vikipedija, Lietuvos upės.

Apie minėtų kaimų sodybose gyvenusių šeimų, žmonių gyvenimą, veiklą, likimą fragmentus galimą rasti monografijojose:

Pašvitinys, Versmė Vilnius 2014,
LINKUVA Žiemgalos leidykla Kaunas 2018,
knygose: JANELIONIAI Klaipėda 2019,
Vaclovas Lašinis SODELIŠKIAI,
Gintaras Lučinskas LIETUVOS KARIUOMENĖS BRIGADOS GENEROLAS KLEMENSAS POPELIUČKA
VŠĮ „Gintarinė svajonė“, 2015,
ALFREDAS ŠIMKUS „LAIKO ŽINGSNIAI“ Šiauliai Saulės delta, 2007,
ALFREDAS ŠIMKUS PALIKĘ BRYDĘ UAB „Litera“ 2020.

Aplinkinių kaimų išsidėstymo pakraštyje, tarp Pelaniškių, Satkūnų ir buvusio Petroniškių kaimų, lauke netoli iki šiol išlikusios Adomaičių sodybos, virš kalniuko‚ buvusių senųjų Satkūnų, kapinių, 1984 IX 7 „Komunizmo ryto“ kolūkio piemenys saugodami kolūkio karvių bandas apie 4 valandą išvydo nenusakomą dangaus švytėjimą ir ant žemės besileidžiančią Mariją su kūdikiu ant rankų. Vieno iš piemenų Jono Mieliausko, mačiusio reiškinį pasakojimo „Marijos apsiaustas buvo ryškiai mėlynas, o kūdikis ant jos rankų spindėjo kaip saulė“, – pasakojo Jonas Peleniškių gyventojas. – „Mačiau aš tą paveikslą ne vienas – šalia dar vieną bandą ganė du žmonės (vienas iš jų Mykolas Jonaitis), ir jie tą patį matė, išsigando kaip ir aš“.„Žmonės nenorėjo tikėti, kai pasakiau, ką mačiau. Bet tą patį sakė matę ir kiti du kerdžiai. Tada ir melžėjos ėmė kalbėti, kad tą rytą dar prieš ketvirtą valandą eidamos į fermą matė labai ryškiai nušvitusį dangų ir negalėjo suprasti, iš kur ta šviesa“, – pasakojo J. Mieliauskas. Peleniškiuose gyvenanti (jki šiol gyvena) Rozalija Lašinienė patvirtina J. Mieliausko žodžius, kad melžėjos ir kiti fermos darbuotojai tą rytą matė nepaprastai ryškiai švytintį dangų, kaimą ir laukus, nušviestus tarsi galingų prožektorių.

Tikintieji šią vietą pavadino Marijos žeme, pradėjo statyti kryžius, kabinti rožinius, pastatė, įrengė koplyčią. (Ištrauka iš Janinos Vansauskienės komentaro Šiaulių kraštas 2014 m. rugpiūčio 2 d. „Į Marijos žemę – kitas kelias“).

Gimiau, augau, mokiausi, dirbau Janelionių kaime, „Nemuno“ kolūkyje, pažinojau, pažįstu asmeniškai daug šio krašto žmonių. Rozaliją Stasiukaitytę Lašinienę, gimusią Petrikonių kaime, gyvenusią ir iki šiol gyvenančią Pelaniškių kaime, tikiu jos prisiminimais. Pažinojau ir to meto Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios, parapijos ilgametį kleboną kun. dekaną Boleslovą Stasuitį ir kitus parapijos kunigus. Lankausi dažnai šiame mielame krašte, kadangi jame gyveno, gyvena artimi giminaičiai, Pašvitinio ir kitose kapinėse per metines šventes susitinkame, aplankome tėvų, senelių, prosenelių kapavietes. Sužinojus apie Švč. M. Marijos apsireiškimą, jos garbei įrengtą koplyčią, statomus kryžius, smalsu buvo, apžiūrėti, pabūti. Kelio atkarpoje Pašvitinys-Pelaniškiai-Rimkūnai... Linkuva. Žinojau vietą, nuo kurios arčiausia patekti į Marijos žemę, tačiau už tilto (nuo kur matyti ant kalnelio koplyčia) link Degimo miško pakraščio dirvoje buvo keletas provėžų, kuriose telkšojo vanduo. Kito kelio nežinojau, apsilankymą teko atidėti sausesniam laikui. 1990 metų vasarą, po šienapjūtės pavyko nuvažiuoti iki Degimo miško pakraščio minėtomis „technologinėmis provėžomis“. Toliau kelio nebuvo, per nušienautą kultūrinę pievą pavyko pasiekti Pašvitinio bažnyčios kunigo Kęstučio Daknevičiaus, bažnyčios komiteto narių, parapijiečių pastangomis įrengtą, 1989 IX 7 pašventintą Švč. M. Marijai koplyčią. Pastebėjome parapijiečių pastangas įamžinant stebuklingą įvykį – Švč. M. Marijos apsireiškimą. Sutvarkytą aplinką, čia apsilankiusiųjų žmonių pastatytus kryžius, kabančius rožinius ant jų... Tai – noras padėkoti už sėkmę gyvenime, nusivylusiems prašant pagalbos, sveikatos ar kitos malonės.

Uždegėme žvakutes, susikaupėme maldoje... 2013 metų rugsėjo mėnesį sužinojau, kad prie minėtos koplyčios Marijos žemėje aukojamos šv. Mišios Švč. M. Marijos gimimo atlaidų Pašvitinio Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje išvakarėse (šeštadienį). Vienintelis kelias į Marijos žemę važiuojant keliu Pašvitinys-Lauksodis. Šv. Mišias aukojo Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios, parapijos klebonas kun. Vaidas Mikalčius. Prieš koplyčią buvo kukli erdvė, sumažinta pasodintais dekoratyviniais krūmais ir chaotiškai išdėstytais kryžiais, bet joje dar tilpo stalas-altorius, keletas suolų šv. Mišių klausytojams. Pastebėjau keletą pažįstamų: Juozą Mockūną, Bronių Marcinkevičių, Igną Mikšį, Rozaliją Stasiukaitytę Lašinienę, Teodorą Adomaitytę Zakarauskienę ir kt. Buvo ir nepažįstamų, svečių. Giedojo bažnyčios choras. Po šv. Mišių bendraujant su šventės dalyviais pasiteiravau, kokiais keliais jie pateko. Dauguma automobiliais atvyko minėtu žvyrkeliu Pašvitinys-Lauksodis (pro Satkūnų buvusį kaimą), Bronius Marcinkevičius ir dar keletas atvažiavo keliu – Pelaniškiai-Rimkūnai ir toliau nesant kelio per lauką apie 2 km ėjo pėsti. Minėta, kad patogiau būtų patvarkyti kelią iki esamos Adomaičių sodybos ir padaryti likusį kelią, bent taką iki koplyčios. Teko girdėti, kad kai kurie piligrimai, jų tarpe ir svečiai iš užsienio, norintys patekti į Marijos žemę, dažniausiai važiuoja keliu Pašvitinys-Pelaniškiai-Rimkūnai... Linkuva ir, nerasdami tolimesnio privažiavimo, per lauką pėsti keliauja į stebuklingą vietą. Kelio ženklų, nuorodų padedančių orientuotis vietovėje, kaip, pvz., kelių eismo taisyklėse, nėra.

Šiais metais buvau Škaplierinės atlaiduose Linkuvoje. Susitikome su giminaičiais, pažįstamais, mokslo draugais. Iškilmėse dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, LR Seimo nariai, rajono valdžios atstovai, parapijiečiai, svečiai. Ar susirinkusiųjų tarpe galėjo būti tokių, kurie nežinotų apie Marijos žemę, joje esančią parapijiečių pastatytą koplyčią? Ar jie žino tą kelią? Po Škaplierinės atlaidų giminaičių iš Vilniaus prašymu, stebuklingą Marijos žemę sutarėme aplankyti. Važiavome keliu Linkuva-Rimkūnai-Pelaniškiai. Po apsilankymo prie paminklinio akmens Janelionių kaimui atminti bandėme nuvažiuoti prie koplyčios Marijos žemėje anksčiau minėtu Degimo miško pakraščiu. Už 200 m kelias baigėsi, toliau kultūrinė pieva... Apsilankę ant Kalnuočių piliakalnio, per Pelaniškių kaimą važiavome link kelio Pašvitinys-Lauksodis, tikėdamiesi nuvažiuoti prie koplyčios Švč. M. Marijai. Ženklo ar nuorodos nebuvo, nuvažiavome iki Daugalonių kaimo ir teko apsisukti, grįžti. Po vietinių gyventojų apklausos liepos 25 d. pavyko surasti kelią prie Marijos žemėje esančios koplyčios. Tačiau informacijos šaltinių teigimu, iki šiol Marijos žemė, joje esanti koplyčia statuso neturi , t. y. neregistruota kultūros paveldo registre. Nuo 1984 metų rugsėjo septintosios praėjo nemažai laiko... Manoma, kad tai buvo valstybės marksizmo-leninizmo-ateizmo teorijos pagrindais valdymo metų pasekmės. Kaip galima paaiškinti, kodėl dabar situacija nesikeičia? Iki šiol nėra galimybės patekti į Marijos žemę artimiausiu keliu nuo kelio Linkuva... – Rimkūnai-Pelaniškiai, nuo kur už dviejų kilometrų galima matyti koplyčią. Tenka važiuoti aplink – per Pelaniškius-Satkūnus apie aštuonis kilometrus. Jeigu per Pašvitinį, tai dar toliau. Aplankė Lietuvą svečiai iš Ispanijos. Po motinos, močiutės mirties metinių pageidavo aplankyti Marijos žemę. Rugpjūčio 17-ąją važiavome vieninteliu keliu Pašvitinys-Lauksodis, tačiau tolimesnis kelias po lietaus tapo nepravažiuojamas. Kaip suprasti tokią nesėkmę ir paaiškinti svečiams... Stichinė nelaimė? Palyginimui siunčiu interneto svetainėje rastus „Apie Šiluvą“, „Apie Kryžių kalną. Istoriją“, 9-1 pav. Pagrindiniame Linkuvos bažnyčios altoriuje paveikslas laikomas stebuklingu – už išmelstas malones žmonės dovanojo votus. Piligrimams kyla klausimas – kodėl šiose stebuklingose vietovėse skirtinga pagarba Švč. M. Marijai, patekimo keblumai? Kaip tai galima suderinti su LR Seimo 2018 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. XIII-1273 „Dėl 2019 metų paskelbimo vietovardžių metais“ ir LR Vyriausybės 2019 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl vietovardžių metų minėjimo 2019 metams plano patvirtinimo“ reikalavimais? 2019 m. lapkričio 13 d. LR Seimo bibliotekoje, Vilniuje, LR Seimo nario dr. Stasio Tumėno ir kt. pastangomis vyko konferencija „Žemė prašo nepamiršti vardų“, kurioje dalyvavo apie 50 savivaldybių atstovų , jų tarpe LR Seimo nariai: dr. Stasys Tumėnas, Ramūnas Karbauskis, prof. Arūnas Gumuliauskas, Lietuvos kalbininkas hab. dr. Kazimieras Garšva, straipsnio „Lietuvos Žiemgalos vietovardžiai“ Lietuvos istorijos ir kultūros žurnale „Žiemgala“ Nr. 2019/ 2. autorius ir kt.

Manau, kad šiame pakankamai reikšmingame darbe reikėtų vertinti Pašvitinio Švč. Trejybės parapijos kunigų pastangas, taip pat Pakruojo dekanato, Šiaulių vyskupijos, Pakruojo rajono savivaldybės, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vadovybės rūpestį. Kas bus daroma ateityje?

Algirdas Diliūnas, Pakruojo r. laikraštis „Auksinė varpa“ 2021-09-18

Peleniškiai kun, Vaidas Mikalčius šv. Mišių aukoje prie koplyčios Marijos žemėje 2013 rugsėjis
Peleniškiai Komunija... šv. Mišios M. ž. prie koplyčios 2013 rugsėjis
Peleniškiai Susitikimas maldoje... 2013 rugsėjis
Peleniškiai šv. Mišių dalyviai M. ž. prie koplyčios 2013 rugsėjis.
Šventas kalnelis 2021-05-19
Keliukas visiškai užartas 2021-05-19
Marijos žemėje. Prie Peleniškių 2021-05-19
Peleniškiai. Kelias į Marijos žemę 2021-08-17.

Knygos „Janelioniai“ pristatymas

Rugpjūčio 17 dieną į Pašvitinio (Pakruojo r.) šv. į Trejybės bažnyčią rinkosi buvę jau nesančio Janelionių kaimo gyventojai, jų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai bei giminės iš įvairių Lietuvos kampelių: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Joniškio, Šiaulių ir kitų miestų ir rajonų.

Knygoje "Janelioniai" surinkta archyvinė medžiaga nuo 1800 metų apie šio kaimo gyventojus ir jų likimus. Į knygos "Janelioniai" pristatymą atvyko Seimo nariai Arūnas Gumuliauskas ir Stasys Tumėnas, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, mero padėjėja Simona Lipskytė, Pašvitinio seniūnijos seniūnė Rima Krištopaitienė, politikas Artūras Zuokas, kurio giminės šaknys yra Janelionių kaime.

Per susitikimą buvo pristatyta knyga "Janelioniai", kurioje surinkta archyvinė medžiaga nuo 1800 metų apie šio kaimo gyventojus ir jų likimus. Knyga skirta vietovardžių metams. Tai gausiai iliustruotas fotografijomis leidinys, kuriame aprašomi, primenami Janelionių kaimo sodybų šeimininkai, čia gyvenusios šeimos (Beleckų, Zuokų, Diliūnų, Lopetų, Martinaičių, Norvaišų, Kurlių ir kt.) Į vieną leidinį atrinkta ne tik medžiaga apie žmones, bet ir kaimo valgymo papročius ir etiketą, kai me vyravusią buitį, gyventojų amatus, pomėgius.

Knygos sudarytoja Juzefa Kurlytė-Šachova sakė norėjusi prisiminti pačius gražiausius,darbščiausius, kultūringiausius, draugiškiausius ir mieliausius kaimynus. Labai norėjosi įamžinti šį žemės kampelį, kad kiekvienas eidamas ar važiuodamas iš Linkuvos per Rimkūnus į Pašvitinį, sustotų ir pamatytų, jog čia buvo kaimas, kuriame gyveno žmonės maždaug nuo XVI amžiaus vidurio.

Atmintyje vis iškyla nupjautų javų, nurautų linų gubos, šieno žaiginiai, bulvių plotai, ilgiausios runkelių vagos, kurias reikėdavo ravėti ir ravėti. Tai buvo pats sunkiausias darbas, kurį reikėdavo nudirbti. Mintimis labai dažnai sugrįžta į gimtąjį kiemą, kuriame augo labai skani saldinė obelis, prie ąžuolo – kriaušė, ir kaštonas. Po jais statydavo iš paklodžių palapines ir žaisdavo. O žiemą, tarp tvarto ir gyvenamo namo, supustydavo didžiules pusnis, nuo 2019-09-03 Išnykęs Janelionių kaimas ir jo žmonės įamžinti knygoje kurių, tėvelio padirbtomis rogutėmis, leisdavosi, sulipę ant jų po kelis. Į tas linksmybes ateidavo Martinaičių Arūnas, Lopetų Regina ir kiti kaimynų vaikai.

Apšalusiomis nosimis, tėvelio padarytomis slidėmis žiemos metu keliaudavo į Pašvitinio vidurinę mokyklą laukais, vengdami kelių. Tie 7 kilometrai būdavo visai trumpi. Ilgiausi jie būdavo tik rudenį ir pavasarį, kai patvindavo laukai. Tada tėvelis lydėdavo ir dideliais žingsniais, apsiavęs ilgus guminius batus, pernešdavo per didžiules balas po vieną ant savo tvirtų pečių.

Grįžtant iš mokyklos visada pavėžėdavo sunkvežimius (kitokių nebuvo) vairuojantys Jonas Ratkus iš Peleniškių ir Vilčiauskas iš Sodeliškių. Pavasarį, vasarą ir rudenį keliones į mokyklą palengvindavo dvi račiai.

Knygos sudarytoja prisimena kiekvieną kiemą. Labai patikdavo Stanislovo Martinaičio vyšnių sodelis prie kiemo, likusios Dudonių obelys prie Degimo, Lopetų miškelis prie daržinės ir didžiulis Antano ir Brigitos Petrauskų sodas, apie kurį ganydavo kolūkio avis. Kažkodėl šiurpas eidavo per kūną, kai anksti rytą arba vėlai vakare, reikėdavo praeiti pro Valašinų namus, kada jau buvo likęs tik apleistas namas su atdarais langais, durimis.

Mūsų tikslas šioje knygoje buvo trumpai aprašyti Janelionių kaime gyvenusių žmonių likimo vingius. O jeigu ką nors pamiršome, ar neradome duomenų, prašome atleisti.

Noriu padėkoti buvusiems Janelionių kaimo gyventojams Pranei Kurlytei-Klausienei, Algirdui Diliūnui, Irmai Balčiūnaitei-Barkauskienei, Silvai Skačkauskienei, Janinai Balčiūnaitei-Navickienei, Genovaitei Balčiūnienei, Valerijai Balčiūnaitei-Prielaidienei, Daivai Bajarskai tei Malikonienei, Daivai Katlauskienei, Daividui Kurliui, Donatai Veronikai Martinaitytei-Šniuolienei ir anūkui Raimondui Šniuoliui, Romenai Martinaitytei-Bulienei, Liucei Martinaitytei-Marcinkienei, Jonui Valašinui ir jo dukrai Astai Valaši naitei-Misiukienei, Ignui Mikšiui, Artūrui Zuokui, Vladai Kurlytei-Jurgelienei, Egidijui Jurgeliui, Daliui Niekiui ir kitiems, pasidalijusiems savo minti mis, prisiminimais. Ačiū ir Rimkūnų-Pašvitinio bibliotekų vedėjai Jovitai Martišienei, kuri ne vieną mėnesį rinko kraštotyrinę medžiagą apie kaimą ir jame gyvenusias šeimas.

Knygą "Janelioniai" bus galima rasti Rimkūnų ir Pašvitinio bibliotekose. Buvusio Janelionių kaimo bendruomenė pasiryžusi tęsti susitikimus, lankytis prie paminklinio akmens per Motinos, Tėvo bei Visų Šventųjų dienas.

https://www.skrastas.lt/isnykes-janelioniu-kaimas-ir-jo-zmones-iamzinti-knygoje

Praėjusį šeštadienį Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčioje, Peleniškių kaimo salėje, prie paminklinio akmens kuris įamžina išnykusį

Janelionių kaimą, rinkosi buvę kaimo gyventojai, jų vaikai, vaikaičiai bei giminės iš įvairių Lietuvos kampelių. 2018-aisiais buvę kaimo gyventojai vietovei atminti pastatė paminklinį akmenį. Būtent tada kilo idėja parašyti ir knygą. Gausiai iliustruotą fotografijomis leidinį, kuriame aprašomi Janelionių kaimo sodybų šeimininkai, gyvenusios šeimos (Beleckų, Zuokų, Diliūnų, Lopetų, Martinaičių, Norvaišų, Kurlių ir kt.), pristatė knygos sudarytoja Juzefa Kurlytė-Šachova. Knygoje „Janelioniai“ surinkta archyvinė medžiaga nuo 1800 metų ne tik apie žmones, bet ir valgymo papročius ir etiketą, kaime vyravusią buitį, gyventojų amatus, pomėgius.

Į knygos „Janelioniai“ pristatymą atvyko Lietuvos Respublikos Seimo nariai Arūnas Gumuliauskas ir Stasys Tumėnas, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, mero padėjėja Simona Lipskytė, Pašvitinio seniūnijos seniūnė Rima Krištopaitienė, politikas Artūras Zuokas, kurio giminės šaknys yra minėtame kaime. Visi linkėjo toliau su tokia pat meile savo kraštui puoselėti įvairius sumanymus ir kurti naujas, gražias tradicijas. Viena jų – susitikimai prie Janelionių paminklinio akmens per Motinos, Tėvo bei Visų Šventųjų dienas.

Knygą „Janelioniai” bus galima rasti Rimkūnų ir Pašvitinio bibliotekose.

Mero padėjėja Simona Lipskytė

VIETOVARDŽIŲ METAI. Savaitgalį Pakruojo r. Pašvitinyje (Mišios Šv. Trejybės bažnyčioje), Pelaniškių kaimo salėje ir prie paminklinio akmens, kuris įamžina išnykusį JANELIONIŲ kaimą, vyko prasmingi renginiai, subūrę čia gyvenusius ar tebegyvenančius žiemgalius. Vyko knygos JANELIONIAI sutiktuvės. Gausiai iliustruotą fotografijomis leidinį, kuriame aprašomi, primenami Janelionių kaimo sodybų šeimininkai, čia gyvenusios šeimos (Beleckų, Zuokų, Diliūnų, Lopetų, Martinaičių, Norvaišų, Kurlių ir kt.), pristatė knygos sudarytoja JUZEFA KURLYTĖ-ŠACHOVA, atlikusi milžinišką darbą. Juk į vieną leidinį reikėjo atrinkti ne tik medžiagą apie žmones, bet ir kaimo valgymo papročius ir etiketą; kaime vyravusią buitį; gyventojų amatus, pomėgius. Ačiū dimisijos pulkininkui leitenantui, Žiemgalos draugijos tarybos nariui ALGIRDUI DILIŪNUI, kad savo veikla žarsto krašto istorinės atminties kibirkštis, organizuoja prasmingas veiklas, fiksuoja ir įtvirtina gimtųjų vietų atmintį rašytiniuose tekstuose spaudoje, knygose. Ačiū jam, kad pakvietė į renginį, kuriame gyvavo bendrystė

Stasys Tumėnas

Nuorodos. Šaltiniai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 102% (+54969-1182=53787 wiki spaudos ženklai).
Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+395-107=288 wiki spaudos ženklai).