Algirdas Šukys Gulago voratinklyje

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    1941 metų birželio 14-sios naktis. Tremtinių ešelonai

    Gimiau 1927 m. sausio 12 d. Kuosėnų kaime, kuris dabar priklauso, berods, Kupiškio rajonui, o jeigu skirstytume kaimus pagal parapijas, tai, berods, ir Kupiškio parapijai, pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės – Šukienės šeimoje.

    Čia mano nurodoma gimimo data nesutampa su ta, kuri įrašyta mano pase, nes ten nurodyta 1930.01.12. Toks gimimo datų nesutapimas atsirado pirmosios tremties metu, kai daugelis motinų, nenorėdamos, kad būtų varomos į tolimas darbovietes, iš kurių ne kiekvieną dieną galėtų grįžti pas savo vaikus, specialiai mažino savo vaikų amžių. Iš to, kad taip buvo galima padaryti, galima spręsti, jog speckomendantūros, kurios tvarkė tremtinių reikalus, neturėjo pakankamai pilnų ir pakankamai tikslių duomenų apie ištremtus vaikus: ar tuos duomenis gauti sutrukdė mūsų kelionės į tremtį metu prasidėjęs karas, ar kitos priežastys – nežinau.

    Žinau tik tiek, kad tie, pirmosios tremties metu padaryti, įrašai vėliau tapo oficialiomis mano ir mano sesers Danutės gimimo datomis. Sesuo, sugrįžusi iš tremties, susirado Adomynės bažnyčioje įrašą apie tikrąją gimimo datą ir, juo remdamasi, atitaisė savo dokumentus, o aš, nesurasdamas laiko paieškoms ir dokumentų perrašinėjimui bei neskirdamas tam ypatingo dėmesio, taip ir likau trejais metais „jaunesnis“.

    Neužilgo po mano gimimo tėvas buvo perkeltas mokytojauti į Punkiškių mokyklą, priklausiusią Adomynės parapijai. Ten ir gimė mano sesuo Danutė.

    Dar po metų – kitų, berods 1930 m. rudenį, kai man ėjo jau ketvirti metai, mūsų šeima persikėlė į Panevėžio apskrities Pušaloto valsčių, kur mano tėvas pradėjo dirbti Jakūbonių kaimo pradžios mokyklos mokytoju. Ten aš baigiau keturis tos mokyklos skyrius, o po to kartu su savo dėde Broniumi Šukiu (dabar jis gyvena Australijoje) pasiruošėme ir eksternu išlaikėme egzaminus už 6 skyrius, taip sutaupydami vienerius metus.

    1939 m. įstojau į Panevėžio berniukų gimnazijos pirmąją klasę.

    Mokytis sekėsi, tačiau laikai buvo audringi: pirmąją mano mokslo gimnazijoje dieną prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, o tais mokslo metais teko išgyventi ir Klaipėdos krašto praradimą, ir dalies Vilniaus krašto susigrąžinimą, ir sovietinės okupacijos pradžią – sovietų kariuomenės įgulų įvedimą. 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota galutinai.

    1941 m. birželio 14 d. naktį Jakūbonių mokyklos pastatas, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo apsuptas kareivių ir mums buvo pranešta, kad mūsų šeima ištremiama į Sovietų Sąjungos gilumą.

    Trėmimo naktį mano tėvo nebuvo namie, nes jis jau ruošėsi 1941 m. birželio sukilimui, kuriame aktyviai dalyvavo, todėl suėmė tik mano motiną, mane, seserį Danutę ir gyvenusį pas mus, netekusį abiejų tėvų našlaitį, – mano pusbrolį Aleksandrą Petrylą (Aliuką), kuris buvo jaunesnis ir už Danutę. Vėliau, jau Panevėžyje, cukraus fabriko teritorijoje, kur buvo formuojami tremtinių ešelonai, mano motinai pavyko įtikinti rusų karininką, kad Aliuką, kaip ne visiškai tikrą mūsų šeimos narį, paleistų, ir šis nuėjo pas mūsų giminaičius Jokūbonius (mano pusbrolio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio tėvus), gyvenusius tuomet Panevėžyje, kur jie turėjo nuosavą namuką Upės gatvėje.

    Mūsų šeimos suėmime dalyvavo pora civilių, kalbėjusių tik rusiškai, keletas rusų kareivėlių, vienas Pušaloto miestelio žydelis ir vienas lietuvis – Jakūbonių kaimo krautuvėlės savininkas, o kartu ir paštininkas, ir pieno priėmimo punkto vedėjas Mykolas Kavaliauskas.

    Prisimenu, kaip jis išmetė iš sunkvežimio kėbulo tėvelio kelioninius kailinius, kuriuos rusai kareivėliai buvo patarę mums pasiimti, kaip jis nesutiko pakviesti mūsų kaimynės ir geros mano motinos draugės Salomėjos Židonienės, nors mama jo ir labai prašė, nes norėjo palikti jai Aliuką ir paprašyti prižiūrėti mūsų gyvulius ir namus.

    Rusai kareivėliai elgėsi su mumis gana gerai, ir tik jų dėka mes pasiėmėme su savimi šiltų drabužių ir maisto. Patys buvome visiškai pasimetę, o Kavaliauskas tvirtino, kad imti su savimi nieko nereikia, nes mus greit sugrąžins namo. Mes, žinoma, juo nelabai tikėjome, prisimindami, kad mus kaip „žalingą ir pavojingą elementą“ tremia į Sąjungos gilumą.

    Tą patį tvirtino ir kareivėliai, sakydami, kad ten, kur mus veža, žiemos gana žiaurios ir ilgos. Kareivėliai leido mums, vaikams, net atsisveikinti su neseniai gimusiu veršeliu, triušiukais ir šuniuku. Atsisveikinimo nuotaika buvo liūdnoka, tačiau mus, visus tris vaikus, šiek tiek guodė mintis, kad dabar jau niekas nebesugebės susigaudyti, kas prieš kelias dienas sukūlė didžiulį stiklainį su vyšnių uogiene, kurią mums paslapčia kabinant ir įvyko ta nelemta mūsų sąžinę sunkiai slėgusi nelaimė.

    Pakeliui į Pušalotą į sunkvežimio kėbulą dar įsodino Pušaloto valsčiaus buvusio viršaičio Mikoliūno žmoną su sūneliu Algiu (tėvo taip pat nerado namie), o Pušalote – dar mokytoją Alksnienę ir mokytojų Janušauskų šeimą (tėvą, motiną – taip pat mokytojus, jų dukterį Danutę ir sūnų Apoliuką, dabar tik vienintelį likusį gyvą iš visos šeimos ir gyvenantį Salininkuose, visai šalia Vilniaus).

    Po to įsodino dar porą nepažįstamų man šeimų ir išvežė į Panevėžį, kur cukraus fabriko teritorijoje jau stovėjo prekinių vagonų sąstatas. Į vagonus sodino vidutiniškai po 30-40 žmonių. Vagonuose iš abiejų galų buvo sukalti dviaukščiai ištisiniai gultai – „narai“. o viduryje buvo įtaisyta iš keturių lentelių suręsta „parašė“ – savo rūšies „tualetas“.

    Ant gultų vietos visiems su savo daiktais neužteko, todėl vėliau atvežtieji žmonės sėdėjo ir aplink „parašę“, pridengę ją paklodėmis iš visų keturių pusių, o kai kurie įsitaisė gulėti po „narais“. Vagone buvo karšta ir labai tvanku: dienos buvo saulėtos ir karštos, geležinis vagono stogas įkaisdavo lyg krosnelė, o du mažyčiai grotuoti langeliai buvo aklinai uždaryti (juos atidarė tik po to, kai buvome jau gana tolokai nuo Lietuvos).

    Tokių vagonų mūsų sąstate aš suskaičiavau apie 60. Tiesa, ne visi jie buvo su tremtiniais: su mumis važiavo kareiviai – sąstato sargyba, sąstato viršininkai ir palydovai, važiavo ir parduotuvėlė, iš kurios į vagonus atnešdavo ir siūlydavo nusipirkti duonos, druskos, muilo, cukraus ir t.t., tačiau tokiame karštyje, esant tokiai nervinei įtampai, niekam valgyti nesinorėjo, tuo labiau, kad vandens kiekis buvo ribotas: tik vieną kartą į dieną leisdavo kam nors iš vagono, lydint sargybai, nueiti su dviem kibirais kokioje nors stotelėje (didelėse stotyse mūsų sąstatas nesustodavo) prie krano su užrašu „kipiatok“ ir atsinešti vieną kibirą karšto ir vieną kibirą – šalto vandens.

    Toje pat cukraus fabriko teritorijoje buvo atskirai formuojamas „vyriškas“ ešelonas: jo vagonuose buvo talpinami vyrai, kurie buvo atskiriami nuo savo šeimų, o taip pat jaunuoliai, kuriuos laikė jau suaugusiais. Mums buvo sakoma, kad toks atskyrimas – laikinas, tik kelionės metui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad mums buvo meluojama.

    Mūsų ešelonas su motinomis, vaikais ir seneliais, kurių tarpe buvo ir keliolika tvirtų vyrų – daugiavaikių šeimų galvų, išvyko iš Panevėžio anksčiau, ir jau birželio 17 d. ties Obeliais kirto Lietuvos sieną. Vyrų ešelonas, kaip mes po to sužinojome, išvyko šiek tiek vėliau. Viena ešelono dalis (daugiau nei 80 vagonų) buvo nuvaryta per Novosibirską į Krasnojarsko krašto lagerius, į st. Rešoty. Jau gerokai po karo pabaigos man teko sutikti vieną iš likusių gyvų to ešelono „keleivių“ – senuką Petrauską, grįžusį iš Krasnojarsko lagerių pas ištremtą į Altajų žmoną. Jis pasakojo apie gyvenimą lageryje, kurio adresas buvo – Krasnojarsko kraštas, Rešoty geležinkelio stotis, žymiai sunkesnį ir žiauresnį negu tas, kurį B. Sruoga aprašė savo „Dievų miške“. Pats Petrauskas išliko gyvas tik todėl, kad turėjo atsivežęs iš Lietuvos gražią antklodę ir laiku susiprato padovanoti ją vienam lagerio gydytojui. To gydytojo rūpesčiu jis pateko į lagerio sanitarinės dalies pagalbinių darbininkų sąrašą, o po to – dėl gero rusų kalbos mokėjimo ir dėl parodyto sugebėjimo gerai tvarkyti dokumentaciją – net į tos dalies „kontorą“.

    Nesakyčiau, kad tų tremtinių, kurie nebuvo suvaryti į lagerius (t.y., mūsų), gyvenimas buvo lengvas, nors, žinoma, žymiai geresnis negu vyrų lageriuose. Ypatingai sunkūs buvo karo metai.

    Tremtyje: Barnaule ir taigoje

    Kai 1941 m. birželio pabaigoje (ar liepos pradžioje, tiksliai nebepamenu) mūsų ešelonas atvyko į Altajaus krašto „sostinę“ Barnaulą ir mus pradėjo kraustyti iš vagonų bei vežti į specialiai pastatytą ir aukšta tvora aptvertą „palapinių miestelį“, mus visus labai nustebino pulkai vaikų, rinkusių nuo žemės mūsų iš vagonų išmetamas sudžiūvusias ir supelijusias duonos kriaukšleles ir čia pat godžiai jas čiulpusių. O juk ėjo tik antra ar trečia neseniai prasidėjusio karo savaitė, tačiau jau nemaža dalis gyvenusių Barnaulo barakuose ir žeminėse (o tuomet beveik visas miestas susidėjo iš barakų ir žeminių) vaikų ir jų tėvų bei senelių buvo pusalkaniai, o kai kurie – ir visai alkani. Kas tai yra alkis ir badas, netrukus sužinojome ir mes, kai mus žiemos pradžioje iš Barnaulo (kur mes pradžioje gyvenome palapinėse, o po to barakuose šalia statybų, kur kasė tranšėjas ir nešiojo plytas mūsų mamos, vadovaujamos brigadininko – tremtinio Vanago iš Panevėžio) išvežė į Ustj–Pristanės rajono miškus (į taigą, kaip juos ten vadina). Ten gana dažnai mes prisimindavome išmestas sudžiūvusias ir apipelijusias kriaukšleles, kurios dabar mums atrodydavo kaip tikras skanumynas, palyginus su paplotėliais iš džiovintų lupenų, sumaišytų su pelais bei pjuvenomis.

    Iki to laiko kai kurie su mumis iš Lietuvos važiavusieji vyrai, jų tarpe ir jau minėtas mokytojas Pranas Janušauskas iš Pušaloto, buvo jau suimti: daugelis jų mokėjo rusiškai ir neatsargiai pasidalino kai kuriais samprotavimais su vietiniais gyventojais. Tik visai neseniai Prano Janušausko sūnui Apolinarui pavyko gauti savo tėvo bylos dokumentus, iš kurių jis sužinojo, kad tėvas buvo sušaudytas dar 1941 m. rudenį.

    Jei Barnaule lietuviai tremtiniai gyveno ir dirbo didelėmis grupėmis, kuriose buvo galima sutikti daug pažįstamų (pavyzdžiui, dar kelionės į Sibirą metu aš buvau sutikęs Panevėžio gimnazijos gimnazistę Repšytę, buvusio Lietuvos Seimo nario dukrą, o Barnaule mes gyvenome viename barake su Urbšių, Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio brolio, šeima, tai Ustj–Pristanės rajone mus išskirstė į mažas grupeles jau tik po kelias ar keliolika šeimų. Mūsų šeima pateko į Čekanichos (o po to – Červiankos) miškų pramonės ūkio 67-ajį kvartalą, kur stovėjo keliolika lentinių barakų ir keliolika trobų. Tremtinius apgyvendino ką tik statytuose barakuose, kurių sienos buvo iš lentų. Žiemos naktimis, jei nekūrendavome geležinės krosnelės – „buržuikos“, vanduo kibire sušaldavo į ledą beveik iki dugno. Mūsų šeima gyveno viename kambarėlyje su Juodvalkiene, Ladukiene ir Kavaliauskienės šeima – pačia Kavaliauskiene ir jos dukrytėmis – Ramute ir Nijole. Kitame kambarėlyje gyveno Merkių šeima, Trinkūnienė su dviem sūneliais ir ką tik tame pačiame kambarėlyje gimusia dukryte, kuriai buvo nutarta duoti Audros vardą. Jos tėvelis buvo atskirtas nuo nėščios žmonos dar Lietuvoje ir, atrodo, mirė Krasnojarsko lageryje. Netoliese gyveno buvusio Lietuvos policininko žmona Veronika Stundžienė su trimis sūneliais (Vytautu, Edmundu ir Jonuku) ir dviem dukrytėm, Katinienė su mažu sūneliu, senukų Straižių šeima nuo Utenos ir senutė Pliaterienė su dukra ir sūnumi Dominyku, grafų Pliaterių, iš kurių buvo kilusi ir 1830-31 m. sukilimo dalyvė grafaitė Emilija Pliaterytė, palikuoniu. Dominykas su seseria neseniai grįžo į Lietuvą ir gyvena Utenoje.
    /Dominykas Pliateris neseniai mirė, taip ir nesulaukęs, kada jam bus sugrąžintas rūsys – vienintelis pastatas, išlikęs iš senosios Pliaterių sodybos. Tas sklypas, kur tos sodybos pastatai trėmimo metu stovėjo, jau buvo tapęs kitų žmonių nuosavybe./

    Po kurio laiko mūsų šeimą perkėlė į 69-ąjį kvartalą, kur stovėjo jau tik vienas barakas, priklausantis cheminės miškų pramonės ūkiui. Šio ūkio darbininkai vasarą sakindavo pušis ir rinkdavo iš kaušelių į juos pritekėjusius sakus („živicą“), o žiemą ruošdavo sakinimui naujas pušis, nuskusdami nuo jų kamienų seną gruoblėtą luobą, bei kirsdavo ir kraudavo į štabelius jau nusakintas pušis. Mes, vaikai, genėdavome nukirstų pušų šakas, atkasinėdavome užpustytus kelius ir takus, o vasarą miško takeliais ridendavome į sakų surinkimo punktus, išbarstytus po miško platybes, surinktiems sakams supilti reikalingą „tarą“ – kubilus ir bačkas. Kas dirbdavo ir įvykdydavo normą, gaudavo 400 gramų šlapios ir suzmekusios (tokia sunkesnė ir užima mažiau vietos), dažniausiai avižinės, duonos, o nedirbantys dirbančiojo išlaikytiniai – maži vaikai ir jau nebegalintys dirbti seneliai – gaudavo tos duonos jau tik po 150 gramų. Dabar tai neatrodo mažai, kai duona – tik priedas prie kito maisto, tačiau tuomet, gyvenant ir dirbant taigoje, gautos šlapios duonos gabalėlis, padalintas į tris dalis – rytui, pietums ir vakarienei, atrodydavo toks mažytis ir neskalsus, kad visą laiką galvodavai tik apie valgį, kartas nuo karto atgnybdamas po trupinėlį nuo gabalėlių, paliktų pietums ir vakarienei. Todėl vakarienei dažniausiai nieko ir nebelikdavo.

    Dar blogiau būdavo, kai žiemą įsisiautėjusios pūgos, kurias ten vadindavo „buranais“, taip užpustydavo visus miško takelius, kad kelias dienas mes negalėdavome atsinešti nei duonos, nei ją pakeičiančių miltų, iš kurių virdavome skystą putrą (skystą todėl, kad jos būtų kuo daugiau). Duoną ir miltus į kvartalo parduotuvėlę nešdavome dažniausiai mes, vaikai, kartu su pardavėja Tasia ir tik retkarčiais, kai dėl pūgos ir labai užpustytų miško takų ne visi suaugusieji dirbdavo, prie mūsų prisijungdavo ir keletas darbininkų. Tiek nešėjų reikėjo todėl, kad reikdavo eiti daugiau nei 30 kilometrų į Klepikovo gyvenvietę, kur buvo cheminės miškų pramonės ūkio centras, nors tik už kelių kilometrų nuo mūsų barako buvo miškų pramonės ūkio kepykla, tačiau ji priklausė jau kitai žinybai. Į žygius su Tasia mes, vaikai, eidavome su dideliu noru, nes, atnešus duoną ir iškrovus ją iš maišų, mes gaudavome šiek tiek iš maišuose likusių trupinių (o mes nešdami pasistengdavome, kad jų būtų kuo daugiau, todėl Tasia, suprasdama mūsų „kėslus“, mums duodamų trupinių kiekį ribodavo). Ypatingai malonu būdavo nešti miltus, nes, juos nešant persimetus maišą per abi pečių puses, retkarčiais, kai Tasia nematydavo, būdavo galima pačiulpti maišo kampą, įčiulpiant per jį ir miltų. Žiemą tai būdavo sunkoka, nes sušlapęs kampas sušaldavo, o pavasarį, vasarą ir rudenį būdavo tikras malonumas. Kaip po to Tasia nurašydavo mūsų sučiulptus gramus – vienas Dievas težino?! Greičiausia, kad, sverdama darbininkams ir jų šeimoms „pajoką“, šiek tiek nedasverdavo. O tai ji gerai mokėjo: staigiai mestelėdavo į svarstyklių lėkštutę atpjautą duonos gabalą, svarstyklių lėkštutė su duona kokiai tai akimirkai persverdavo lėkštutę su svoreliais, ir belikdavo tik labai greitai nuimti „pasvertą“ duoną ir atiduoti jos laukiančiam, kurį jau skubino stovintys eilėje po jo: eilės būdavo ilgos, o „pajoko“ išdavimo laikas – ribotas.

    Kadangi „pajoko“ labai jau neužtekdavo, tai mes, šiek tiek geriau susipažinę su vietove taigoje, į kurią buvome atvežti, stengdavomės prasimanyti šiek tiek bulvių, nesvarbu kad ir sušalusių. Mes sužinojome, kad, paėjus taiga kokius tris dešimtis kilometrų ir perėjus ledu Obės upę, galima patekti į stepių rajonus, kuriuose esančiuose kolchozuose ir sovchozuose už iš sakų išsivirtą kramtomąją smalą, vadinamą „siera“, galima mainais gauti bulvių. Žinoma, reikėjo pasivogti šiek tiek „živicos“, kas nebuvo sunku, nes kaušelių ir kubilų su ja buvo pilnas miškas, sugebėti ją išvirti taip, kad prie dantų neliptų ir netraškėtų, o būtų tąsi kaip kramtomoji guma, prasmukti pro kordoną, nusigauti į stepių rajonus, įsiprašyti pas kokius nors senukus nakvynei ir, apeinant kiemus ir keičiant gabalėlį „sieros“ į bulvę, prisirinkti jų pilną maišą. Po to belikdavo tik parsigabenti rogutėmis tą maišą namo, vėl prasmukti pro kordoną, kad tų bulvių „nekonfiskuotų“, o tada jau gali ir „papuotauti“. Nesvarbu, kad bulvės bevežant sušaldavo (juk keliauti tekdavo 50-60 kilometrų ir stepe, ir taiga). Nuo to jos net saldesnės tapdavo.

    Ne taip jau paprasta

    Iš šio aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad viskas buvo labai paprasta: prisivirei „sieros“ – ir tu su bulvėmis! Iš tikrųjų viskas buvo žymiai sudėtingiau. Visų pirma, verdant tą „sierą“, aplinkui pasklisdavo toks stiprus verdamos smalos kvapas, kad pagal jį jos „virėją“ sugauti būtų visai nesunku, o tada jau „už valstybinio turto grobstymą“ – lageris neišvengiamas. Todėl ją virti tekdavo įlindus į taigos glūdumą, tolokai nuo gyvenvietės, ir taip, kad nebūtų daug į viršų kylančių dūmų, kuriuos sargyba iš savo bokštų galėtų pastebėti. Be to, stebint besikeičiančią verdamų sakų spalvą, reikėjo pagauti tą momentą, kada ji bus „kaip tik“, nes, tik truputėlį „nedavirus“, smala lips prie dantų, o truputėlį „pervirus“, – trupės ir nebus tąsi, todėl netiks vartojimui. Skirtumas tarp tų „truputėlių“ matuojamas sekundėmis, todėl reikėjo arba labai gerų įgūdžių (o iš kur jie pas mus, naujokus taigoje?) arba neišvengiamai būdavo daug „broko“, kol galų gale pavykdavo gauti „kokybišką“ produkciją“. Antra, dideli nuotoliai irgi daug reiškė, kai žiemos metu dienos trumpos, o gyvenviečių pusiaukelėje nėra. Tekdavo eiti parą ar pusantros, o kartais ir dvi, kai tekdavo vežti rogutes užpustytu keliu. O naktys Sibire ne tik šaltos, bet ir baisokos, ypatingai, kai vilkams ateina rujos metas. Ką tu, būdamas vaikas, su jais padarysi, nors ir turi degtukų, kuriais gali uždegti su savim vežamas pušies šakeles bei šieno kuokštelius? Ar ilgam jų užteks? Trečia, jau minėtieji „buranai“, kurie taigoje dar gali būti šiek tiek pakenčiami, nors ir užverčia miško kelius ir takus pusnimis ne tik iki juosmens, bet ir virš galvos, tačiau stepėje, kur lygu ir plyna, nei medelio, nei krūmelio, jie taip įsisiautėja, pakeldami nuo žemės į orą beveik visą sniegą, kad net kvėpuoti tampa nebeįmanoma, o ištiesus ranką, rankos pirštų matyti jau nebegali. Tokiomis sąlygomis gana greitai gali pamesti kelią ir nuklysti stepe nežinia kur. Ir tik po kelių dienų, „buranui“ nutilus, gal kas nors, pastebėjęs didelę pusnį, kurios toje vietoje būti neturėtų, ir ras tave į ledą pavirtusį, o jei ne, tai tik sniegui nutirpus gendančio kūno kvapas atkreips į tave žvėries ar žmogaus dėmesį. Net patyrę vietiniai gyventojai „burano“ stepėje metu neretai paklysdavo ir sušaldavo. Todėl stepių kaimuose, prasidedant „buranui“, neretai būdavo ištempiamos virvės iki šulinio ir iki „kiziakų“ (tai tokios „plytos“, padarytos iš mėšlo, kuriomis kūrenami pečiai, nes stepėje medžiai neauga ir malkų nėra, o anglies karo metais niekas neatveždavo – visas transportas buvo mobilizuotas karo reikmėms), kad, žmogus, išėjęs iš trobos, laikydamasis virvės, surastų šulinį ir „kiziakus“, o neišklystų į stepę, iš kur grįžti jau nebesugebėtų.

    Nelengva būdavo ir ankstyvą pavasarį, kai norėdavome parsinešti iš stepės kaimų nesušalusių bulvių, kurių išpjautas akutes būtų galima pasisodinti taigoje išsikastame daržiuke (sodinti net suskaldytas į dalis bulves mums tada atrodė neleistina prabanga, to, ką galima suvalgyti, neracionalus švaistymas). Kadangi norėdavosi parsinešti kuo daugiau bulvių, tai dar stepių kaime maišelį su bulvėmis tau permesdavo ant pečių aplink kaklą ir pririšdavo raišteliais, kad rankos būtų laisvos ir galėtų slystantį maišelį palaikyti bei pataisyti, ir taip tu išeidavai į ilgą – pusantros ar dvi paras trunkančią kelionę. Jei kelionės metu sumanytum maišelį nusiimti, tai pats vienas užsidėti tokį svorį jau nebepajėgtum. Praėjęs stepe kelias dešimtis kilometrų su tuo maišeliu ant pečių, tu turi dar pereiti kelis šimtus metrų Obės ledu, kas tuo metu jau nėra taip paprasta, nes ledas jau trūkinėja, vietomis jau yra atsiradę apneštu sniegu plyšių ir properšų, todėl neapsižiūrėjimas ar neatsargus žingsnis gali kainuoti labai daug: su pririštu ant pečių maišu, vargu, ar beišsikapanotum. Todėl iš stepių kaimo išsirengi labai anksti, tik brėkštant, kad suspėtum dar su šviesa pereiti Obę. Toliau kelias – jau taiga. Eiti, nors kelias ir labai nelygus, žymiai lengviau, nes gali pastovėti atsirėmęs į medį. Pastovi ir vėl eini. Ir taip visą naktį. Išaušus kitai dienai, jėgų lieka nelabai daug, ir net užgraužus žalių bulvių ir „žmycho“ (tai medvilnės sėklų išspaudos, kurių atveždavo į kolchozus gyvuliams šerti ir kurias žmonės vartodavo vietoj duonos, nes kolūkiečiai net 400 gramų „pajoko“, kurį gaudavo darbininkai, dirbantys miškuose, negaudavo, o turėdavo pragyventi iš to, ką gaudavo už darbadienius, o už juos beveik nieko negaudavo, nes viskas būdavo skiriama frontui, todėl iš tikrųjų jie gyvendavo tik iš to, kas užaugdavo jų daržuose, o daržus, jie turėdavo didelius ir žemė juose labai derlinga), jos beveik neatsistato. Todėl ir eini, matuodamas žingsnius: „dešimt žingsnių iki to medžio, po to – kelių minučių poilsis į jį atsirėmus, vėl dešimt žingsnių iki kito medžio, po to vėl kelių minučių poilsis ir t.t., ir t.t.“ O priešaky dar kokios dvi dešimtys kilometrų kelio... Taip ir slenki dantis sukandęs, kartais net akyse tamsu darosi... Ir kai galų gale pasiekęs namus beveik griūte įgriūni į vidų, krinti ant grindų kaip negyvas ir momentaliai užmingi. Nebejauti, kaip nuo tavęs nuriša maišą su bulvėmis, kaip nuauna apavą, kaip paguldo ant gultų... Taip pramiegi ko ne dvi paras, o kai pabundi, tai taip norisi valgyt... Tiesa, šį kartą prisivalgai ligi soties, nes tavęs laukia ir sutaupytas išlaikytinio „pajokas“ – po 150 gramų duonos vienai parai (kol tu buvai kaime, tu nedirbai, todėl ir 400 gramų tau „nepoloženo“), ir bulvienė iš grynų bulvių, o ne iš jų lupenų...

    Bet visa tai buvo jau šiek tiek vėliau, kai mes Sibire gyvenome antrus bei trečius metus ir buvome žymiai daugiau patyrę. O pačią pirmąją 1941-1942 m.m. žiemą mes dar labai mažai ką žinojome ir į stepių kaimus dar nenueidavome. Net apie tokių kaimų egzistavimą nieko nežinojome. Gyvenome tik iš „pajoko“ ir „rasoljniko“ (tai toks pasūdytas skystimas, kuriame retkarčiais galima buvo pagauti rauginto agurko ar bulvės skiltelę). Jį virdavo ir dalindavo ta pati minėtoji Tasia, atžymėdama išduotą „porciją“ atskaitymų ir uždarbio tabelyje. Kartais to uždarbio, viską atskaičius, ir nebelikdavo, bet tai mus ne labai jaudino, nes už pinigus vis vien nieko negaudavom. Gal tik valstybinės paskolos obligacijų, kurias privalėdavome pirkti.

    Pirmąją žiemą aš mačiau nemažai sutinusių nuo bado žmonių (ne tik lietuvių, bet ir vietinių darbininkų), o jau minėtasis senasis Straižys, aukštas ir galingas vyras su sužeista akimi, taip ir mirė badu, nors ir gaudė valgiui ir žiurkes, ir peles. Jį mes užkasėme į sniegą, nes niekas neturėjo jėgų iškasti sušalusioje žemėje duobę. Palaidojom tik pavasarį, žemei atšilus. Jo žmona – mažutė senutė – liko gyva, tačiau, atrodo, visa tai labai sunkiai paveikė jos psichiką. Vėliau ji pabėgo iš taigos į stepės kaimus, kur elgetaudavo. Į ją net mūsų viršininkai numojo ranka: nei jos ieškojo, nei gaudė, nei grąžino į tą vietą, kurioje ji privalėjo gyventi. Matyt, sugebėjo kaip nors „nurašyti“. Gal kaip mirusią, nes tą žiemą mirė ir Šapokų senelis – žymaus istoriko Šapokos tėvas, ir keli vaikai, prie ko mes jau buvome pripratę, nes dar kelionės į Sibirą metu mirtys buvo ne taip jau retos, ypač – mažų vaikų ir paliegusių senelių.

    Apie tai, ką kartais gali padaryti su žmogumi badas, byloja ne tik pasakojimai apie 1932–33 metų badą Ukrainoje, kada po prievartinės kolektyvizacijos prasidėjusio ir nusinešusio milijonus gyvybių bado metu buvo atvejų, kai motinos valgė savo vaikus. Apie tai byloja ir vienas gėdingas mano asmeninės biografijos epizodas, apie kurį galvoti ir rašyti man nėra lengva. Tačiau teigiama, jog dar Aristotelis yra pasakęs: „Platonas mano draugas, bet tiesa – brangesnė.“ O nutylėti tiesą, kad ir labai skaudžią, būtų dar nesąžiningiau, dar gėdingiau.

    Nors už valdiško turto vogimą Sovietų Sąjungoje karo metais buvo baudžiama labai žiauriai, Sibiro tremtiniai ir vietiniai gyventojai nelaikydavo tokių dalykų didele nuodėme. Visai kitaip buvo žiūrima į asmeninio turto vagystes. Nors žmonės gyveno labai skurdžiai, tokios vagystės pasitaikydavo palyginti retai. Ir ne tik todėl, kad beveik nebūdavo ko vogti. Vogti iš savo kaimyno ar bendradarbio buvo didelė gėda. O valdišką turtą vogdavo beveik visur ir beveik visi, jei tik rasdavo ką nors sau naudingo ir pajusdavo, jog yra galimybė tai nugvelbti, labai nerizikuojant įkliūti ir gauti kelis metus lagerio.

    Mūsų atveju visa bėda buvo tik tame, kad taigoje, kurioje mes tuomet gyvenome ir dirbome, išskyrus jau minėtąją „živicą“, nebuvo jokio valdiško turto, kurį būtų buvę galima suvalgyti ir todėl būtų buvę vertą vogti.

    Net toje krautuvėlėje, kurioje dirbo minėtoji Tasia, nebuvo ko vogti: mūsų atneštąją duoną ar miltus Tasia tuoj pat išdalindavo kaip „pajoką“, ir krautuvėlė likdavo tuščia. Negi eisi vogti svarstyklių – juk jos nevalgomos. O valgyti taip norėjosi! Vien tik apie tai nuo ryto iki vakaro tesigalvojo.

    Kai mūsų šeima dar tebegyveno 67-ajame kvartale, o minėtoji Šapokų šeima – jau 69-ajame, aš buvau labai susidraugavęs su Šapokų berniukais: Vytautu ir Algirdu, kurį sutrumpintai vadinome Aldu. O mane vadindavo kartais Aduku, o kartais – Adu. Mes visi trys kartu rengdavome išvykas prie už kelių kilometrų nuo 69-ojo kvartalo esančio Utkino ežero žuvų pagaudyti bei ten perinčių laukinių ančių kiaušinių paieškoti. Tačiau tos išvykos, nors į jas visada dėdavome daug vilčių, retai būdavo sėkmingos: jei kartais ir pagaudavome vieną kitą žuvelę, tai kiaušinių rasti, kiek pamenu, taip nė karto ir nepavyko. Nors vietiniai berniūkščiai kartais girdavosi jų radę. Mums buvo tekę rasti tik lizdų su kiaušinių lukštais.

    69-ojo kvartalo barake gyveno Medvedevų šeima, kuri to barako kieme turėjo nuosavą pašiūrėlę. Toje pašiūrėlėje ji laikė įvairius rakandus (kibirus, pjūklą, kirvį, kastuvus, rogutes) ir keletą vištų. Visi kiti to barako gyventojai vištų neturėjo. Žiemą toje pašiūrėlėje Medvedevai laikydavo dar ir karvę. Vasarą jų karvė ir dar kitų dviejų šeimų karvės dieną naktį slampinėdavo po mišką. Jas surasdavo tik pagal pakaklėj pakabintų varpelių skambesį. Kai ateidavo melžimo metas, jos pačios ateidavo prie barako ir mūkdavo.

    Kartą, po eilinės nenusisekusios laukinių ančių kiaušinių paieškos, mūsų kompanijai šovė į galvą mintis „pakiaušiniauti“ Medvedevų pašiūrėje. Nors ir žinojome, kad vogti iš žmonių yra didelė nuodėmė, tačiau nuolatinio alkio ir vilties nors kartą skaniai ir sočiai pavalgyti kurstoma pagunda buvo tokia stipri, kad mes vieną naktį ryžomės tokiam „žygiui“. Net ir „pasiteisinimą“ sau sugalvojome: „Kodėl jie, Medvedevai, turi ir karvę ir vištų, o mes – nieko? Mes juk irgi turėjome, bet iš mūsų viską atėmė. Net tėvynę.“

    Neradę pašiūrėje kiaušinių, nutarėme išsinešti pačias vištas. Bandyti jas paslėpti 69-jame kvartale, kur buvo tik vienas barakas, buvo ir neprotinga, ir rizikinga, o paslėpti jas kur nors taigoje, kad jų neaptiktų laukiniai žvėrys, – neįmanoma. Todėl buvo nutarta, jog vištas reikia paslėpti 67-ojo kvartalo barake, kuriame gyvenau aš ir kuris buvo už kelių kilometrų nuo 69-ojo kvartalo. Ten – 67-jame kvartale – barakų, namų ir įvairių pašiūrių – daugybė, ir jų visų apieškoti niekas nesugebės. Taip mes tada galvojome.

    Tačiau viskas baigėsi tragiškai ir gėdingai. Nežinau, kokiu būdu, tačiau, vos tik išaušus rytui, vištų šeimininkė surado mūsų paslėptas savo vištas ir mano motinai, išperkant mano kaltę ir šeimos gėdą, teko padovanoti Medvedevams dar iš Lietuvos atsivežtą labai gražų kilimėlį su žaliai raudonais rožių vainikais ir žydrais balandėliais, ant kurių lizdelio su mažu kūdikėliu auksinėmis raidėmis buvo išausti mano gimimo metai. Tą kilimėlį buvo išaudusi pati mano mama mano gimimo proga, labai jį brangino ir todėl vis dar nesiryždavo iškeisti jį į sėlenas ar bulves bei avižas, ką jau buvo padariusi beveik su visais kitais atsivežtais iš Lietuvos daiktais.

    Man irgi buvo labai gaila to kilimėlio, tačiau jo praradimą aš pergyvenau nepalyginamai lengviau negu tą sunkiai slegiantį nenuplaunamos gėdos jausmą. Dar ilgai po to aš vengiau žmonių ir stengiausi niekur viešai nesirodyti. Man atrodė, kad kiekvienas sutiktas žmogus, pamatęs mane, su pasibjaurėjimu mintyse pasmerks mane. Man buvo gėda savęs ir savo poelgio.

    Net ir dabar, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po šio nelemto mano „žygdarbio“, aš jaučiuosi labai nejaukiai, jį prisimindamas, ir, bausdamas save už jį, nusprendžiau jo nenuslėpti, o čia aprašyti kartu su visais kitais įvykiais, tarp kurių – nemažai labai skaudžių, tačiau, išskyrus ką tik aprašytąjį, nėra tokių, dėl kurių nedrįsčiau pažvelgti žmogui į akis.

    Pergyvendamas šią savo gėdą dabar, aš kartu ir džiaugiuosi, kad tuomet taip greitai įkliuvau. Juk, pasisekus pirmajai vagystei, beveik neišvengiamai galėjo kilti pagunda tęsti tokią „veiklą“ ir toliau. Sunku dabar atspėti, kuo tai galėjo baigtis.

    Šis gėdingas įvykis davė man dar ir kitą naudingą pamoką: niekada nereikia skubėti smerkti puolusių žmonių. Daug išmintingiau ir padoriau – ištiesti jiems draugišką pagalbos ranką, pabandyti suprasti, kodėl taip atsitiko, kad tas žmogus puolė. Gali būti ir taip, kad laiku suteikta nuoširdi pagalba ne tik sustabdys žmogaus kritimą žemyn, bet ir padės jam pakilti ir, pajutus žmogiškąjį savo orumą, daugiau nebesuklysti.

    Ir dar viena pamoka: nesunku būti padoriu, oriu, geru, išdidžiu, dosniu, maloniu ir linksmu žmogumi, kai tu esi visų gerbiamas ir mylimas, viskuo aprūpintas, kai tau nieko netrūksta ir visko turi tiek, kad gali leisti sau prabangą dalintis tuo geru su kitais ir gėrėtis savo kilnumu bei kitomis savo dorybėmis.

    Žymiai sunkiau išlikti geru, padoriu ir oriu žmogumi, kai tu esi alkanas ir nuskuręs, kai tu neturi pastogės, esi visų skriaudžiamas, niekinamas ir ujamas.

    Norėdami, kad žmonės būtų žmoniški ir elgtųsi žmoniškai, turėtume pasirūpinti, kad bent dauguma iš jų turėtų žmoniškas sąlygas oriai ir padoriai gyventi, doru ir stropiu savo darbu pakankamai aprūpinti save ir savo šeimą.

    Šias tiesas dar ne vieną kartą patvirtino margas mano gyvenimas, kuriame buvo visko: ir naujų tremčių, ir kalėjimų, ir universitetų, ir bendravimo su akademikais ir prezidentais.

    Gyvenimas 69-jo kvartalo barake. Naujas trėmimas. Motinos areštas

    69-ojo kvartalo barake, į kurį mūsų šeimą perkėlė iš 67-ojo kvartalo, su mumis gyveno kelios vietinių – daugiausia rusų, nors buvo ir kazachų bei totorių, o taip pat dvi lietuvių šeimos: Šapokienė (minėtojo istoriko Šapokos brolio žmona, mokytoja) su dviem sūnumis (jau minėtaisiais Vytautu ir Aldu, pastarasis dabar gyvena Šiauliuose) ir maža dukryte Danute (ji dabar gyvena Vilniuje Grinbergienės pavarde ir Romos vardu,* yra sporto apžvalgininkė, kurį laiką buvo net „Lietuvos Aido“ redaktore**) ir Janušauskienė (taip pat mokytoja, tačiau ne ta Janušauskienė, su kuria mus vežė iš Pušaloto, o jau kita) su dukra Alge, kuri dabar gyvena Vilniuje. Janušauskienė iš Pušaloto tuomet gyveno su dukra Danute ir sūnumi Apoliuku (pats Janušauskas, kaip jau minėjau, buvo jau suimtas) Čekanichos gyvenvietėje. Ten gyveno Zabielskių iš Dzūkijos šeima (dabar motina ir dukros gyvena Kaune, jaunesnioji dukra mirė Vilniuje), Gineičių šeima ir kitos jau man nepažįstamos šeimos. Berods, net dabar Čekanichoje tebegyvena nuo anų laikų užsilikusi lietuvė. Julija Zabielskytė (kuri, kaip jau minėjau, neseniai mirė Vilniuje) buvo ją net nufilmavusi savo kelionės po Altajų metu jau nepriklausomos Lietuvos metais. To filmo, vaizduojančio tą lietuvę, atliekančią taigos laukymėlėje senovės lietuvių pagoniškas apeigas, o taip pat buvusių mūsų tremties vietų vaizdus po 50 metų, kopiją turi minėtas Apolinaras Janušauskas iš Salininkų. Buvusias tremties vietas yra aplankęs ir jau minėtasis mano vaikystės laikų draugas Aldas Šapoka. Jis bandė surasti savo tėvo kapą Krasnojarsko srityje buvusio Rešotų lagerio teritorijoje, o taip pat savo senelio kapą Altajaus krašte, taigos 35-ajame kvartale, netoli čia ne kartą jau minėtojo 67-ojo kvartalo. Jis nerado ne tik kapų, bet ir seniau stovėjusių barakų, kuriuose mes tremtyje gyvenome. Ir 67-ajame, ir 69-ajame kvartaluose jokių pastatų nebelikę. Vietoje jų, kaip ir buvusiose kirtavietėse, jau augo naujas miškas.

    2005 m. vasarą ir aš aplankiau senąsias tremties vietas. Atsivežiau fotografijų ir video filmų. Nufotografavau ir Barnaulo kalėjimą, kuriame sėdėjo ir buvo sušaudytas jau minėtasis Pušaloto mokytojas Pranas Janušauskas. Tame kalėjime 1949 metais teko pasėdėti ir man. Atsivežiau ir senų, dabar labai apleistų, Barnaulo kapinių fotografijų, ir savo motinos kapo fotografijų naujosiose Barnaulo kapinėse. Nufotografavau ir tas duobes, kurios liko senosiose kapinėse tose jų vietose, kuriose buvo laidojami sušaudyti politiniai kaliniai. Juos atvarydavo naktimis grupėmis ir liepdavo sau išsikasti grupiniam laidojimui duobes. Sušaudžius vieną grupę, kita grupė ją užkasdavo. Tik paskutinę duobę užkasdavo sušaudymą atlikę kareiviai. Dabar, įdubus žemei, beliko tik gilokos duobės. Bet ir joms gresia išnykimas: Barnaulkos vanduo, grauždamas krantą, išplauna sušaudytųjų kaulus. Bėgantis laikas kaip ir tekantis Barnaulkos vanduo naikina praeities pėdsakus...

    Pragyvenę labai sunkią 1941-1942 m.m. žiemą, jos pamokyti, mūsų žmonės pradėjo kasti sau darželius nederlingoje taigos žemėje, tačiau, orams atšilus, prasidėjo naujas trėmimas: iš visų kvartalų ir juose esančių barakų rinko kokiu tai stebuklu išlikusius neatskirtus nuo šeimų vyrus (dabar jau kartu su šeimomis), jaunesnes moteris ir mergaites, o taip pat, žinoma, jau ūgtelėjusius paauglius, tampančius jaunuoliais, ir moteris su paūgesniais vaikais, formuodami naujus ešelonus. Vežė juos visus pradžioje sunkvežimiais ir traukiniais, po to Lenos upe prie Laptevų jūros. Kai kurie laimingesnieji pateko į Įgarką (dar ešelono formavimo metu to ešelono viršininkai aiškino, kad, nuvykę į Įgarką, žmonės pateksią į naujo uosto statybas ir maitinsiąsi amerikoniškais konservais, kas, esą, žymiai geriau negu darbas taigoje, kur – tik sniegas, uodai ir kitoks „gnusas“***), o kiti – į Laptevų jūros salas. Nuvežtųjų į Šiaurę tikrovė pasirodė visai kitokia negu buvo pasakota, žymiai sunkesnė negu mūsų, pasilikusių taigoje. Apie tai jau parašyta nemažai atsiminimų, aš ten nebuvau, todėl nieko nei pridėti, nei atimti negaliu. Žinau tik, kad tuomet iš 67-jo kvartalo išvežė jau minėtąsias Ladukienę ir Juodvalkienę, Karosų šeimą, Vaitkevičius ir kitus. Ar kas iš jų išliko gyvas, ar grįžo į Lietuvą – nežinau. Tarp grįžusiųjų sąrašų buvau užtikęs Ladukienės pavardę, tačiau jos surasti ir susitikti su ją, kad įsitikinčiau, jog tai – ta pati Ladukienė, taip ir nepavyko. Vargu, ar ji dar gyva, kai man, tada buvusiam dar tik paaugliuku, jau šitiek metų?!

    Nors mūsų šeima ir išliko neišvežta į Šiaurę, tačiau kitą žiemą mūsų motina Marija Šukienė buvo suimta (kratos metu mūsų kambarėlyje buvo rasta keletas gabalėlių sudžiūvusios „živicos“, iš kurios, kaip jau minėjau, mes gamindavome kramtomosios gumos pakaitalą – „sierą“, turėjusią stepių kaimuose nemažą paklausą, kadangi „sieros“ kramtymas buvo ne tik malonumas, bet ir padėdavo apsisaugoti nuo dėl vitamino C stokos siautėjusio skorbuto, kurį ten vadindavo „cynga“). Etapo metu mūsų motinai pavyko pasprukti nuo gerokai pagėrusios sargybos. Kelias dienas ir naktis paklajojusi po taigą viduržiemyje, nakvodama žvėrių išraustuose urvuose (susikurti laužą ji bijojo, nors degtukų ir turėjo, nes dūmus galėjo pastebėti jos pasigedę ir ieškantys sargybiniai, o nakvoti lauke – reiškė mirtį, nes laikėsi tokie šalčiai, kad net tvoros poškėjo), ji galų gale priėjo jos kraštą. Kaip mama vėliau pasakojo, ji, prisiminusi mano pasakojimus apie kaimus stepėse, kuriuose aš mainydavau „sierą“ į bulves, stengėsi, eidama taiga, laikytis pietvakarių krypties, ir tai buvo teisingas sprendimas, leidęs jai pasiekti stepių rajonus. Juk jei būtų pasukusi rytų ar šiaurės rytų kryptimi, tai vargu ar būtų išėjusi iš bekraštės taigos. Nuėjusi stepe kelis šimtus kilometrų, nakvodama pakeliui pasitaikiusių kaimų nuošalesnėse pirtelėse, mama pagaliau nutarė sustoti, tikėdamasi, kad taip toli jos jau nebeieškos – ne tokia svarbi „persona“ ji esanti. Apsistojo pas vieną rusę, kuri, norėdama sužinoti, ar ji jau našlė, ar dar ne, o taip pat, ar dar gyvas jos sūnus, paimtas į kariuomenę beveik kartu su savo tėvu, prašydavo burti ir aiškinti sapnus kiekvieną pakeleivį, užsukusį į jos sodybą. Pragyvenusi su savo šeimininke daugiau nei metus, mūsų motina sužinojo apie Čaryšo tarybiniame ūkyje gyvenančius lenkus, po Lenkijos padalijimo tarp Vokietijos ir SSSR ištremtus iš Vilniaus krašto. Kai, prasidėjus Vokietijos ir SSSR karui, buvo sudaryta sutartis tarp SSSR ir Lenkijos vyriausybės emigracijoje, buvę tremtiniai tapo sąjunginės valstybės, kariaujančios prieš Vokietiją, piliečiais, ir jų gyvenimas žymiai palengvėjo. Išklausę mūsų motinos papasakotą istoriją apie paliktus taigoje vaikus, kurių labai išsiilgusi, lietuvių kilmės lenko Žeimo šeima ir senukas Lozovickis, kurio žmona – lietuvė nuo Švenčionėlių – ką tik buvo mirusi ir ilsėjosi tarybinio ūkio kapinaitėse, nutarė padėti mūsų šeimai. Tam pritarė ir tą senuką išlaikanti jo dukra Bronka, turėjusi draugių tarybinio ūkio kontoroje. Jiems pavyko mūsų motiną priregistruoti minėtame tarybiniame ūkyje, kuriame karo metais labai trūko darbo rankų, įrašant ją į to ūkio darbininkų sąrašą neseniai mirusios Lozovickajos pavarde.

    Visą tą laiką mes (aš ir Danutė) nežinojome, kur yra mūsų motina ir ar ji dar gyva. Iki mūsų buvo atėjęs tik gandas, kad ji pabėgusi iš etapo ir dingusi taigoje. Aš, galvodamas, kad ji galėjo pabandyti patekti į stepės kaimus ir pasislėpti juose, ieškojau jos bent keliuose rajonuose, atsilygindamas „siera“ mane apnakvydinusiems žmonėms už maistą ir nakvynę, tačiau į tas vietas, kur buvo mano mama, nebuvau nukeliavęs, todėl nieko taip ir nesužinojau.

    Po motinos suėmimo aš su Danute grįžau iš 69-jo kvartalo į 67-jį kvartalą, kur žemė buvo šiek tiek derlingesnė ir gyvenimo sąlygos šiek tiek geresnės. Apsigyvenome Kozlovų šeimos namelyje, kurį Kozlovai, išsikeldami į kitą gyvenvietę, paliko mums kartu su daržu prie to namelio ir tuščiu tvartuku, kuriame jie ankščiau laikė savo karvutę. Taigos skynimuose mes (aš ir Danutė) išsikasėme ir aptvėrėme dar kitą, daug didesnį, daržą, taigos laukymėse prisipjovėme žolės ir prisidžiovinome šieno, nes viename iš stepės kaimų viena rusė buvo pažadėjusi mums parduoti už atsivežtą iš Lietuvos tėvo paltui pirktą medžiagą telyčaitę: tuometiniai sovietiniai įstatymai neleido vienai šeimai turėti dvi karves, todėl reikėjo tą telyčaitę arba parduoti, arba papjauti.

    Kai beveik po dviejų metų vieną naktį slapčia sugrįžusi mūsų motina pagaliau mus susirado, ji labai nustebo ir apsidžiaugė, kad mes ne tik gyvi ir sveiki, bet ir tapome Sibiro taigoje beveik „fermeriais“, turintys ir didelį daržą, ir karvutę.

    Tą pačią naktį mama išsivedė mane pas save, kad aš žinočiau, kaip ją vėliau surasti, ir mes pradėjome planuoti, kaip visai mūsų šeimai persikelti į Čaryšo tarybinį ūkį, nesukeliant įtarimo, kad mūsų mama taigoje nežuvo, nes tai galėjo atnaujinti jos paieškas.


    • Pabėgusi iš tremties ir sugrįžusi į Lietuvą, ji sugebėjo gauti pasą savo pusseserės Romos Griniūtės vardu ir todėl nebuvo susekta ir suimta. Pati Šapokienė, Danutės motina, visą sovietmetį pragyveno besislapstydama.
    • 2 Dėl savo principingumo ji neįtiko tuometiniams „Lietuvos Aido“ valdytojams ir turėjo palikti redaktorės pareigas. Paskutiniu metu dirbo „Ekstros“ redakcijoje. Mirė nuo širdies smūgio, ištikusio ją, sėdint už darbo stalo ir priiminėjant sveikinimus gimtadienio proga.
    • 3 Taigoje vasarą ypatingai įkyrėdavo uodai ir mažytės muselės, vadinamos „moška“. Gindamiesi nuo uodų, vaikščiodavome išsitepę rankas ir kaklą degutu, veidus dengdavome tinkleliais, o namuose ir žeminėse dieną naktį smilkdavo kokio nors kelmo gabalas: geriau skendėti dūmuose negu dusti skaudžiai geliančių uodų debesyse. O nuo muselių apsiginti iš viso nebuvo įmanoma. Nuo jų užtindavo akys, užsikimšdavo nosis.

    Čekanichos gyvenvietėje. Grįžimas į Lietuvą

    Iš pradžių mes (aš ir Danutė) persikėlėme į Čekanichos gyvenvietę, kuri buvo prie pat Obės, už kurios – jau stepių rajonai, ir apsigyvenome pas Zabielskių šeimą. Kadangi viena iš Čekanichos artelių 67-jame kvartale turėjo deguto fabrikėlį ir arklį jame, kuris vežiodavo į tą fabrikėlį kelmus, tai aš pasiūliau artelės vadovams apsikeisti šienu: jiems nereikės vežti šieno iš Čekanichos į 67-jį, o man iš 67-jo į Čekanichą. Tai buvo abipusiai naudinga, nes nuo 67-jo kvartalo iki Čekanichos – daugiau nei 20 km labai blogo kelio, todėl mano pasiūlymas buvo priimtas. Savo šieną aš perdaviau deguto fabrikėliui, o Čekanichoje su savo karvute atsiveždavau iš man nurodytos vietos (Altajuje žiemos sausos ir šienas laikomas ten, kur jis pjaunamas, didžiulėse kupetose, vadinamose „stogais“ ir „zarodais“) po mažytį vežimėlį. Karo metu Sibire buvo įprasta karvėmis ne tik šieną vežioti, bet ir arti.

    Kai 67-jame kvartale, mums persikėlus į Čekanichą, mus šiek tiek primiršo, buvo galima planuoti ir mūsų išnykimą iš Čekanichos, nes Čekanichoje apie mūsų mamos pabėgimą iš etapo, išskyrus lietuvius – tremtinius, niekas nežinojo.

    Iš Čaryšo tarybinio ūkio į Čekanichą žiemą atvažiuodavo brigada darbininkų išsikirsti tarybinio ūkio statyboms išskirto miško. Tos brigados arkliams irgi reikėjo šieno, todėl man nesunku buvo susitarti su brigadininku, kad jie paimtų iš manęs šieną Čekanichoje, o man atiduotų tarybiniame ūkyje, į kurį ruošėmės slapčia persikelti.

    Per tą laiką pasikeitė artelės Čekanichoje vadovybė, ir naujasis artelės vadovas, kai aš pasakiau, kad dabar noriu išsivežti visą savo šieną iš man nurodytos vietos, tokį mano sprendimą užprotestavo ir šieno išsivežti neleido. Teko kreiptis į teismą ir, kadangi aš turėjau daug liudininkų, man pavyko tą bylą laimėti, nors daug kas netikėjo, kad kažkokiam berniūkščiui pavyks įveikti prityrusius biurokratus. Teismas ne tik patvirtino mano teisėtumą, bet, atsižvelgdamas į tai, jog iš manęs buvo atimtas vienas mano vežamas vežimas šieno, priteisė, kad artelė atvežtų visą man priklausantį šieną ir sukrautų mano nurodytoje vietoje. Civilinės bylos sovietiniuose teismuose buvo svarstomos atvirai ir juose buvo galima siekti ir pasiekti tam tikrą teisingumą. Visai kitaip buvo sprendžiamos politinės bylos. Stalino laikais sprendimus jose priimdavo „trejetukas“ net nematydamas pačių kaltinamųjų, o turėdamas tik pagal baudžiamojo kodekso straipsnius sugrupuotus jų sąrašus ir tardytojų išvadas. Kaltinamasis sužinodavo „teismo“ nuosprendį ne iš „teisėjų“, o iš to nuosprendžio vykdytojų. Net patys suėmimai vykdavo slaptai. Žmonės tiesiog dingdavo. Ir tai dažniausiai vykdavo naktimis. Niekas, nei paprastas darbininkas, nei, tuo labiau, profesorius ar aukštas pareigūnas, negalėjo būti visiškai tikras, kad ateinančią naktį nebus suimtas. Net patys tardytojai negalėjo būti tuo tikri.

    Tuo metu jau buvo pasibaigęs karas, gyvenimas buvo jau šiek tiek palaisvėjęs, iš frontų grįžę buvę kariai keitė iki tol buvusius vadovus, todėl mums buvo ne taip jau sunku nepastebėtai „išnykti“ iš Čekanichos ir atsirasti Čaryšo tarybiniame ūkyje. Ten apsigyvenome viename kambarėlyje su Lozovickių ir Žeimų šeimomis. Kadangi tas barakas, kuriame apsigyvenome, buvo apgyvendintas lenkų, buvusių tremtinių, pas kuriuos paskutiniu laiku neretai atvažiuodavo giminaičių ir šiaip pažįstamų iš kitų vietų, tai mūsų atsiradimas tarybiniame ūkyje niekam įtarimo nesukėlė. Patekę į dirbančiųjų sąrašus, po kurio laiko mes tapome visiškai legaliais gyventojais.

    1946 m. Sovietų sąjungoje gyvenusiems lenkams buvo pasiūlyta ir leista persikelti į Gdansko sritį, kurią, iškėlus iš jos iki tol ten gyvenusius vokiečius, reikėjo apgyvendinti lenkais, panašiai kaip Karaliaučiaus, pervadinto Kaliningradu, sritis buvo apgyvendinta emigrantais rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ir t.t.

    Mūsų šeimai atsirado galimybė persikelti į Gdanską kartu su Lozovickių ir Žeimų šeimomis, tačiau mes nusprendėme grįžti į Lietuvą, kadangi Ustj–Kalmankos rajono speckomendantūra, kuri tvarkė lenkų emigracijos reikalus, mums paaiškino, kad taip padaryti mes turime teisę, ir išdavė atitinkamus dokumentus.

    Pardavę karvutę Zoją (Sibire priimta karves – šeimų maitintojas – vadinti maloniniais moteriškais vardais) ir daržą, 1946 m. lapkritį mes grįžome į Lietuvą. Apsigyvenome pas motinos seserį Emiliją Petrylaitę – Pakarklienę, gyvenusią Smilgių kaime, visai šalia Kupiškio. Tai buvo labai patogu, nes buvo nutarta, kad man ir Danutei, praleidusiems daugiau nei 5 metus tremtyje, nelankant jokios mokyklos, dabar reikia būtinai mokytis, vejantis buvusius mokslo draugus, turėjusius galimybę ir karo metais tęsti mokslą.

    Kupiškio gimnazijos vadovybė į tokį mūsų norą atsižvelgė labai palankiai: tuometinis gimnazijos direktorius L. Jonuška ir mokymo dalies vedėjas K. Pajarskas ne tik priėmė į gimnaziją, bet ir leido, laikant eksternu egzaminus „šokinėti“ iš klasės į klasę, neprasimokius jose pilnų metų. Labai daug padėjo ir tos gimnazijos mokytojai, kurių aš, per dvejus metus, praėjęs nuo trečiosios iki aštuntosios klasės (kurios pilnai baigti, deja, jau nebepavyko) turėjau labai daug (taip pat kaip ir puikių, man labai palankių klasės auklėtojų). Gal todėl, kad aš mokiausi gana gerai, o gal ir todėl, jog jie žinojo mano „margą“ praeitį, visi mokytojai (išskyrus rusų kalbos mokytoją rusę, sovietų karininko žmoną, kurią ne tik aš, bet ir daugelis kitų gimnazistų, nelabai gerbė) man rodė ypatingą palankumą. Todėl mokymąsi Kupiškio gimnazijoje, nors tuomet laikai nebuvo lengvi ir ramūs, aš dažnai prisimenu kaip vieną šviesiausių savo gyvenimo periodų, su dideliu dėkingumu savo mokytojams ir auklėtojams. Kiekvienas susitikimas su jais (nors gyvų kasmet lieka vis mažiau) ir su buvusiais mokslo draugais – tikra šventė. O progų susitikti pasitaiko nemažai, nes aš beveik kasmet dalyvauju buvusių klasiokų susitikimuose. Tie susitikimai ruošiami kas penkeri metai, tačiau man, priskiriamam bent kelioms laidoms, nors aš tesimokiau jose vos po kelis mėnesius, susitikinėti tenka žymiai dažniau. Jei nebūtų dviejų peršokimų per klasę vasaros atostogų metu, kuomet aš laikydavau egzaminus už klasę, kurioje nesimokiau nė vienos dienos, klasiokų susitikimuose tektų dalyvauti net dažniau negu kasmet. O be to būna ir jau daug metų kasmet vykstantys Jakūbonių pradžios mokyklos auklėtinių susitikimai savo pačių, dar visai vaikų, sodinto miškelio pavėsyje, prisimenant tuos, kurie žuvo kruvinais pokario metais (o žuvo net kelios dešimtys, pavyzdžiui, tik iš vienos – Šimulionių šeimos iš Puziniškio– net septyni ir liko tik vienas – vyriausias brolis Povilas). Nebesurandu tik Panevėžio gimnazijos meto mokslo draugų. Pavyko surasti tik vieną – Vytautą Banelį, bet jis – Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau silpnokos sveikatos ir todėl nesiryžta ilgai kelionei. Pamažu retėja mokslo draugų gretos, bet, kol gyvi, stengiamės nepamiršti vienas kito.

    Aš jau buvau bebaigiąs Kupiškio gimnazijos paskutiniąją – aštuntąją – klasę (tarpukario Lietuvoje pradžios mokyklos klasės buvo vadinamos skyriais, ir tik po pradžios mokyklos baigimo galėdavai stoti į gimnazijos pirmąją klasę ir, kad gimnaziją baigtum, turėdavai mokytis dar aštuonetą metų), buvau net šimtadienį iki jos baigimo atšventęs ir jau svajojau apie Vilniaus universitetą, į kurį įstodamas aš būčiau atstatęs jau visus tremtyje prarastus mokslo metus, kai bolševikinis režimas mūsų šeimai dar kartą parodė savo nagus.

    Iš pamokos į kalėjimą

    1949 m. balandžio 14 d. mane iš pamokos pakvietė į direktoriaus kabinetą, kuriame radau ne mokyklos direktorių, o manęs laukiantį leitenantą Sobolevą. Jo iki tol nebuvau matęs, nors „saugumo rūmuose“ Kupiškio centre jau buvau pabuvojęs du kartus, kur mane kamantinėjo, ar nesu matęs „miškinių“, nes mes gyvenome netoli miškelio ir „miškiniai“ tikrai retkarčiais užeidavo. Tačiau nei aš, nei kiti neprisipažindavome matę „miškinius“. Net į suguldytus Kupiškio miestelio aikštėje nukautųjų miškinių kūnus žiūrėdavome tik iš tolo, bijodami prieiti arčiau, kad neįtartų, jog turime ryšių su „banditais“. Dar dažniau užeidavo „stribai“, ieškodami „miškinių“ ne tik palėpėse, bet ir stalčiuose tol, kol negaudavo lašinių ir „naminės“. Šį kartą iš „saugumo rūmų“ manęs jau nebeišleido: man buvo pareikšta, kad mūsų šeima kaltinama pabėgimu iš tremties ir aš esu areštuotas. Iš manęs buvo paimti visi dokumentai, pinigai, visi vadovėliai ir kiti popieriai, visos rašymo priemonės, diržas, batų raišteliai, išpjautos iš visur, kur tik buvo, metalinės sagos, nukirpti plaukai, o po to aš buvau uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, kuri tuomet, kaip ir visos panašios „įstaigos“, buvo vadinama tik rusiškai: KPZ – „kamera predvaritelnogo zakliučenija“. Varant per Kupiškio miestelį ir pačioje kameroje turėjau laikyti kelnes, kad jos nenusmuktų. Tik vėliau iš sargybinio trumpam laikui išsiprašęs adatą su siūlu, prisisiuvau pagaliukus, kad galėčiau bent kelnes susisegti.

    Tą pačią dieną mokykloje buvo areštuota mano sesuo Danutė, o ligoninės palatoje, kurioje tuo metu gulėjo mūsų motina, buvo pastatyta sargyba. Po kelių dienų, kai motina buvo išrašyta iš ligoninės, ir ji taip pat atsidūrė KPZ, o kitą dieną visą mūsų šeimą išvežė į Panevėžio kalėjimą – raudonų plytų pastatą pačiame miesto centre, šalia miesto sodo.

    Dar sėdėdamas Kupiškio KPZ, aš labai apgailestavau, kad nepaklausiau fizikos mokytojo S. Vaitiekos įspėjimo, pasakyto man pora dienų prieš areštą, jog mūsų šeimai reikėtų „išnykti“ iš Kupiškio apylinkių, nes gali mus suimti. Tuomet aš dar tikėjau tais dokumentais, kuriuos buvome gavę Ustj–Kalmankos rajone, ir kurių dėka mes visai legaliai gyvenome Lietuvoje, būdami priregistruoti Kupiškio rajono Smilgių kaime. Be to ir bėgti nebuvo kaip – motina sirgo ir gulėjo Kupiškio miestelio ligoninėje.

    Panevėžio kalėjime sutikau ir daugiau savo likimo draugų, tarp jų ir mano bendraamžių. Su manimi kameroje sėdėjo labai gyvas ir energingas jaunuolis Liepa, tylus ir kuklus Jonas Vileišis ir dar vienas mokinukas, kurio pavardės dabar nebeprisimenu, kaip nebeprisimenu ir kitų vyresnio amžiaus buvusių tremtinių pavardžių. Visus mus kaltino pabėgimu iš tremties ir visiems mums, remiantis 82-ju Baudžiamojo kodekso straipsniu, grėsė po 3 metus lagerio, o po to dar po penkis metus tremties, atimant piliečio teises. Panašiai kaltinamas buvo ir už mane jaunesnis vokietukas iš Prūsijos, kuriam buvo pavykę pasprukti į Lietuvą, kur glaudėsi pas berniuko pasigailėjusius žmones.

    Kai aš papasakojau savo istoriją labiau patyrusiems kaliniams – rusams, o jų kameroje buvo labai daug ir visiems net vietos ant „narų“ (t.y. gultų) neužteko, tai jie, sužinoję, kad mūsų šeima, turėjusi galimybę 1946 m. išvykti į Lenkiją, to nepadarė, pareiškė, jog, gerai pasistengę, mes galėtume išvengti lagerio, nors tremties – „ne minovatj“: „Vy projavili sovietskij patriotizm, ostavajas v Sovietskom Sojuze, chotia mogli ujiechatj za granicu. Popadaj v karcer, objavi golodovku i trebuj prokurora. Pust tolkom vo vsiom razberiotsia. Tebe orden položen, a on v tiurmie sidit! Nam by tvojo obvinenije! Obiazateljno poprobuj postojatj za sebia, Chuže ne budet“.

    Aš paklausiau patyrusių kalinių patarimo, užšokau ant kalėjimo lango ir, iškišęs rankos plaštaką pro „namordniką“ (langai kalėjimuose tuomet būdavo užmūryti taip vadinamais „namordnikais“, paliekant viršuje angą orui įeiti ir išeiti, todėl į kameras dienos šviesa beveik nepatekdavo ir elektros lemputės degdavo dieną ir naktį; tik praėjus keletui metų „namordnikai“ buvo nuimti, o paprastas stiklas languose buvo pakeistas nepermatomu, bet praleidžiančiu šviesą stiklu), pamojavau. Sutratėjo įspėjamieji šūviai iš sargybinio bokštelio, o į kamerą įšoko įsiutęs „operupolnomočennyj“, trumpiau vadinamas „operiu“. Už drausmės pažeidimą jis man atseikėjo 9 paras, ir aš atsidūriau viename iš karcerių, įrengtą kalėjimo požemyje. Viskas kol kas ėjo pagal patyrusių kalinių „nupieštą scenarijų“.

    Karceryje buvo aklinai tamsu, karcerio sienomis varvėjo vanduo, todėl po kojomis buvo šlapia ir šalta, ką aš tuoj pat pajutau, nes buvau basas ir nurengtas iki glaudžių, kad negalėčiau iš nevilties pasismaugti, ar ką nors kitą sau pasidaryti. Vidury karcerio, kuris savo dydžiu priminė telefono būdelę, buvo įmūrytas cementinis stulpelis, ant kurio buvo galima pasėdėti, ir tai buvo visas karcerio „inventorius“. Vidurnakty pro karcerio duris įstumdavo medinę dėžutę, kurioje, susirietus galima būdavo pasnausti, tačiau anksti rytą, suskambus komandai „Podjom!“, tą dėžutę atimdavo. Pagal tą dėžutės padavimą ir atėmimą, o taip pat pagal kasdien pro karcerio langelį paduodamą stiklinę vandens ir 100 gramų duonos buvo galima skaičiuoti karceryje praleistas dienas. Kas trečią dieną duodavo dar po lėkštę karštos sriubos.

    Patekęs į karcerį, aš iškart paskelbiau bado streiką, reikalaudamas susitikimo su prokuroru, kad šis, pasikalbėjęs su manimi, peržiūrėtų neteisingai vedamą mūsų šeimos bylą.

    Pradžioje į šį mano reikalavimą niekas nekreipė jokio dėmesio, tačiau, kai aš devintąją badavimo dieną praradęs viltį, kad būsiu išgirstas ir išklausytas, ne atstūmiau, kaip visada, o išverčiau man paduotą pro langelį lėkštę sriubos ir ji, matyt, apliejo tą sriubą atnešusį kalėjimo darbuotoją, į karcerį įšoko įsiutęs „operis“ ir, pavertęs mane, pradėjo spardyti. Aš, gindamasis, jį gerokai apkandžiojau, už ką jis man batu taip trenkė į krūtinę, kad aš praradau sąmonę, o man iš burnos prapliupo kraujas. Dar ir dabar krūtinės ląstos rentgenogramose galima pastebėti to stipraus smūgio vietą.

    Kai aš atsigaivelėjau, mane aplankė kalėjimo viršininko pavaduotojas, gana nedidukas ir gana malonus žmogelis baltu kiteliu. Jis man pasakė, kad veltui aš rizikuojąs savo sveikata ir pasiuntė mane į kalėjimo ligoninę, pažadėdamas po ligoninės būtinai iškviesti prokurorą ir organizuoti man susitikimą su juo.

    Į kalėjimo ligoninę aš pats jau nebegalėjau nueiti ir buvau nuvestas už parankių. Ligoninėje pragulėjau daugiau negu savaitę, ten mane gana neblogai gydė ir visai padoriai maitino. Iš ligoninės patalpino jau į kitą kamerą ir kitą dieną buvau iššauktas į susitikimą su prokuroru. Prokuroras išklausęs mano pasakojimą, davė kelis lapus popieriaus ir pieštuką, liepdamas viską surašyti. Paskaitęs mano rašinį, jis pasakė, kad per 48 valandas viską išsiaiškinsiąs. Savo žodį jis ištesėjo. Lygiai po dviejų parų aš vėl buvau iškviestas į tardymo kambarį ir man buvo pranešta, kad Ustj–Kalmankos rajono komendantūra patvirtino, jog buvo išdavusi mums grįžimui į Lietuvą dokumentus. Apie tai, kad mes ankščiau buvome pabėgę iš Ustj–Pristanės rajono, savo rašinyje aš nutylėjau, o kadangi tuomet kompiuterių dar nebuvo, tai išsiaiškinti tą mūsų pabėgimą, perverčiant šimtus tūkstančių bylų, žinoma, niekas negalėjo. Todėl prokuroras turėjo pripažinti, kad pabėgimo fakto nebuvo, o buvo tik Ustj–Kalmankos komendantūros, supainiojusios lietuvius su lenkais, klaida, už kurią mes nebuvome atsakingi. Todėl mūsų byla buvo nutraukta ir mums buvo paskelbta, kad mūsų šeima bus grąžinta į buvusią tremties vietą, netaikant jokios papildomos bausmės.

    Etapu į Ustj–Kalmanką

    Iš Panevėžio kalėjimo mus perkėlė į Vilnių, į taip vadinamą „persiuntimų kalėjimą“ (nežinau, kaip tiksliai jį reikėtų vadinti lietuviškai, o rusiškai jis vadinosi „peresyljnaja tiurjma“). Kalėjimas stovėjo labai gražioje vietoje, ant kalno nelabai toli nuo Rasų kapinių, ir nuo to kalno labai gerai būdavo matomas Gedimino pilies bokštas ir beveik visas Vilniaus senamiestis. Tame kalėjime prabuvome gana ilgai, nes reikėjo sulaukti, kada bus suformuotas „etapas“, pervežantis kalinius atitinkama kryptimi.

    Po kurio laiko mus pervežė į Maskvą, kur mus su kitais panašiais kaliniais (tuomet trėmė nemažai taip vadinamų „kosmopolitų“, kuriuos kaltino „preklonenijem pered zapadom“) kelis kartus „voronokais“ (tai tokie uždari autobusiukai be langų, skirti kaliniams vežioti, ant kurių šonų užrašyta „Chleb“, „Miaso“ ar kiti panašūs užrašai) vežiojo, o naktimis ir pėsčiomis varinėjo iš vieno kalėjimo į kitą. Su „kosmopolitais“ keliauti buvo gana įdomu, nes tai buvo išsilavinę kultūringi žmonės, o ne kokie nors „urkos“, nors ir tie dažnai būdavo gana apsiskaitę (kalėjimų bibliotekose tuomet buvo galima rasti net tokių knygų, kurių „laisvėje“ vargu ar būtum galėjęs gauti) ir gyvenimo matę žmonės, įdomūs pasakoriai, tik jų papročiai buvo man nepriimtini. „Kosmopolitai“, o tarp jų buvo ir universitetų profesorių, ir rašytojų, ir dailininkų, ir didelių įmonių vyr. inžinierių (su mani iki pat Sibiro, perkeliamas iš vieno „etapo“ į kitą, keliavo vieno Maskvos metalinių guolių fabriko vyr. inžinierius, kuris buvo apkaltintas tuo, kad išsitaręs, jog vokiškas plienas geriau tinkąs guolių gamybai negu tarybinis), kalėjimų kamerose surengdavo „kultūrinius vakarus“,„disputus“, skaitydavo paskaitas kitų kalinių pageidaujamomis temomis, o už tai iš jų nei „urkos“, nei „vory v zakone“ neatiiminėjo nei drabužių, nei su savimi vežamų produktų, kas kalėjimuose buvo įprastu dalyku: jei atėjęs į kamerą naujas kalinys, nežinodamas kalėjimo papročių, nesusiprasdavo iškart pasidalinti turimu turtu su „kamera“ (tiksliau su „kameros valdžia“, sudaryta iš „urkų“ ir „vagių aristokratijos“ – „vorov v zakone“), tai iš jo, atimdavo viską, o jei šis dar bandydavo priešintis, tai žiauriai sumušdavo.

    Kartu su „kosmopolitais“ buvo vežami įvairių religijų dvasininkai pavadinti „sektantų“ vardu, ir kitų tautybių tremtiniai ir kaliniai: latviai, estai, moldavai vokiečiai, ukrainiečiai, Krymo totoriai, kalmukai, čečėnai ir kiti. Keliaudamas su jais, aš sužinojau, kad už pabėgimą iš tremties bausmės ne visiems buvo vienodos: jei mums, lietuviams, latviams, estams grėsė tik po 3 metus lagerio su po to sekusia tremtimi, tai vokiečiams, čečėnams už tą patį prasižengimą grėsė jau 25 metai lagerio ir po lagerio – amžina katorga. Aš pats savo akimis mačiau tų slaptų įsakų, vadinamų „ukazais“, tekstus su Stalino, Molotovo, Vorošilivo, Kalinino, Gorkino parašais.

    Iš Maskvos patekome į Sverdlovską, kur vėl laukėme atitinkamo „etapo“, po to – į Omską, po to – į Novosibirską, po to – į Barnaulą ir galų gale – į Aleisko KPZ, kur vėl susitikau su motina ir Danute. Tai buvo jau 1949 m. lapkričio pradžioje, ir Altajuje jau gulėjo sniego pusnys. Iš motinos ir Danutės pasakojimų susižinojau, kad iki Barnaulo jos važiavo kartu su mūsų pažįstama 1941-jų metų tremtine Birute Žindulyte, kuri dėl nepilnametystės taip pat buvo atleista nuo lagerių, kai tuo tarpu Birutės motina buvo nuteista trejiems metams.

    Iš Aleisko visa mūsų šeima (šįkart jau visi trys kartu), lydima kareivėlio su ant peties paklabintu šautuvu, atkeliavom į Ustj–Kalmankos rajono Čaryšo tarybinį ūkį, iš kurio buvome išvažiavę truputį daugiau negu prieš trejus metus – ankstyvą ir gražų 1946-jų metų rudenį. Keliaudami „etapais“, mes jau buvome pripratę prie kareivių, rankoje laikančių šautuvus su nuogais durtuvais, aplink bėgiojančių piktų vilkšunių, kurie piktai urgzdavo, jei pabandydavai pajudinti užpakalyje sunertas rankas. Todėl dabar, keliaujant iš Aleisko į Ustj–Kalmanką, kai nebebuvo nei nuogų durtuvų, nei atkištų šautuvų, nei didžiulių piktų šunų, nei dar piktesnių komandų – perspėjimų „šag v pravo, šag v levo, sčitaetsia pobiegom – strieliajem bez predupreždenija“, viskas atrodė neįprasta ir neįtikėtina, lyg keistas sapnas. Eidami galėjom kalbėtis į valias, o kalbėti, tiek mėnesių nesimačius, tikrai buvo apie ką; su savo rankomis galėjome daryti, ką norime, o kareivėlis net vieną iš ryšulėlių nešti padėjo ir šiaip buvo gana mandagus.

    Taip ir nuklampojome beveik 60 km. per sniegą su mažyčiais ryšulėliais, su pavasariniais drabužiais, tais pačiais, kuriuos vilkėjome Lietuvoje balandžio mėnesį, suėmimo metu.

    Tarybiniame ūkyje mus atpažino to ūkio melžėjos ir apgyvendino mus savo barake ant „palačių“ (tai gultai pačioje palubėje, kur visuomet žymiai šilčiau negu apačioje). Subėgusios pažįstamos moterėlės prinešė maisto, drabužių, avalynės, ir mes jau kitą rytą galėjome eiti į darbą. Taip prasidėjo antrasis tremties periodas, žymiai lengvesnis už pirmąjį. Iš Lietuvos jau galėdavome gauti siuntinius. Iki šiol saugau lietuviškus vadovėlius, gautus nuo klasioko ir suolo draugo Vytauto Pivoriūno. Ne kiekvienas tais laikais išdrįsdavo palaikyti ryšius su tremtiniais ir kaliniais. Juk tai galėjo pakenkti būsimai karjerai, o kartais – baigtis dar blogiau. Vytautas išdrįso. Dabar jis gyvena Vilniuje ir aktyviai dalyvauja Vilniaus kupiškėnų klubo veikloje. Jis ir buvęs klasės seniūnas Stasys Karazija yra pagrindiniai kasmetinių Kupiškio gimnazijos 1949 m. laidos absolventų susitikimų organizatoriai. Į tuos susitikimus Vytautas nuveža ir mane, nes aš, grįžęs į Lietuvą, taip ir neįsigijau savo „arklio“.

    Antrosios tremties metai. Kimbu į mokslus

    Šiek tiek apsipratęs su naujomis sąlygomis ir su darbu tarybinio ūkio transporte, jaučiais vežiojusiame šieną iš stepės prie fermų, aš perėjau į naktinę pamainą ir dienomis pradėjau lankyti už kelių kilometrų rajono centre esančią vidurinę mokyklą, norėdamas užbaigti vidurinį mokslą, ko Lietuvoje padaryti iki galo taip ir nepavyko. Miego labai trūko, todėl, darant namų darbus, neretai tekdavo nardinti galvą į šalto vandens dubenį, kad išsisklaidytų mieguistumas.

    Kadangi vidurinės mokyklos egzaminus išlaikiau gerai – gavau tik vieną ketvertą iš rusų kalbos, nes rašinyje padariau vieną klaidą, tai padaviau pareiškimą į garsų Sibire Tomsko universitetą. Kai gavau kvietimą į priimamuosius egzaminus, paaiškėjo, kad leidimų tremtiniams išvykti į kitas sritis išdavimas yra Maskvos kompetencijoje, o Altajaus krašto valdžia gali spręsti tik mano judėjimo pačiame krašte klausimus. Kadangi susirašinėjimams su Maskva būtų prireikę ne mažiau kaip metų laiko, tai man buvo patarta laikinai stoti į Barnaulo pedagoginį institutą, kurio dviejų pirmųjų kursų programa sutampa su universitetų programomis, ir per tą laiką spręsti leidimo vykti į Tomską gavimo klausimą.

    Kai aš, pasimokęs Barnaule metus, kreipiausi į pedagoginio instituto rektorių, prašydamas parašyti man charakteristiką, kuri buvo reikalinga rašant prašymą į Maskvą leidimui išvykti į Tomską gauti, rektorius, susipažinęs su mano mokymosi rezultatais ir pasitaręs su mano dėstytojais, pasiūlė man niekur nevažiuoti ir baigti institutą Barnaule, ruošiantis aspirantūrai Maskvoje, į kurią pedagoginis institutas mane būtinai pasiųsiąs. Kai aš pareiškiau rektoriui, jog esu tremtinys, jis pasakė, kad moksle tai nieko nereiškia, ir, norėdamas man padėti materialiai, pasiūlė lygiagrečiai su studijomis darbą vakarinėje mokykloje matematikos ir fizikos mokytoju. Tai man leido išsikviesti į Barnaulą seserį, kad ir ji galėtų mokytis.

    Kai aš, baigdamas pedagoginį institutą, jau ruošiausi aspirantūrai, komendantūroje, kurią aš kaip tremtinys turėjau lankyti kas savaitė, kad gaučiau specialią atžymą, jog niekur neišvykau ir tebeesu paskirtoje vietoje, man buvo pasakyta, kad šį kartą mane kviečiąs užeiti leitenantas Kudinovas, ko ankščiau niekada nebūdavo, nes užtekdavo, kad budintysis uždėtų štampuką ant tremtinio pažymėjimo.

    Leitenantas Kudinovas, pasveikinęs mane su stojimu į aspirantūrą, pasakė, jog dabar aš darbais privaląs įrodyti lojalumą manimi besirūpinančiai Tarybų valdžiai. Kai aš pasakiau, kad savo geru mokslu ir geru darbu mokykloje aš tai įrodinėju kiekvieną dieną, leitenantas pareiškė, jog to nepakanka, esą reikia pradėti bendradarbiauti su atitinkamomis tarnybomis, vykdant jų užduotis ir pranešinėjant joms apie dėstytojų ir studentų politines nuotaikas, kartais net išprovokuojant tuos dėstytojus ir studentus kompromituojančiais pokalbiais. Atitinkamos tarnybos, esą, jau seniai žinančios apie kai kurių dėstytojų ir studentų antitarybines nuotaikas bei veiklą, tačiau joms vis niekaip nepavyksta „nutverti už rankos“, todėl ir reikalingos specialios priemonės, kuriose aš turėčiau aktyviai „dalyvauti“. Man nesutikus su tokiu pasiūlymu, aš buvau uždarytas į komendantūros daboklę „pamąstymui“. Ten aš prabuvau dvi paras. Maitino gana gerai, jokių fizinės prievartos priemonių man netaikė, tik laikas nuo laiko kviesdavo pokalbiams ir įtikinėjo, kad mano užsispyrimas yra kvailas, ir aš pats gadinąs sau ateitį, kuri gali būti labai viliojanti. Kai aš po kelių tokių pokalbių likau prie savo nuomonės, man buvo duotas paskaityti dokumentas, perspėjantis, kas man gresia, jei aš kam nors prasitarsiu apie vestus su manimi pokalbius. Aš tokį dokumentą pasirašiau, pridėdamas, kad bendradarbiauti su spectarnybomis atsisakau, nes nemanau, kad tokį darbą sugebėčiau nuoširdžiai dirbti, o ką nors apgaudinėti – prieštarauja mano gyvenimo principams. Po viso to aš buvau iš speckomendantūros paleistas.

    Išėjęs iš komendantūros, išvydau vėliavas su juodais kaspinais ir laikraščius su antraštėmis, pranešančiomis, jog mirė Stalinas. Grįžęs į institutą jau neberadau savo fotonuotraukos mokslo pirmūnų garbės lentoje, o po instituto baigimo vietoj aspirantūros buvau pasiųstas į Ustj–Kalmankos vidurinę mokyklą, kurią pats buvau baigęs, mokytojauti. Ten dėsčiau visas matematikas (algebrą, geometriją, trigonometriją), fiziką, elektrotechniką ir radiotechniką, astronomiją ir braižybą. Pavyko mokykloje sukurti pavyzdinį fizikos, elektrotechnikos ir radiotechnikos kabinetą, kuris nedaug kuo skyrėsi nuo laboratorijų institutuose. Man labai padėjo Barnaulo radijo gamyklos direktorius B. Doktorovas, su kuriuo buvau susipažinęs dar mokydamasis institute ir vykdydamas mokslinį darbą.

    Mūsų mokyklos fizikos, elektrotechnikos ir radijo technikos kabinetas labai patiko Altajaus krašto švietimo skyriaus viršininkui V. K. Savenkai, labai šviesiam ir kilniam žmogui, kai jis su inspektorių grupe lankėsi Ustj–Kalmankoje, ir tai nulėmė tolesnį mano likimą, kai 1958 m. aš buvau atleistas iš Ustj–Kalmankos vidurinės mokyklos mokytojo pareigų kaip netinkamas tam darbui, nes perdaug „spaudžiau“ pritinginčius mokytis vietinių viršininkėlių „atžalas“ ir kartais išsakydavau „nepakankamai brandžius politinius pareiškimus“.

    Atvykęs į Barnaulą, minėtojo krašto švietimo skyriaus viršininko V. K. Savenkos įsakymu aš ne tik nebuvau nubaustas, ko tikėjosi, Ustj–Kalmankos „ponai“, bet buvau paskirtas Mokytojų tobulinimo instituto fizikos ir elektrotechnikos metodinio kabineto vedėju, kas sudarė gana neblogas sąlygas kelti ne tik kitų mokytojų, bet kartu ir savo kvalifikaciją. Stažuodamasis Tomsko universitete ir Maskvos institutuose, susipažinau su elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, programavimu ir kibernetinės technikos taikymais, kuo pradėjau gana intensyviai domėtis.

    Pedagoginis darbas tremtyje

    1960 m. man buvo pasiūlyta pereiti dėstytojauti į Altajaus politechnikos institutą ir organizuoti pirmąjį Barnaule ir antrąjį Sibire skaičiavimo centrą. Suprasdamas, kad toks atsakingas darbas pareikalaus daug laiko, nusprendžiau, jog tokio darbo imtis galima tik tada, jei negalėsiu gauti panašaus darbo Lietuvoje.

    Tuomet mūsų šeima jau galėjo laisvai važinėti beveik po visą Sovietų Sąjungą, todėl mes 1960 m. atvykome į Lietuvą su tikslu joje ir pasilikti. Atrodė, jog jau buvau sutaręs su Lietuvos Mokslų Akademijos administracija dėl būsimo darbo organizuojamame Skaičiavimo centre, tačiau po kelių dienų sužinojau, kad mūsų šeimai nebus leista apsigyventi Lietuvoje, nes, esą, mano tėvas Aleksandras Šukys, „išbėgęs į Vakarus su kitais fašistų pakalikais, aktyviai dalyvauja antitarybinėje buržuazinių užsienio lietuvių organizacijų veikloje Vakarų Vokietijoje“. Teko trečią kartą grįžti į Altajų, šį kartą jau savo lėšomis, ir priimti Altajaus politechnikos instituto pasiūlymą.

    Jau dirbdamas Altajaus politechnikos institute, gavau Vilniaus universiteto rektoriaus prof. J.Kubiliaus laišką su siūlymu dirbti Universiteto kuriamame Skaičiavimo centre, tačiau Altajaus politechnikos instituto Skaičiavimo centro steigimo ir plėtotės bei įvairių įmonių AVS kūrimo darbai jau buvo pačiame įkarštyje (buvo įsteigtas ne tik SC, bet ir speciali mokslinių tyrimų laboratorija, o taip pat atidaryta institute nauja mokymo specialybė – viena pirmųjų Sibire), ir aš jau nebeturėjau moralinės teisės vien tik savo asmeninės gerovės sumetimais visa tai mesti pusiaukelėje ir pabėgti. Be to, nebuvau tikras, ar mūsų šeimai bus leista apsigyventi Vilniuje, nes Lietuvoje į buvusius tremtinius buvo žiūrima kiek kitaip negu Sibire. Teko atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo, tačiau susirašinėjimas su prof. J.Kubiliumi nenutrūko. Jis domėdavosi lietuvių tremtinių darbais matematikos srityje, o aš siųsdavau jo vardu Vilniaus universitetui savo ir savo kolegų straipsnius ir knygas.

    Elektroninės skaičiavimo technikos taikymo ir AVS kūrimo srityje mums Sibire, kuriame susikūrė gana galingas mokslo centras – SSSR Mokslų Akademijos Sibiro skyrius, pavyko pasiekti gana neblogų rezultatų, žymiai geresnių negu europinėje Sovietų Sąjungos dalyje, todėl teko dalyvauti įvairiose konferencijose, skaityti paskaitas įvairiose organizacijose ir įstaigose (tame tarpe ir Lietuvoje Valstybinio plano komiteto kvietimu), o Ukrainos MA Kibernetikos instituto direktoriaus akademiko V. M. Gluškovo kvietimu – net organizuoti specialią mūsų laboratorijos ir SC darbuotojų išvažiuojamąją konferenciją Kijeve. Po tos konferencijos man buvo pasiūlyta kartu su iš JAV sugrįžusiu valdymo sistemų ekspertu prof. V. I. Tereščenka ir prof. F. F. Aunapu parašyti knygą apie AVS, ką mes ir padarėme, pasikviesdami dar ir vieną įmonės atstovą – praktiką – įmonės skyriaus vadovą A. S. Linjkovą.

    Kadangi teko dėstyti naujai steigiamų specialybių studentams gana daug įvairių disciplinų, tarp jų ir gana plačius sistemotyros ir operacijų tyrimų kursus, kuriais aš pradėjau gana intensyviai domėtis dėl didelių jų taikymo įvairiose srityse galimybių, tai savo kvalifikaciją teko nuolat kelti, tačiau specialiam mokymuisi aspirantūroje, nors tai gana dažnai buvo siūloma, nebuvo nei laiko, nei noro, prisiminus, su kuo kartais būna surišti panašūs pasiūlymai. O kad tokie pasiūlymai galėjo vėl pasikartoti, liudijo kad ir toks faktas: kai 1970 m. balandį, gavęs iš kunigo Senkaus telegramą, jog Štutgarte mirė mano tėvas, anksčiau dirbęs Hiutenfeldo lietuviškoje mokykloje, aš pabandžiau gauti leidimą išvykti į tėvo laidotuves, man buvo vėl pasiūlyta bendradarbiauti, tačiau jau žymiai stambesniu mastu – nuvykus į Vakarus, pasilikti Vokietijoje, įsilieti į antitarybinę užsienio lietuvių veiklą ir, pasižymėjus joje bei įsigijus pasitikėjimą, tapti informacijos „šaltiniu“, tarnaujančiu Sovietų Sąjungai. Man pareiškus, kad aš nenorėčiau keisti mokslinės veiklos, kurioje pavyksta šį tą naudingo padaryti, į mano prigimčiai svetimą ir net nepriimtiną veiklą, jokių represijų mano atžvilgiu nebuvo imtasi, tačiau leidimo vykti į Vakarų Vokietiją (tėvas palaidotas Štutgarto kapinėse) taip ir negavau. Kad šis mano atsisakymas bendradarbiauti „su organais“ neturėjo man nepageidautinų tolimesnių pasekmių, sprendžiu iš to, kad SSSR MA Sibiro skyriaus mokslininkams – nariui korespondentui A. A. Liapunovui ir akademikui (vėliau SSSR MA prezidentui) G. I. Marčiukui rekomenduojant, prie ko prisidėjo ir kai kurių Maskvos institutų profesoriai, Altajaus politechnikos instituto mokslinė taryba išimties tvarka priėmė sprendimą už įvairius mokslinius darbus ir parašytas mokymo priemones suteikti man docento vardą, ką neužilgo patvirtino ir Aukščiausioji SSSR atestacinė komisija (taip vadinamoji VAK) Maskvoje. Tai mane net šiek tiek nustebino.

    1972 metais Barnaule mirė mano motina, kuri visą laiką svajojo grįžti į Lietuvą ir būti palaidota savo gimtinėje. Jos svajonės neišsipildė, nes ją teko palaidoti Altajuje. Kai Atgimimo laikotarpio pradžioje buvo kilęs palaikų pervežimo į Lietuvą vajus, kuriame ir man teko dalyvauti, aš neišdrįsau pasinaudoti pasitaikiusia proga ir atidėjau tai vėlesniam laikui, nes mano motina gulėjo gerai prižiūrimose kapinėse, kai tuo tarpu daugelio tremtinių kapeliai, išsibarstę po stepes ir taigą, jau baigė nykti. O dabar jau net nežinau, kaip įvykdyti motinos norą. Manau, kad ir tėvas taip pat to norėjo. Tačiau dabar mano tėvų palaikų pervežimas kainuotų labai brangiai, o dėstytojo alga nėra didelė.

    Nežinau, ar greitai po motinos mirties aš pats būčiau grįžęs į Lietuvą, nes Sibire turėjau gana daug aspirantų, kuriems faktiškai vadovavau ir negalėjau jų palikti likimo valiai, didelę mokslinę laboratoriją (NIL-1) ir galingą SC, tačiau pats gyvenimas padėjo išspręsti šią problemą.

    Grįžtu į Vilnių 1983 m. vasarą

    Bekurdami automatizuotas valdymo sistemas, informacinius duomenų bankus ir aukštų vadovų motyvacinius modelius, mes sukaupėme gana daug informacijos, tarp jos ir kai kuriems aukštiems pareigūnams labai nepageidautinos. 1983 m. balandžio 14 d. (ir vėl balandžio 14-ji, mano antrojo arešto metinių diena!) mūsų skaičiavimo centre buvo įvykdyta krata ir mūsų sukaupti informaciniai bankai buvo „konfiskuoti“. Oficialiai mes buvome apkaltinti antitarybine veikla (kompiuterių magnetinėse juostose buvo rastos poeto V.Visockio knygos „Nervas“ ir rašytojų – fantastų Strugackių knygos „Vaivorykštė“ kopijos) ir valstybinės technikos panaudojimu netarnybiniams reikalams. Tos ESM viršininkas, buvęs mano studentas V. Kaliničenko, kurio juostose buvo rastos minėtos kopijos, buvo areštuotas, o aš turėjau pasirašyti pasižadėjimą bylos vedimo metu niekur neišvykti. Kitą dieną aš buvau atleistas iš visų pareigų, o taip pat man buvo pareikštas nepasitikėjimas kaip dėstytoju. Sąjunginėje „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė straipsnis, smerkiantis žalingą mūsų veiklą ir „piktnaudžiavimą užimama padėtimi“.

    Su tokia įvykių eiga nesusitaikė didelė grupė buvusių mano studentų, jau suspėjusių užimti gana aukštus postus. Buvo iškviesti žurnalistai iš Maskvos, po kurio laiko į Barnaulą atvyko pats E. K. Ligačiovas, ir Altajaus krašto komunistų partijos pirmasis sekretorius N. F. Aksionovas baigė tuo, kad neišlaikė jo nervai. Kalbama, kad jis nusinuodijo. Jį iškilmingai palaidojo, o mūsų padėtis stipriai pasikeitė. V. Kaliničenko buvo paleistas iš kalėjimo (iš jo aš vėliau sužinojau, kad jam buvo siūloma duoti parodymus apie mano „vadovavimą organizuotai antitarybinei veiklai“, už ką jam buvo žadama laisvė), o man buvo sudarytos sąlygos persivesti iš Altajaus politechnikos instituto į Vilniaus universitetą „taikiai ir ramiai, lyg nieko nebūtų įvykę“. Aš tuo, aišku, pasinaudojau ir 1983 m. vasarą atsiradau Vilniuje, o rudenį pradėjau dirbti Vilniaus universitete Matematikos fakultete Taikomosios matematikos katedros docentu.

    Lietuvoje gyvenimo lygis ir materialiąja ir kultūrine prasme tuo metu buvo žymiai aukštesnis negu Sibire: buvo žymiai daugiau maisto produktų ir jie buvo geresnės kokybės bei įvairesni, žmonės gražiau ir madingiau rengėsi, turėjo daugiau automobilių, miestuose ir miesteliuose vyko daugiau kultūrinių renginių ir tie patys buvo įvairesni, turiningesni. Tačiau tuo pačiu metu gyvenimas buvo žymiai konservatyvesnis, konservatyvesnė buvo ir daugelio žmonių mąstysena. Man, įpratusiam Sibire prie žymiai mažesnio minties laisvės varžymo ir progresyvesnio mąstymo, pradžioje nebuvo lengva adaptuotis. Tai atsiliepė net bandant kurti AVS Lietuvos įmonėse bei įstaigose, kuomet, norint padaryti tas sistemas pakankamai efektyviomis, reikėjo imtis ryžtingų ir stambių reformų, tačiau įmonių ir įstaigų vadovai nieko keisti nenorėjo ir net prisibijojo tai daryti. Jie gana atvirai sakydavo: „Kompiuterinę techniką galima ir reikia diegti, tačiau nusistovėjusios tvarkos keisti nevalia“.

    Taigi, pertvarkos procesai, prasidėję visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje vyko kiek vėluodami ir lėčiau. Todėl vietinės valdžios konservatyvizmas susidūrė su spaudimu iš viršaus ir iš apačios, ir tokia valdžia negalėjo ilgai išsilaikyti, tuo labiau, kad ji nebuvo tikra valdžia, o tik Maskvos statytinė, privalanti klusniai vykdyti pastarosios valią. Tokia valdžia turėjo griūti, ir buvo svarbu, dėl kurios priežasties ji grius pirmiau: ar dėl spaudimo iš apačios, ar dėl to, kad bus pakeista iš viršaus.

    Lemiamą reikšmę tuo momentu suvaidino tai, kad pertvarkos procesą Lietuvos šviesuomenė sugebėjo panaudoti ne tik ta linkme, kurią buvo numačiusi Maskva, bet ir Lietuvai buvusių skausmingais nacionalinių klausimų sprendimui. Gana greitai pasidarė aišku, jog galimas ir net būtinas didesnis Lietuvos ir jos žmonių savarankiškumas, sprendžiant aktualias visai tautai problemas, ir visa tai atsiliepė stipriu rezonansu žmonių, iki tol nedrįsusių atvirai sakyti skaudžią tiesą, širdyse ir protuose. Taip prasidėjo lavininiais tempais stiprėjantis Atgimimo procesas, greit įgijęs „dainuojančios revoliucijos“ formą. Pačioje pradžioje šį procesą Maskva netgi rėmė, tačiau jis gana greitai peraugo Maskvos numatytus rėmus ir tapo galinga savarankiškai besivystančia jėga, su kuria susidoroti be ryžtingų stambaus masto smurto ir prievartos priemonių jau buvo nebeįmanoma. O stambaus masto smurto priemonių panaudojimas galėjo iššaukti tokį rezonansą tarptautinėje politikoje, kuris Maskvai, tuo metu vaizdavusiai save progresyvių pokyčių pasaulyje iniciatore, buvo visiškai nepageidautinas. Tuo pasinaudojo Sąjūdis, kuriame aš aktyviai dalyvavau nuo pat jo gimimo, vėliau tapdamas Vilniaus universiteto Sąjūdžio grupės tarybos nariu.

    Prisimenant naktį iš 1991 metų sausio 12 į 13 dieną...

    „Naktį iš sausio 12 d. į sausio 13 d. aš drauge su daugybe kitų žmonių (tame tarpe ir studentiško jaunimo) budėjau prie Televizijos bokšto. Buvo linksma: jaunimas šoko, beveik visi žmonės dainavo, degė laužai, visi buvo įsitikinę, kad su Televizijos bokštu, esant tokiam dideliam žmonių susibūrimui, negalės atsitikti taip, kaip atsitiko su Spaudos rūmais, kurie sausio 11-ąją buvo užpulti nelauktai ir taip staiga, jog žmonės nesuspėjo subėgti į pagalbą.

    Prieš vidurnaktį pasklido gandai, kad puolimo galima laukti apie 3–4 val. ryto, todėl aš nuėjau į neseniai mums, kaip tremtinių šeimai, skirtą butą Lazdynuose, į kurį mes dar nespėjome pilnai persikelti, kad išgerčiau kavos, šiek tiek sušilčiau ir po to vėl grįžčiau į budėjimą prie Televizijos bokšto. Tą dieną buvo mano gimtadienis: iš Barnaulo turėjo atskristi sūnus Vytautas, ir aš norėjau patikrinti, ar jis jau atvyko.

    Net nespėjau kaip reikiant sušilti, nes netrukus pasigirdo šūviai, Aš iššokau į gatvę ir įšokau į pirmą pravažiuojančią mašiną. Per keletą minučių jau buvome prie kalno, kur palikome mašiną, ir per miškelį pasileidome bokšto link. Iš visų pusių bokšto link bėgo daugybė žmonių. Kalno papėdėje prie pagrindinio įėjimo į Televizijos bokšto teritoriją griaudėjo šūviai, burzgė karinė technika, švysčiojo prožektoriai, kilo tirštų dūmų debesys. Prie paties bokšto nei karinės technikos, nei desantininkų dar nebuvo. Mes stovėjome susikibę rankomis, apsupę bokštą kelių eilių žiedu ir skandavome: „Lietuva, Lietuva, Lietuva!“

    Staiga, iš kitos pusės – iš šalia esančio miškelio – išgirdome tankų burzgimą, sutratėjo šūviai. Tankai tuščiais šoviniais šaudė į bokštą. Paskui tankus slinko dengtos mašinos su šalmuotais, storai apsirengusiais desantininkais. Jie, šaudydami į dar šviečiančius žibintus, kartu su tankais ir tanketėmis artėjo mūsų link.

    Kai pabiro bokšto langų stiklai ir ant mūsų galvų pradėjo kristi mūrų atplaišos, mūsų žiedas pasidalino į dvi dalis: viena dalis, mažesnė, apsaugota bokšto apatinio aukšto lubomis, pasiliko prie bokšto, o pimosios gretos, kur buvau ir aš, žengėme keletą žingsnių pirmyn, nepaleisdami vienas kito rankų. O prie mūsų slinko tankų ir desantininkų, pyškinančių be paliovos į viršų ir į kojas, vora. Nepastebėjau, kurioje vietoje tankams ir desantininkams pavyko pralaužti mūsų žiedą, tik staiga pamačiau, kad tankai jau ne tik prieš mane, bet ir už mūsų nugarų, o taip pat važiuodami iš šonų, stumia mūsų žmones. Moterys ir vaikai pradėjo bėgti nuo šliaužiančių tankų. Susidarė spūstis ir grūstis, kai kurie žmonės bėgdami suklupo ir pargriuvo. Kai kurie bandė pastoti tankams kelią krūtine, kiti, suprasdami tokios aukos beprasmiškumą, tempė juos į šalį. Tikrovėje viskas vyko daug greičiau, negu dabar rašau, tiesiog – sekundėmis…

    ...Tankas prašliaužė, vos neužkabindamas manęs, ir iš kairės pasigirdo riksmas. Pasukęs galvą, pamačiau gulinčią aukštielninką moterį ar mergaitę (tanko šešėlyje buvo sunku įžiūrėti jos veidą, tačiau pastebėjau, jog ji buvo su šviesia skara ar kepuraite, su šviesiu šaliku ir tamsiu ar pilku paltu). Jos kojos buvo po tanko vikšrais. Vyrai bandė stumti tanką, tikėdamiesi, jog tankas šiek tiek pavažiuos ir bus galima ištraukti iš po jo prispaustąją, tačiau – tankas nė iš vietos. Aš, prišokęs irgi pabandžiau pastumti tanką. Tačiau įsitikinęs, jog to padaryti nepavyks, pradėjau kumščiais daužyti tanko viršų, rusiškai šaukdamas, kad po tanko vikšrais – moteris...

    Tuoj prie manęs, klaikiai keikdamasis: „Kuda liezeš, chuj jobanyj? Puliu na tebia, padla staryj, žalko, sam sdochneš! („Kur lendi, myžekli išdulkintas? Kulkos tau, dvėsena sena, gaila, pats pastipsi!“)“, prišoko desantininkas, buože skaudžiai niuktelėjo į kuprą, spyrė keliu į pilvą ir nustūmė nuo tanko. Tankas nuvažiavo nuo moters, bet prieš tai pasistūmėjo atgal, o vėliau į priekį, tuo dar daugiau sužalodamas žmogų. Keli vyrai pagriebė sužeistą moterį ir nusinešė tolyn nuo bokšto, kur jau girdėjosi šūksniai: „Greitąją, greitąją!“. Tuo tarpu iš dešinės pasigirdo salvė. Vienas desantininkas iššovė į jau pagyvenusį vyriškį. Vyras sukniubo, ir jį taip pat nunešė nuo bokšto į tamsą. Stovėjęs mūsų gretose jaunas, gražiai nuaugęs vyriškis, desantininko uniforma, su „telniaška“ ir su medaliais ant krūtinės, iššoko prieš tanką ir sukniubo ant kelių, šaukdamas: „Bratcy, čto vy dielajete?! Strieliajete svoich! Ja že s vami služil. My daže na Afgane tak ne dielali. Davite i menia!“ („Broliai, ką jūs darote?! Šaudote savus! Aš gi su jumis tarnavau. Mes net Afganistane taip nedarėme. Traiškykite ir mane!“).

    Atrodo, jog prišokęs ginkluotas desantininkas nesuspėjo įspirti beklūpinčiajam, nes mūsų vyrai jį nusitempė į savo gretas. Jis stovėjo ir raudojo. Stambios ašaros riedėjo jo skruostais. O mes, susikibę rankomis, skandavome – „Lietuva, Lietuva, Lietuva bus laisva!“…

    …Iš kairės šalia manęs stovėjo jauna moteris raudonu paltu, kuri kartu su vyrais nepabūgo įsiutusių desantininkų veidų ir jų nepertraukiamo pyškinimo į viršų ir į kojas, lydimo bjauriausiais keiksmais... Staiga švystelėjo raudona raketa ir po to pasigirdo komanda: „Očistitj teritoriju!“ („Išvalyti teritoriją!“). Šalmuoti desantininkai, kurių gretose buvo ir keletas nešalmuotų tankistų, atrodžiusių ir elgusiusių ne taip žiauriai, prišoko prie mūsų, prikišdami automatus prie mūsų veidų, šaukdami: „Nazad, šire šag!“ („Atgal, platesnį žingsnį!“). Prišokęs prie manęs tas pats desantininkas, kuris prieš tai mane buvo apkūlęs, suriko: „Nazad, suka, a to zastrieliu“ („Atgal, šunsnuki, nušausiu“). Aš jam pasakiau: „Strieliaj, synok, jesli možeš, jesli tebie matj prostit. A mnie uže vsio ravno“ („Šauk, sūneli, jei gali, jeigu tau motina atleis. O man dabar jau vis tiek“). Ir tikrai, po viso to, kas jau buvo įvykę, man jau buvo vis tiek, išliksiu gyvas, ar ne. Desantininkas riktelėjęs, kad jis neturi motinos, nes jis iš vaikų namų, prikišęs automatą iššovė pro pat mano ausį. Ausis nuo trenksmo apkurto. O iš kairės tuo pat metu pakilo tirštas dūmų debesis. Kažkas suriko: „Dujos, dujos!“. Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį ir gerklę, ir mes pradėjome skubiai trauktis, bėgdami atatupsti, veidu į priešą, bijodami apsinuodyti. Išbėgę iš dūmų debesies, pastebėjome, jog desantininkai ir tankistai be dujokaukių, ir apsiraminome. Tada į mus patraukė tankai ir pradėjo mus vaikyti tarp medelių, o desantininkai vis tratino ir tratino, bjauriai keiksnodamiesi ir kartodami: „Vot vam svoboda i nezavisimostj!“ („Štai jums laisvė ir nepriklausomybė!“). Iš kažkur atsirado milicininkas, kurio kepurėje buvo ne Vytis, o penkiakampė žvaigždutė. Jis patarė mums neleisti į priekį jaunų vyrų, nes esanti instrukcija, šaudyti į juos. Įdomu, ar jis ne iš tų milicininkų, kurie buvo apsupę Spaudos rūmus po jų užėmimo. Tie milicininkai (aš su jais asmeniškai išsikalbėjau po Spaudos rūmų užėmimo) buvo savo autobusais atvažiavę iš Šalčininkų ir buvę iš anksto instruktuoti šilčiau apsirengti, nes, esą, reikėsią saugoti žmones nuo ginkluotų susirėmimų su kariuomene. Tai dar kartą įrodo, kad KPSS ir tuometiniai Šalčininkų vadovai aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvoje perversmą.

    Žingsnis po žingsnio tankai ir desantininkai nustūmė mus prie tvoros kampo. Dešinioji tvoros pusė buvo išversta. Čia jie sustojo, įvykdę „užduotį“, jų žodžiais: „išviję mus iš savo žemės“. Mes pradėjome ginčytis, jog tai mūsų žemė, o ne jų. Pradėjom aiškinti, jog taip elgtis gali tik fašistai. Jie nesileido į kalbas. Tada mes uždainavome. Desantininkai nutarė užsirūkyti, bet neturėjo degtukų. Kažkas iš mūsų mestelėjo jiems dėžutę. Jie užsirūkė ir dėžutę mestelėjo mums atgal. Vienas iš jų, matyt, vyresnysis, kažkur nuėjo. Tada likę desantininkai pradėjo teisintis, jog jie – kariškiai ir vykdo įsakymą.

    Mes nespėjome pratęsti diskusijos, kai nuo bokšto pasigirdo iš garsiakalbio sklindantys žodžiai. Iš pradžių lietuviškai, po to rusiškai pranešė, kad visą valdžią Lietuvoje paėmė „Nacionalinis 'gelbėjimo' komitetas“, kad „atstatoma darbininkų ir valstiečių valdžia“, kad „sugrąžinamas socialinis teisingumas, demokratija, humanizmas, pamintos žmogaus teisės“. Kai kurios moterys pravirko, kažkas sušuko: „Apie kokį humanizmą ir žmogaus teises jūs dar drįstate kalbėti“. Tačiau dauguma nepatikėjo, jog jau užimta Aukščiausioji Taryba. Todėl mes nuskubėjome nuo kalno ir, pasigavę pravažiuojančias mašinas, atvykome į Nepriklausomybės aikštę. Čia mes atradome dar tebegyvuojančią Nepriklausomą Lietuvą, ir buvome pasiryžę ginti parlamentą iki paskutinio kraujo lašo, net jeigu ir pavyktų karinėms jėgoms įsibrauti į AT rūmus ir išvaikyti (ar suimti) mūsų teisėtai išrinkto parlamento narius, o apsišaukėliui „Nacionaliniam Lietuvos 'gelbėjimo' komitetui“ mes pareiškėme, jog jis nesulauks iš mūsų nei pripažinimo nei jokios paramos, nes nusipelnė tik pasibjaurėjimo ir paniekos...“

    P.S. Nors iš pradžių man atrodė, kad per sausio 12-13 d. nakties įvykius aš, palyginus su tą naktį žuvusiais ir sunkiai sužeistais, atsipirkau tik lengvo sumušimo ir šūvio apkurtintos galvos svaigimo kaina, tačiau tolesni įvykiai parodė, jog ir šį kartą viskas buvo ne taip jau paprasta.

    Gana greitai paaiškėjo, kad viena ausimi aš blogai girdžiu ir kuo toliau, tuo labiau klausa silpnėja. Tai desantininko šūvio prie pat mano ausies pasekmės. Dabar daugelis pastebi, kad aš kalbu per daug garsiai. Bet aš pats to nejaučiu.

    Taip pat paaiškėjo, kad, bandydamas pakelti ir nustumti tanką nuo moters, ant kurios jis buvo užvažiavęs, aš iš susijaudinimo persistengiau: tanko, aišku, nepakėliau ir nenustūmiau, bet išvaržą įsigijau, nors pradžioje to ir nepastebėjau. Teko operuotis Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Išvaržą sutvarkė ir užsiuvo. Viskas, atrodo, baigėsi be didelių komplikacijų. Bent kol kas ji manęs nevargina. Nors pasisaugoti vis dėlto tenka.

    Daug sudėtingiau atsitiko su sudaužyta nugara, kuri pradėjo vis labiau ir labiau skaudėti, pasidarė sunkoka ne tik susilenkti, apsiauti ir nusiauti, bet ir vaikščioti. Teko įsigyti lazdą, o po kurio laiko – ir keisti klubo sąnarius. Vieną sąnarį greitosios pagalbos ligoninėje Lazdynuose pakeitė sėkmingai, tačiau antrojo sąnario pakeitimas praėjo su komplikacijomis. Atsiliepė nuo desantininko stipraus smūgio atsiradę nugaros ir sėdmens nervų pažeidimai. Iki operacijos jie per daug nevargino: buvo dingę kai kurie refleksai, paskaudėdavo stuburą ir koją, bet, vartojant nuskausminančius vaistus – diklofenakus, gyventi buvo galima. Tiesa, dichlofenakai sugadino skrandį ir padėjo įsigyti dvylikapirštės žarnos opą. Tačiau normaliai dirbti vis dar galėjau. O štai po antrojo sąnario pakeitimo teko pereiti nuo lazdos prie ramentų ir net dichlofenakai jau nebepajėgė malšinti nuolatinio stipraus skausmo. Ypatingai pablogėjo situacija po to, kai man Santariškių ligoninėje į vainikines arterijas įvedė porą tas arterijas praplečiančių vamzdelių. Nors kardiochirurgai teigia, jog to negalėjo būti, tačiau po šios operacijos dešiniojoje kojoje skausmai taip sustiprėjo, jog aš jau net su ramentais sunkiai begalėjau pavaikščioti., kartais tekdavo net ropoti. O naktimis negalėdavau rasti sau ir kojai vietos. Gerokai prisikankinęs prisnūsdavau valandėlei, bet vėl greit pabusdavau, ir vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Nepadėjo nei reabilitacija Abromiškėse, nei gydymas Santariškėse, Neurologijos centre. Aš jau buvau ruošiamas stuburo operacijai Greitosios pagalbos ligoninėje. Bet Santariškių ligoninėje per procedūras baseine aš persišaldžiau ir dėl mano labai stipraus kosulio operaciją teko atidėti. O per tą laiką atsitiktinai sužinojau, kad Maskvoje, Medicinos mokslų akademijos Neurochirurgijos institute gali man padėti ir be operacijos. Ačiū Dievui ir to instituto reabilitacijos skyriaus vedėjui profesoriui L.V.Naidinui bei mano sūnui Gediminui, kad aš dabar nebejaučiu buvusių stiprių skausmų ir galiu net bėgioti, nors, žinoma, dirbtiniai sąnariai šiek tiek trukdo. Ypatingai pajuntu tą skirtumą važiuodamas autobusu bei troleibusu: autobusą ar troleibusą staigiai stabdant kūnas nesugeba susiorientuoti ir kompensuoti inercijos poveikio. Jei nerandu už ko įsitverti, griūvu kaip stuobrys pirmyn. Dar blogiau, kai autobusas ar troleibusas staigiai šokteli pirmyn: tada griūnu aukštielninkas. Todėl, norint apsidrausti nuo tokių griuvimų, tenka nešiotis su savimi lazdą. O šiaip man dabar ne tik ramentų, bet ir lazdos nereikėtų. O juk į Maskvą tuomet nuvažiavau vos-vos bepaeidamas net su ramentais: iš geležinkelio stoties perono iki automobilio mane vedė sūnus Gediminas su savo pusbroliu, laikydami už pažastų. Mano gydytojus Lietuvoje labiausiai nustebino tai, kad ne tik buvę skausmai išnyko, bet ir atsistatė tie refleksai, kurie buvo dingę per 1991 m. sausio 13-osios įvykius ir kurių nebuvo daugiau nei 13 metų. Mano buvę mokiniai ir studentai bei bendradarbiai, su kuriais teko dirbti, gyvenant Sibire, dažnai kviesdavo mane į reguliariai vykstančius jų susitikimus. Jie net mano gimtadienį – sausio 12-ją – reguliariai švenčia ir atsiunčia man tų švenčių metu padarytus videofilmus. Tačiau aš dėl skausmų stubure ir kojose negalėjau padovanoti sau ir jiems susitikimo malonumo. Po sėkmingo gydimosi Maskvoje 2004m. vasarą, atėjus 2005 m. vasarai, tokią prabangą sau jau galėjau leisti. Buvo jaudinančiai malonu aplankyti Ustj–Kalmanką ir Barnaulą, susitikti su buvusiais savo mokiniais, studentais ir kolegomis. Papasakojau jiems apie Sausio 13-osios įvykius, kurių dalyviu teko būti, nes ne visi žinojo tikrąją tiesą. Aplankiau ir savo motinos kapą. Apie tai jau rašiau ketvirtajame šių prisiminimų skyrelyje.

    Sąjūdyje. Ryšiai su Rusijos demokratais

    Dalyvavimas Sąjūdžio veikloje visiškai atitiko mano pasaulėžiūrą ir mano dvasinius poreikius: ir kaip savo tautos atstovo, ir kaip buvusio tremtinio, ir kaip sistemiškai mąstančio matematiko, nemėgstančio neracionalių suvaržymų, trukdančių efektyviai atskirų žmonių ir visos visuomenės veiklai, ir kaip piliečio, jau gana seniai palaikančio progresyvius disidentinius judėjimus, nors iki tol asmeniškai juose ir nedalyvavusio.

    Dar gyvendamas ir dirbdamas Sibire, savo pirmojo mokslinio vadovo, jau minėto šviesios atminties A.A.Liapunovo dėka, aš buvau įvestas į progresyviai nusiteikusios mokslinės inteligentijos ratą, kuriam priklausė ir garsūs mokslininkai – akademikai A.I.Bergas, P.L.Kapica, A.D.Sacharovas, ir kitos, nors ir mažiau garsios, tačiau taip pat labai intelektualios bei labai aukštos moralės asmenybės, pasižyminčios dideliu demokratiškumu ir tolerancija bet kurioms logiškai pagrįstoms nuomonėms. Per žurnalistą S.L.Dubovą (vėliau tapusį leidyklos „Novoe vremia“ vadovu ir nužudytu už tai, kad išdrįso išleisti tokias knygas kaip „Ledokol“) ir jo žmoną M.A.Fedotovą, taip pat žurnalistę, aš reguliariai gaudavau beveik visą vertą dėmesio disidentinio „samizdato“ literatūrą. Žinoma, mes nebuvome tokie naivūs, kad tokią literatūrą laikytume įrašę kompiuterių atmintyje ar ją atvirai platintume, todėl tie, kurie darė kratą tą nelemtąją 1983 m. balandžio 14-tąją dieną, turėjo tenkintis V.Vysockio „Nervu“ ir brolių Strugackių „Vaivorykšte“. Tačiau už šių knygų laikymą bei skaitymą Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties į kalėjimus jau nebesodindavo. Taigi, minėtosios kratos iniciatoriai, norėdami sunaikinti jiems nepageidautiną ir net pavojingą informaciją, gerokai persistengė ir už tai vėliau ir patys nukentėjo, kai paaiškėjo jų „darbeliai“ ir tikrieji kratos tikslai.

    Mano ryšiai su Rusijos demokratinių judėjimų atstovais vėliau labai pravertė (ypatingai lemtingomis 1991 m. sausio dienomis): per Dubovų šeimą buvo labai patogu platinti Sąjūdžio leidžiamus specialius leidinukus rusų kalba, kurie tokiu būdu, kitiems Rusijos demokratinių judėjimų atstovams padedant, pasiekdavo ne tik Maskvą ir Leningradą, bet ir kitus Sovietų Sąjungos miestus; M.A.Fedotovai tuoj pat po kruvinosios 1991 m. sausio 12-13 d.d. nakties įvykių pavyko perduoti Rusijos Federatyvinės respublikos parlamentui dokumentus ir fotografijas apie tos nakties įvykius ir tai nemažai prisidėjo prie to, kad tas parlamentas tučtuojau priėmė labai naudingą ir reikalingą Lietuvai nutarimą, smerkiantį vykdomą agresiją, o to parlamento tuometinis vadovas B.N.Jelcinas kreipėsi į Sovietų Armijos karius, ragindamas nutraukti smurto akcijas. Mūsų perduota informacija apie smurto aktus Vilniuje, iliustruota fotografijomis, patekusi į Maskvos ir Leningrado demokratinių judėjimų dalyvių rankas, padėjo jiems organizuoti protesto mitingus. Ryšių su Kemerovo srities šachtininkais dėka iš Kemerovo tos pačios dienos vakarą atskrido laikraščio „Komsomolec Kuzbasa“ korespondentas A.Orechovskij (jis pas mane kelias naktis nakvojo) ir, vietoje susipažinęs su tuo, kas įvyko, per srities laikraščius papasakojo kemeroviečiams, iliustruodamas Lietuvoje gautomis fotografijomis, tikrąją tiesą, tuo pačiu demaskuodamas tuo metu visoje Sąjungoje platintą Nevzorovo falsifikatą. Tų ryšių dėka Leningrado medikų atstovai, atvykę į Vilnių taip pat susipažino su tuo, kas iš tikrųjų buvo, ir atsiuntė siuntą tuo metu taip reikalingų medikamentų sužeistiesiems gydyti. Tų ryšių dėka įvairiuose Sąjungos miestuose buvo platinama dokumentinė medžiaga, kuria reguliariai gaudavau Aukščiausioje Taryboje iš A.Ažubalio ir R.Dapkutės bei Sąjūdžio būstinėje iš A.Rupšytės, su kuria pastoviai palaikiau ryšius nuo to pirmojo momento, kai mes abu nuo Universiteto atėjome į Sąjūdį: ji su prof. A.Sakalu – nuo Fizikos fakulteto, aš – nuo Matematikos fakulteto. Apmaudu tik, kad dabar, minėdami 1991 m. sausio 13 d. įvykius, mes pamirštame padėkoti tiems Rusijos demokratinių judėjimų atstovams, kurie nuoširdžiai padėjo mums tomis sunkiomis Lietuvai dienomis, būdami kartu su mumis toje pačioje barikadų pusėje. Aš pats esu ne kartą asmeniškai kreipęsis į LR Seimą su siūlymu pakviesti kai kuriuos pasižymėjusius tų judėjimų atstovus (tarp jų ir nužudytojo S.L.Dubovo žmoną M.A.Fedotovą, vienintelę išlikusią gyvą iš Dubovų šeimos, nes jų sūnus Sergiejus Dubovas taip pat buvo nužudytas dar ankščiau už savo tėvą, ir jau mano minėtąjį žurnalistą iš Kemerovo miesto Andriejų Orechovskį) ir iškilmingame posėdyje jiems padėkoti. Tačiau šis mano siūlymas, kuris man atrodo visiškai natūralus ir pagrįstas bei nesunkiai įvykdomas, iki šiol nesulaukė atitinkamos LR Seimo vadovybės reakcijos. Tik po to, kai vieno sausio 13 d. minėjimo metu aš savo kalboje LR Seimo iškilmingame posėdyje apie tai specialiai užsiminiau, tuometinis LR Seimo pirmininkas p. Č.Juršėnas nusiuntė padėkos laiškus mano nurodytais adresais. Tačiau aš pasilieku prie nuomonės, kad vertėtų bent vieną kartą, pavyzdžiui, minint sausio 13 d. dešimtmetį ar penkiolikmetį, pakviesti nors keletą tomis dienomis mums labiausiai padėjusių žmonių į iškilmingą tos dienos minėjimą ir viešai bei iškilmingai jiems padėkoti, galbūt net įteikiant (bent kai kuriems iš jų) Sausio 13 d. atminimo medalius. Tačiau tuo metu buvęs Seimo pirmininku prof. V.Landsbergis, kuriuo tuo metu aš dar labai tikėjau, neatsakė į šį mano pasiūlymą, nors savo laiku, kai jam asmeniškai to reikėjo ir buvo jam naudinga, palaikė tikslingu pasinaudoti mano oficialiais parodymais apie 1991 m. sausio įvykius, duotais Lietuvos prokuratūrai, cituodamas juos savo kalboje JAV kongrese.

    Tai jau buvo ne pirmas kartas, kai prof. V.Landsbergis nesiteikia įsiklausyti ne tik į mano, bet ir kitų geranoriškus pasiūlymus bei teigiamai ar neigiamai į juos atsakyti. Taip atsitiko ir su mano kreipimusi dėl „Lietuvos telekomo“ bei „Mažeikių naftos“ privatizavimo ir Sąjūdžio veiklos.

    Kai kurie iš, mano manymu, svarbių pasiūlymų, galėjusių turėti ypatingą reikšmę Lietuvos ateičiai, priimant sprendimus, formuojančius demokratinį valstybės vystymosi kelią, buvo atspausdinti „Patrioto“ laikraštyje:

    „Premjerui Vagnoriui netiko neapmokamas ekspertas“ – „Patriotas“ Nr.6-7 929-300 2000 m.

    „Pareigūnų puikybė sužlugdo ne tik juos pačius, bet ir – valstybę“ – „Patriotas“ Nr. 1 (31) 2001 m.

    „Ar galėjo būti kitaip“ – „Patriotas“ Nr. 2-3 (32-33) 2001 m., todėl šiame rašinyje aš tų minčių nebekartosiu, nors kai kurios iš jų, mano nuomone, aktualios dar ir šiandien. Šiuos ir kitus mano straipsnius galima rasti ir internete adresu http://www.mif.vu.lt/~sukys bei VU MIF Matematinės statistikos katedros darbuotojų puslapiuose.

    O tas gyvenimas kol kas dar nėra toks, kokio norėta, dėl kurio buvo kovota Atgimimo metais, dėl kurio lietas Lietuvos žmonių kraujas pokario metais, po to – ir 1991-siais metais.

    Jei nebus pakeistas Lietuvos ir jos visuomenės „evoliucijos scenarijus“, tai mūsų laukia nepavydėtina ateitis. Nesugebėję ne tik pagausinti, bet net ir išsaugoti turėtų materialinių ir dvasinių vertybių, sugriovę savo pramonę, dar labiau nuskurdinę savo kaimą, įklimpę į didžiules ir sparčiai augančias užsienio ir vidaus skolas, kurias mūsų vaikams ir vaikaičiams, jau nebeturintiems, ką parduoti, išskyrus savo fizinę jėgą, bus labai sunku grąžinti, mes tapsime eiline „bananine respublika“, kurioje karaliaus galingos užsienio firmos ir grupelė vietinio „elito“, o visi likusieji bus pigi darbo jėga, maitinama atliekomis nuo „ponų “ stalo.

    Argi nesupranta dabartiniai mūsų „ponai“, kad nerasdami lėšų, reikalingų daugiau nei dviems dešimtims tūkstančių vaikų, kurie būdami mokyklinio amžiaus, dabar valkatauja, elgetauja bei rausiasi sąvartynuose, jog šie susėstų į mokykliniu suolus, jie augina būsimųjų nusikaltėlių armiją, ir kad kova su ta armija, bei jos išlaikymas kalėjimuose kainuos daug daugiau, negu dabar reikėtų tų vaikų mokymui? Argi nesupranta mūsų „valdžios vyrai“, kad tie vaikai, tapę suaugusiais, keršys juos nuskriaudusiai visuomenei ir darys nusikaltimus ne tik dėl skurdo, bet ir iš „idėjos“: Kaip jūs su mumis, taip ir mes jums!“

    Nejaugi mūsų tauta nusipelnė tik tokios ateities?

    Vis dėlto aš, buvęs tremtinys, praėjęs ilgą ir nelengvą gyvenimo kelią ir, atrodo, ne visai palūžęs jame, noriu tikėti, kad ir visa mūsų tauta vis dėlto nepalūš ir dar pajėgs atsistoti ant kojų. Prisimindamas ilgą ir nelengvą Lietuvos istoriją, didžiuodamasis tuo, kad nepaisant visų sunkumų, visų pavergimų ir priespaudų, mūsų tauta vis dėlto neišnyko iš Europos žemėlapio, ir po visokių pavergimų kiekvieną kartą sugebėdavo pakilti naujam gyvenimui, aš tikiu, jog ir šį kartą, laikui bėgant, ji sugebės vėl pakilti, išbrisdama iš to liūno, į kurį ją nugramzdino svetimieji, o po to – ir savieji. Tikiu, kad grūdai pamažu atsisijos nuo pelų ir ateis toks laikas, kai mūsų visuomenės dauguma supras ir pareikalaus, jog jos išsirenkamieji vadovai būtinai privalo atsakyti už savo sprendimų ir veiksmų pasekmes. Tuomet taps nebeįmanoma vadovauti „užrištomis akimis“, žiūrint tik siaurų grupinių ar savo asmeninių interesų bei užgaidų, pridaryti daugybę klaidų, besiribojančių su nusikaltimais, ir „garbingai“ išeiti į „užtarnautą poilsį“, gaunant keliolika kartų didesnę valstybinę pensiją negu visą amžių sunkiai dirbusi kaimo močiutė, ne tik sugebėjusi auginti duoną mums visiems, bet ir užauginusi dorus vaikus – Lietuvos piliečius ir jos gynėjus. Atsiradus asmeninei politikų atsakomybei už savo veiklos pasekmes, taps pavojinga veržtis prie „valdžios lovio“, neturint ką „duoti“, o svajojant tik „gauti“. O tai reikš, kad prie valdžios vairo stos ir stovės tik tie, kurie bus verti ir sugebės efektyviai ir dorai vykdyti savo pareigas.

    O kad toks laikas ateitų greičiau, kiekvienas iš mūsų privalo kiek galima daugiau prisidėti prie mūsų visuomenės pilietiškumo ugdymo. Prie to, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas suprastų, jog ne tik kiti, bet ir jis pats yra asmeniškai atsakingas už tai, kaip klostosi gyvenimas mūsų Lietuvoje.

    Aš – irgi Lietuvos pilietis, ir suprasdamas savo politinę pareigą, stengiuosi artinti tą laiką, kada gyvenimas Lietuvoje pradės gerėti. Ir manau, kad savo darbu prie to prisidedu.

    Dabar aš stengiuosi, kad per tą laiką, kiek man dar liko gyventi, suspėčiau apibendrinti susikaupusią mano archyvuose medžiagą ir paruošti „Matematinės sistemotyros“, „Operacijų tyrimo“ ir „Vadybos teorijos“ bei „Sudėtingų sistemų ir sisteminio modeliavimo ir projektavimo“ kursų vadovėlius. Todėl tenka branginti kiekvieną valandą, ir todėl aš apsiriboju tik tokiu nelabai ilgu savo gyvenimo aprašymu, praleisdamas labai daug įdomių ir, man atrodo, svarbių dalykų.

    Baigdamas pažymėsiu, kad turiu tris sūnus: Vytautą, Gediminą ir Mindaugą. Pirmieji du – jau suaugę ir turi savo šeimas, o Mindaugas – dar tik aštuntos klasės mokinukas*, besimokantis Žemynos gimnazijoje, kurioje dirba ir mano žmona Daiva.

    Aš tebedirbu Vilniaus universitete. Neseniai dirbau dar ir Statistikos departamente, bet po to, kai žurnalo redakcijos prašymu ir Statistikos departamento vadovybės pavedimu parašiau žurnalui „Lietuvos ūkis“ daugiau nei 10 puslapių mašinraščio straipsnį „Naujausių informacinių technologijų, statistinės informacijos sisteminės analizės ir matematinio modeliavimo taikymų valstybės ir firmų valdymo tobulinime galimybės“, kuriame išdrįsau šiek tiek pakritikuoti mūsų Vyriausybės vykdomą politiką, su valdiškomis pareigomis Statistikos departamente teko atsisveikinti. Nieko nuostabaus – valdininkai turi būti „lojalūs“ ir rašyti tik tai, kas patinka ir malonu „valdžios ausiai“, vengdami „nepatogių“ klausimų nagrinėjimo. Dabar – ne bolševikmetis, į kalėjimus už laisvesnę mintį nesodinama, tačiau egzistuoja „humaniškesnės“ priemonės – „ekonominiai svertai“. O jų panaudojimui pretekstą visada galima surasti. Pavyzdžiui, „lėšų taupymas“ biurokratiniam aparatui, „pensijinis amžius“ ir pan.: „nepageidautinus“ galima atleisti, o už „sutaupytas“ taupymo vajaus metu lėšas atlyginimus „saviems“ galima ir padidinti, o po kurio laiko vietoj vieno buvusio nepakankamai lojalaus priimti jau kelis „savus“ ir, žinoma, „lojalius“.

    Reikėtų pažymėti, kad ir pas mus, eilinius piliečius, sovietmečiu išsiugdytas baimės ir „vidinio cenzoriaus“ jausmas dar gana stiprus, nors fizinės bausmės už tiesos žodį jau nebegresia. Pavyzdžiui, net Lietuvos matematikų draugijos leidinyje buvo atsisakyta spausdinti mano pranešimo tos Draugijos konferencijoje pagrindu parašytą straipsnį apie imitacinio modeliavimo taikymą įvairių hipotezių tikrinime, nes šešiuose mašinraščio puslapiuose su daugybe formulių buvo rastos kelios eilutės apie tai, kad aukšti Lietuvos pareigūnai nesugebėjo (ar nepanoro) pasinaudoti ekonominių ir socialinių procesų imitacinio modeliavimo rezultatais ir todėl pasirinko ne pačius geriausius sprendimus.

    Matyt, dar negreit mūsų tautos paprasti žmonės taps aktyviais ir atsakingais piliečiais, sugebančiais pareikalauti atsiskaitomybės ir atsakomybės iš savo išsirinktųjų vadovų, sugebėjusių pastatyti save virš visos tautos ir priversti ją tarnauti siaurai „elitinei“ grupelei, jei net nemaža dalis mūsų inteligentijos, saugodama savo „šiltas vieteles“, tokias piliečiais dar netapo ir tapti prisibijo.

    Tokie pataikūnai, stengdamiesi nepakenkti savo ir savo šeimų gerbūviui ar net pagerinti jį bet kokia kaina, daro labai didelę žalą visai visuomenei. Juk jei nebūtų tokių bestuburių padlaižių arba jei jų būtų labai mažai, ar ilgai galėtų išsilaikyti valdžioje koks nors diktatorius ar diktatorėlis, kokia nors apgavikų, demagogų bei sukčių gauja, kokius turtus ir kokius ginklus jos nariai beturėtų? Juk tokių, drebančių tik dėl savo kailio ir dėl savo gerbūvio, parankinių rankomis ir vykdoma dauguma nusikaltimų, susidorojama su padoresniais žmonėmis, išdrįsusiais pasipriešinti melui, smurtui, savanaudiškam ir grobuoniškam „vadukų“ elgesiui.

    Jų buvo ir bus visais laikais, ir tik todėl blogis gali klestėti ne tik trumpomis akimirkomis, bet ir gana ilgais laiko intervalais. Ar ne apie juos, apsukrius karjeristus, su kartėliu rašė mūsų tautos dainius Maironis eilėraštyje „Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo...“? Ar ne apie juos, o kartu ir apie mus visus, galvojo Lietuvos žadintojas ir himno autorius V.Kudirka, kviesdamas neparsiduoti dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, linkėdamas, kad tik šviesa ir tiesa telydėtų mūsų žingsnius?

    Taigi, tokie parsiduodantys padlaižūnai ne tik niekingi, bet ir labai žalingi bei pavojingi. Žinoma, ne mažiau niekingi, žalingi ir pavojingi tie „vadai“ ir „vadukai“, kurie toleruoja tokių padlaižių buvimą ir net skatina jų atsiradimą ir daugėjimą, nes puikiai žino, kad tik jų dėka gali išsilaikyti „valdžioje“.

    Ir jei mūsų tauta, išsilaisvinusi iš tautinio pavergimo ir atkūrusi nepriklausomą valstybę, nori pasiekti šalies ekonominį ir kultūrinį gerbūvį, ji turi išmokti matyti ir sakyti tiesą, kokia skaudi ar net pavojinga ji bebūtų, išmokti daryti iš tos tiesos išplaukiančias išvadas ir reikalauti iš kiekvieno piliečio nepriklausomai nuo to, kokį postą jis beužimtų, jog šis dorai atliktų savo pilietines pareigas, žinodamas, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už viską, kas vyksta aplink mus ir su mumis.

    O karti tiesa kol kas yra tokia, kad mes per ką tik pasibaigusį pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį visuomenės ekonominio ir kultūrinio lygio kėlimo srityje padarėme žymiai mažiau net lyginant su tuo, ką sugebėdavo padaryti net labai jau neefektyvi sovietinė sistema.

    Man, pragyvenusiam Sibire apie keturias dešimtis metų, yra su kuo lyginti. Tas pats Barnaulas, kuris karo ir pirmaisiais pokario metais gyveno pusbadžiu, lindėdamas žeminėse ir blakių pilnuose barakuose, mažiau kaip per dešimtį Chruščiovo „atšilimo“ metų persikėlė iš jų į kuklius, bet vis dėlto turinčius visus elementarius komunalinius patogumus butus, ir jau niekas nebesirausė šiukšlynuose, ieškodamas išmesto butelio ar skuduro (kaip tai daroma šiandien pas mus Lietuvoje).O kiek per tą laiką buvo pristeigta gamyklų, ligoninių, vaikų darželių, bibliotekų, mokyklų, tame skaičiuje ir aukštųjų! O juk visiems tiems dalykams buvo skiriama ne taip jau daug lėšų, nes beveik visa Sovietų Sąjunga dirbo karinei pramonei bei užsienio komunistinių režimų bei judėjimų palaikymui.

    Prasidėjus Atgimimui ir atgavus nepriklausomybę, aš labai tikėjau, kad darbšti ir išsilaisvinusi mūsų tauta sugebės dirbti žymiai geriau negu dirbo okupacijos sąlygomis ir pasieks visose srityse nepalyginamai daugiau.

    Ir man, buvusiam tremtiniui, labai skauda širdį, kai aš matau, kad mūsų valstybės ekonomika ir kultūra per praėjusį dešimtmetį ne tik nepakilo, bet ir nusmuko ir vis dar smunka.

    Nors mūsų valdžia ir mėgsta papostringauti apie vis gerėjantį gyvenimą, bet, matyt, jis gerėja ne visiems ir labai nevienodai, nes nemaža dalis mūsų jaunimo „balsuoja kojomis“ prieš šį teiginį. Mano kartos žmonės buvo prievarta tremiami į Rytus ir bėgo nuo smurto į Vakarus, o dabar mes tremiamės patys. Kuo atsilieps mūsų negausiai tautai šis neeilinis protų ir darbo jėgos nutekėjimas?

    Kas bus, kai ištarnavę savo laiką, pradės griūti ištisi rajonai sovietmečiu statytų daugiabučių? Ar sugebės juose gyvenantys paprasti žmogeliai įsigyti naujus būstus, kai nemaža dalis dabar vos suveda galus su galais ir neretai net nesugeba susimokėti už komunalines paslaugas? Dabar aplink Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos miestus dygsta ištaigingos pilaitės su baseinais ir soliariumais. Ar šalia pilaičių nepradės dygti lūšnynai – būdingi „bananinių respublikų“ atributai?

    Kokia bus mūsų tautos ir mūsų valstybės ateitis, jei mes ir toliau smukdysime mokslą ir kultūrą, kaip smukdėme iki šiol, nesugebėdami pasodinti į mokyklų suolus daugiau nei dvidešimties tūkstančių mokyklinio amžiaus vaikų, nekalbant jau apie tai, kad aukštasis mokslas daugeliui tampa nebeprieinamas?

    Argi mes, buvę tremtiniai ir laisvės gynėjai, sugebėję atsilaikyti prieš okupantus ir jausdami atsakomybę už Lietuvos ateitį, neturime tarti ryžtingą ir svarų žodį, kad taip toliau gyventi negalima ir neleistina? Tai padaryti – ir mūsų teisė ir mūsų pilietinė pareiga.

    Tiesa, šis raginimas sau ir savo likimo broliams bei bendraminčiams yra jau gerokai pavėluotas ir todėl gali būti nepakankamai veiksmingas ar net neišgirstas. Jį – tą savo žodį – mes – buvę tremtiniai ir Laisvės gynėjai – privalėjome pasakyti žymiai anksčiau, dar tada, kai dar nebuvo išblėsęs okupacinės priespaudos metais ilgai kaupęsis ir Atgimimo Sąjūdžio pažadintas mūsų visuomenės pilietinis aktyvumas, kada mūsų visuomenė buvo tapusi labai nepakanti bet kuriai neteisybei ir labai imli progresyvioms idėjoms, entuziastingai jas palaikė, labai noriai ir masiškai dalyvaudama Sąjūdžio renginiuose, nesavanaudiškai ir net pasiaukojančiai atlikdama visus jo vadovų pavedimus, jautriai ir atsakingai atsiliepdama į jų raginimus.

    Tada, tarus reikalingą žodį, dar nebuvo sunku pasukti Lietuvos raidą teisingesniu ir efektyvesniu keliu. Tada Lietuva, turėdama tokį aukštą dvasinį potencialą, stebinusį net visko mačiusį pasaulį, ir besiklostant labai jai palankioms (istorijoje vargu ar bepasikartosiančioms) aplinkybėms, apie kurias aš 1991m. spalio 10d. savo laiške rašiau LR AT (Atkuriamojo Seimo) Pirmininkui prof. V. Landsbergiui ir LR Vyriausybės Pirmininkui p. G. Vagnoriui (to laiško kopiją galima rasti jau minėtame mano tinklalapyje), tikrai galėjo pabandyti tapti „Šiaurės Atėnais“, tardama naują žodį ne tik sau, bet ir pasauliui. Ir tas žodis tada tikrai buvo reikalingas ir dar tebėra reikalingas dabar, nes visuomenės dvasia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje sunkiai serga. Ir ta sunki liga, atrodo, vis gilėja.

    Tačiau, deja, tas žodis ne tik pasauliui, bet ir mūsų mažytei Lietuvai nebuvo pasakytas taip, kad būtų išgirstas, visuomenės teisingai suprastas ir palaikytas. Todėl Lietuva buvo nuvesta ne „Šiaurės Atėnų“ link, o tradiciniu eilinės „bananų respublikos“ kūrimo keliu.

    Kodėl tas (galbūt galėjęs tapti lemtingu) žodis nebuvo tartas reikiamu laiku ir reikiamu tonu?

    Matyt, todėl, kad tuomet mes, buvę tremtiniai ir Laisvės gynėjai, kartu su didžiąja visuomenės dalimi, būdami euforijos būsenoje, dar labai (ir, matyt, net per daug) pasitikėjome Sąjūdžio vedliais, tapusiais atsikuriančios valstybės vadovais, ir nepastebėjome, jog jų tarpe jau suspėjo atsirasti apsukrių saldžialiežuvių karjeristų, sugebėjusių prisiplakti prie progresyvaus ir perspektyvaus judėjimo, neiškart supratome, jog kai kurie „vedliai“ jau suka keliu, kuris daugiau naudingas ne tiek Lietuvos žmonių daugumai, kiek asmeniškai jiems patiems ir jų artimiesiems bei turtingiems ir įtakingiems „vedlių“ globėjams, kurių netruko atsirasti ir Lietuvoje, ir užsieniuose.

    Tai buvo pirmoji mūsų klaida, vėliau tapusi mūsų kalte, kuri neišpirkta iki šiol, ir visos mūsų visuomenės (išskyrus palyginti nedidelį sluoksnį sugebėjusių lengvai pralobti visų kitų sąskaita) nusivylimo priežastimi. Mes leidome pasikartoti Mykolo Karčiausko „Žvirgždės poemoje“ aprašytiems procesams, vedusiems ir atvedusiems prie išsigimimo, kuris, pasirodo, yra galimas esant bet kokiai santvarkai ir būtinai ateina, jei tik valdžia tampa nekontroliuojama ir praranda atsakomybės prieš visuomenę jausmą.

    Po pirmosios klaidos sekė antroji, kai mes, pagaliau pastebėję ir pradėję suvokti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta nepageidautini dalykai, vis dar delsėme ir neiškart ryžomės pasipriešinti bręstančioms negerovėms, viešai ir garsiai prabildami apie jas, ryžtingai apeliuodami į plačiąją visuomenę, kuri tada dar buvo pakankamai vieninga ir todėl galinga.

    Mes tuomet apsiribojome tik problemų aptarimais siaurame rate ir laiškais tuometiniams Lietuvos vadovams. Tačiau pastarieji mūsų neišgirdo ir, kaip vėliau paaiškėjo, net nenorėjo išgirsti. Dabar jau galėtume atsakyti ir į klausimą, kodėl nenorėjo, bet tada to dar nežinojome.

    Net ir nesulaukę „valdžios vyrų“ dėmesio ir paaiškinimų bei atsakymų į mūsų dar nedrąsius klausimus, mes neiškart išdrįsome viešai prabilti apie augantį blogį. Mums tada atrodė, jog vieša mūsų kritika gali pakenkti mūsų dar tik atsikuriančiai valstybei, kovojančiai už savo egzistenciją su tuomet dar galingomis „jedinstvennikų“ bei galingų jų globėjų iš užsienio jėgomis, siekusiomis restauruoti griūvančią imperiją ir sužlugdyti mūsų pastangas ištrūkti iš okupanto gniaužtų.

    Kai galų gale mes vis dėlto ryžomės viešai prabilti, buvo jau pavėluota: didelė dalis tų žmonių, kurie sudarė aktyviąją visuomenės dalį, buvo jau įsitraukusi į asmeninio verslo plėtotę bei asmeninės karjeros kūrimą ir nebeturėjo nei laiko, nei noro eikvoti energiją veiklai, tiesiogiai nesusijusiai su jų verslu bei karjera, o likusioji dalis, nors ir buvo skaitlinga, buvo jau žymiai pasyvesnė, o, be to, buvo dar ir meistriškai suskaldyta ir supriešinta. Ji neracionaliai eikvojo socialinės energijos likučius bevaisėms ir net žalingoms tarpusavio rietenoms, tapdama vis labiau nusivylusia, vis labiau viskam abejinga, o todėl – ir vis labiau pasyvia ir bejėge.

    Ir šį kartą save pateisino senas, įvairių valdžių daug kartų išbandytas metodas „skaldyk ir valdyk“, suteikiantis galimybę organizuotai mažumai valdyti neorganizuotą daugumą, nesiskaitant su pastarosios norais ir valia. Tuo metodu mūsų „politinis elitas“ sėkmingai pasinaudojo ne vieną kartą ir naudojasi iki šiol.

    Dabar tokią nusivylusią bei abejingą viskam, kas tiesiogiai nesusiję su atskiro individo nuosavu asmeniniu gyvenimu, visuomenę, pavirtusią neorganizuota ir pasimetusia minia, sunku pažadinti iš dvasinio letargo ir sutelkti į naują visuomeninį judėjimą, į naują Sąjūdį, kuris sugebėtų pratęsti pirmojo Sąjūdžio darbus, atlikdamas tai, ką pirmasis Sąjūdis nesuspėjo bei nesugebėjo atlikti.

    Sunku todėl, kad mūsų visuomenė jau beveik iššvaistė tą dvasinį potencialą, kurį ji buvo sukaupusi ir kuriuo naudojosi pirmasis Sąjūdis. O naujas dvasinis potencialas kaupiasi labai lėtai, tik augant naujai kartai ir tik tada, kai susidaro sąlygos jam kauptis. Nepasakyčiau, kad mūsų valstybėje kokia nors organizuota jėga labai rūpinasi tokio potencialo ugdymu, bet galėčiau išvardinti nemažai veiksnių, kurie nesąmoningai (o kartais – ir sąmoningai) trukdo jo augimui ir kaupimuisi. Kad dvasinis potencialas augtų, žmogus turi pajusti poreikį susimąstyti ir turėti laiko apmąstymams. Ar daug laiko tokiems apmąstymams palieka mums (stichiškai susiklostęs, o gal ir specialiai primetamas) labai greitas ir vis greitėjantis gyvenimo tempas, ar sudaro tam sąlygas (stichiškai susiklosčiusi, o gal ir specialiai kuriama) mus supanti triukšminga aplinka. Ar vis spartėjančiais tempais auganti ir nepripažįstanti jokių apribojimų (nei turinio, nei formos, nei mastų atžvilgiu) pramogų industrija prisideda prie jaunosios kartos dvasinio potencialo ugdymo?

    Mūsų visuomenės dvasinio potencialo, kuris Atgimimo Sąjūdžio laikais buvo stebėtinai didelis, nepakankamai racionalus panaudojimas ir net jo iššvaistymas (jo užteko tik tautiniam atgimimui ir prarastos nepriklausomybės atgavimui, bet jau pritrūko sprendžiant moralinio, kultūrinio, ir ekonominio atgimimo bei racionaliai veikiančios tikrai demokratinės valstybės sukūrimo uždavinius) – žymiai didesnis nuostolis ir žymiai didesnis nusikaltimas prieš tautą ir visą mūsų visuomenę negu neracionalus didžiulio valstybinio turto, kuris po nepriklausomybės atgavimo buvo atsidūręs mūsų valstybės valdžios rankose, panaudojimas ir net iššvaistymas bei žmonių indėlių ir didžiulio visuomeninio turto išgrobstymas. Materialines vertybes, efektyviai dirbant, galima atkurti per keletą ar keliolika metų, o dvasinio potencialo atkūrimui prireikia net kelių žmonijos kartų ir atitinkamų sąlygų, kuriose galėtų išaugti naujos dvasingos, kilnios ir aktyvios asmenybės, sugebančios pažadinti minią ir suteikti jai tokį impulsą, kurio dėka minia bent kai kuriam laikui taptų saviorganizuojančiasia visuomene, norinčia ir galinčia spręsti susikaupusias problemas.

    Man atrodo, kad mūsų vadai ir „vadukai“ iki šiol dar pilnai nesuprato, kokį nusikaltimą mūsų tautai ir jos ateičiai jie padarė apgavę, materialiai ir dvasiškai apvogę ir nuvylę mūsų visuomenę, pavertę ją bedvase tik trumpalaikių malonumų trokštančia minia.

    Kada ta minia susivoks, jog reikia naujo Atgimimo, visų pirma – Moralinio Atgimimo? Ir ar iš viso susivoks?

    Ar dar suskambės V. Kudirkos laikų varpas: „Kelkite, kelkite, kelkite!“ Ir, jei suskambės, ar jo garsas bus išgirstas? Ar pakels jis mus į naują Sąjūdį?

    O jis labai reikalingas. Ir reikalingas būtent dabar, kad sugebėtume racionaliai ir efektyviai pasinaudoti Europos Sąjungos mums suteikiamu šansu tapti ta Lietuva, dėl kurios ateities mes išdrįsome stoti prieš tankus.

    Nedarykime dar vienos istorinės klaidos ir dar vieno nusikaltimo prieš savo tautos ateitį. Sugebėkime tinkamai pasinaudoti tuo šansu!

    P.S. Ši ištrauka iš mano autobiografijos, pateiktos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, atsirado internete „Patrioto“ redaktoriaus Jono Jusaičio dėka. Jis patalpino šią ištrauką „Patrioto“ tinklalapyje, suskirstydamas jos tekstą į skyrelius ir suteikdamas pavadinimus tiems skyreliams ir visam tekstui.

    Iš „Patrioto“ tinklalapio į mano tinklalapį šį tekstą, jį mano prašymu papildydamas ir pataisydamas, perkėlė mano buvęs studentas Šarūnas Leonas, iki šiol tvarkantis mano mokymo priemonių tekstus mano tinklalapyje.

    Abiems jiems aš nuoširdžiai dėkoju už dėmesį ir pasišventėlišką darbą, tikėdamasis, kad šis darbas bus naudingas tiems, kuriems tai, ką teko patirti mano kartai, jau istorija. Istorija, kuri neturėtų pasikartoti, jei sugebėsime deramai iš jos pasimokyti.

    • Tai buvo 2001 m. Dabar jis jau baigia Vilniaus licėjaus 12-ją klasę (A.Š. 2006 m.).

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 101% (+128766-1184=127582 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+32-0=32 wiki spaudos ženklai).
    Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Algirdas_Šukys_Gulago_voratinklyje&oldid=13454727"