Algis Aleksandras Dičpetris

Algis Aleksandras Dičpetris
Gimė	1939 m. balandžio 2 d. Linkuva
Mirė	† 2001 m. gruodžio 25 d. Linkuva
Sesuo	Stanislava Aldona Didžpetrytė-Zakarauskienė
Sutuoktinis(-ė)	Bernadeta Dičpetrienė
Veikla	Linkuvos vidurinės mokyklos direktorius
Išsilavinimas	1957 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater	1962 m. Vilniaus Valstybinis universitetas

Algis Aleksandras Dičpetris (1939 m. balandžio 2 d., Linkuva – 2001 m. gruodžio 25 d., Linkuva) – Linkuvos vidurinės mokyklos direktorius.

Biografija

Algis Dičpetris gimė Linkuvoje. Baigęs 1957 m. Linkuvos gimnaziją (33 laidą), studijavo Vilniaus Valstybinio universiteto istorijos-filologijos fakultete ir įsigijo anglų kalbos ir literatūros specialybę. Studijuodamas pasižymėjo neeiliniais gabumais bei aktyvia visuomenine veikla, todėl 1962 metais baigęs studijas penkerius metus dirbo anglų kalbos katedros dėstytoju. 1967 m. dėl šeimyninių aplinkybių grįžo į gimtąją Linkuvą ir vidurinėje mokykloje mokė vaikus anglų kalbos. 1982 m. buvo paskirtas Linkuvos vidurinės mokyklos direktoriumi ir joje dirbo iki pat mirties.

Baigę ir dirba Linkuvoje mokytojai 1974

Mokyklos direktorius A.Dičpetris 1988 m.

Linkuvos gimnazijoje kaip auklėtojas išleido 48, 49, 56 abiturientų laidas.

1991m. rugsėjo mėn. anglų kalbos mokymo mokytojų stažuotė Henley College Coventry Jungtinėje karalystėje.

1992 m. yra išklausęs valdymo mokymo vadovų ir vyresniųjų vadovų ugdymo įstaigos kursą, fakulteto Švietimo, Wolverhampton politechninį Jungtinė Karalystė ( Faculty of education, wolverhampton polytecnic, United Kingdom.)

1993 m. įgijo anglų kalbos mokytojo metodininko kvalikaciją. 1995 m. suteikta I-oji vadybos kategorija.

1993–1998 m. dalyvavo ilgalaikiame tarptautiniame projekte „Demokratijos, savivaldos, draugystės ir kultūrinių ryšių plėtojimas bei įtvirtinimas tarp Lillestromo (Norvegija) ir Linkuvos vidurinių mokyklų“. Organizavo Linkuvos vidurinės mokyklos dalyvavimą Škotijos Glazgon universiteto profesoriaus Byrant Peck rengtame projekte „Baltijos šalys, švietimas ir Europos sąjunga“.

Lietuvos V mokytojų suvažiavimas. Pirmoji eilė iš kairės: Pakruojo raj. delegacija. 4–tas V. Skirmantas – švietimo skyriaus vedėjas, 6–tas Dičpetris – Linkuvos vid. mokyklos direktorius, 8–ta M. Mikšienė, Pašvitinio vid. mokyklos mokytoja, 9–ta A. Dauparienė – „Atžalyno“ mokyklos mokytoja, 10–tas S. Žilinskas – Žeimelio vid. mokyklos mokytojas. 1987 m.

A. Dičpetrio parašyti metodiniai straipsniai publikuoti aukštosios mokyklos aprobuotame leidinyje (vadovas Bryan Peck). 1994 m., 1998 m. švietimo reformos Lietuvoje ir Linkuvos vidurinėje mokykloje patirtimi dalijosi straipsniuose, skirtuose pasaulinei pedagoginei visuomenei.

Kartu su kolektyvu puoselėjo senąsias gimnazijos tradicijas, dalyvavo kraštiečių „Žiemgalos“ draugijos veikloje. Būti - tik priekyje!

Linkuvos kapinėse

Veikla dirbant Linkuvos vidurinėje mokykloje

• Eidamas direktoriaus pareigas, skatino mokytojus ir mokinius glaudesniems ryšiams su kitų šalių moksleiviais, pats stengėsi tobulintis užsienyje, kai tik tam atsirado galimybės.
• 1990 m. su grupe šalies anglų kalbos mokytojų tobulino anglų kalbos įgūdžius ir kėlė kvalifikaciją Henley koledže Konventryje, Didžiojoje Britanijoje.
• 1990 m. gruodį su Švietimo ministerijos sudaryta mokyklų direktorių grupe dalyvavo Olandijoje, Utrechte, vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kur buvo nagrinėjamos aktualios valdymo ir užsienio kalbų dėstymo problemos Europos ir pasaulio mokyklose. Čia užmegzti dalykiniai ryšiai su Didžiosios Britanijos ir kitų valstybių dėstytojais, mokytojais, leidyklų darbuotojais.
• 1993 m. spalį jo iniciatyva į mokyklą atvyksta Norvegijos Lillestromo mokyklos oficiali delegacija (4 mokiniai ir 2 mokytojai, vadovaujami direktoriaus pavaduotojo Toro Nakstado).
• 1994 m. gegužį mūsų delegacija (2 mokiniai, 2 mokytojai, vadovaujami direktoriaus A. Dičpetrio) vyko į Norvegiją.
• 1996 m. grupė norvegų mokinių ir mokytojų lankėsi mūsų mokykloje, 1998 m. norvegai atvyko į mokyklos 80-mečio jubiliejų. Vyko produktyvus bendradarbiavimas: bendri susitikimai, praktiniai užsiėmimai, dalijimasis patirtimi, ekskursijos po Lietuvą. Taip 1993-1998 m. buvo vykdomas tarptautinis projektas „Demokratijos, savivaldos, draugystės ir kultūrinių ryšių plėtojimas bei įtvirtinimas tarp Lillestromo ir Linkuvos vidurinių mokyklų”.
• 1994 m. jo iniciatyva imta bendradarbiauti su Škotijos Glasgow universiteto profesoriumi Bryanu T. Pecku pastarojo rengtame projekte „ Baltijos šalys, švietimas ir Europos sąjunga”. A. Dičpetrio parašyti metodiniai straipsniai publikuoti aukštosios mokyklos aprobuotame leidinyje (vadovas Bryan Peck). 1994 m., 1998m. švietimo reformos Lietuvoje ir Linkuvos vidurinėje mokykloje patirtimi dalijosi straipsniuose, skirtuose pasaulinei pedagoginei visuomenei.
• Direktoriaus iniciatyva mokykloje lankėsi mokytojos Dianne Foster ir Janice J. Jerabek iš Amerikos, Interlink School of Englich direktorė Anna Karsay Shackleford ir daug kitų svečių.
• Kartu su kolektyvu puoselėjo senąsias gimnazijos tradicijas.
• Prasidėjus Atgimimo renginiams dalyvavo ekologiniame žygyje prie Mūšos. 1991 m. Sausio įvykių naktį budėjo prie Parlamento, vėliau dalyvavo aukų laidotuvėse.
• Dalyvavo kraštiečių „Žiemgalos” draugijos veikloje.
• Buvo komiteto Linkuvos 500-tų metų sukakčiai paminėti narys, sąmoningai ir principingai palaikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą

Prisiminimai

Sesers atsiminimai

Sesuo Stanislava Aldona Didžpetrytė-Zakarauskienė šiltai prisimena savo vyresnį brolį (Priedas Nr. 1). Ji pasakoja, kad Algis buvo už ją vyresnis trejais metais. Tėvai buvo kolūkiečiai, ėjo į darbą, vaikai likdavo namuose, juos prižiūrėjo baba, kuri buvo labai pamaldi, mokė poterių. Kai Algis buvo dar vaikas, labai norėjo būti kunigu. Jam patikdavo gegužinės pamaldos –„mojavos“, kurios vykdavo tai pas juos namuose, tai pas Valionius (broliai dvyniai Valioniukai -Vytautas ir Ignas – nuo vaikystės buvo Algio geriausi draugai). Brolis visada mėgo tai, kas gražu, todėl padėdavo puošti altorėlį. Bet kai pradėjo eiti į vidurinę mokyklą, mirė baba, pasikeitė atmosfera ir noras būti kunigu dingo. Mokykloje gerai mokėsi nuo pirmos iki vienuoliktos klasės, pabaigęs vidurinę įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos ir filologijos fakultetą. Mokėsi gerai, buvo aktyvus, todėl liko universitete dėstyti studentams. Sesuo apgailestauja, kad Algiui, kaip dėstytojui, gyvenimo sąlygos nebuvo palankios, nes teko gyventi bendrabutyje kartu su studentais, atskiro kambario neturėjo. Taip kiek laiko pravargęs ir matydamas, kad gyvenimo sąlygos nepagerės, turėjo mesti darbą universitete. Nutarė grįžti į Linkuvą, nes sužinojo, kad čia vidurinei mokyklai reikia anglų kalbos mokytojo. Mokyklos direktorius Klikūnas pažadėjo duoti butą. Reikėjo persikraustyti iš Vilniaus į Linkuvą. Nors daiktų daug neturėjo, bet knygų buvo visas kalnas. Reikėjo saugiai parsigabenti ir magnetofoną. Sesuo važiavo padėti persikraustyti, šešis sunkius lagaminus teko tempti į geležinkelio stotį.

Aldona prisimena, kad butą broliui davė netoli nuo mokyklos, kitapus gatvės prieš raudonuosius rūmus. Rugsėjo pirmąją jį paskyrė penktos klasės auklėtoju. Buvo nelengva, nes nebuvo pratęs dirbti su vaikais. Studentus mokyti – visai kitoks darbas. Greitai apsiprato, auklėtinius labai brangino, visada jiems padėdavo, šie gerbė auklėtoją. Dirbti mokytoju sekėsi gerai, darbu buvo patenkintas, buvo aktyvus, mėgo vadovaujamą darbą, todėl ilgą laiką buvo mokyklos partinės organizacijos sekretoriumi. Dar kartą jam siūlė darbą Vilniuje, bet tėvai garbaus amžiaus ir sesuo pareikalavo, kad jis neišvyktų, nepaliktų jai vienai jais rūpintis. Dičpetris paklausė – visą likusi gyvenimą dirbo mokykloje, padėdavo senstantiems tėvams ir seseriai.

Kaip sesuo sako, ar angliškai, ar lietuviškai kalbėti jam buvo tas pats. Po nepriklausomybės atkūrimo turėjo daug draugų užsienyje, palaikė ryšius su jais, susirašinėjo. Sesuo teigia, kad brolis buvęs labai geras, daug padėdavęs, su juo buvo galima pasitarti, pasiginčyti, bet susipykti neteko. Jai ir dabar ne tiek mirusių tėvų gaila, kiek brolio. Anksti ir netikėtai jam mirus, brolio jai labai trūksta. Jis buvo geras ne tik artimiesiems – ištiesdavo pagalbos ranką ir aplinkiniams žmonėms. Įsitikinusi, kad ir vaikams mokykloje jis buvo geras. Galbūt tie, kurie buvo dideli neklaužados, kartais ir pamini jį blogu žodžiu.

Eidamas direktoriaus pareigas jis skatino mokytojus ir mokinius glaudesniems ryšiams su kitų šalių moksleiviais, organizavo ryšius su užsienio mokyklų jaunimu.

Direktorius Algis Dičpetris pasižymėjo erudicija, nepaprastu darbštumu, pareigingumu ir reiklumu, visada turėjo aiškų veikos tikslą ir sugebėjo rasti efektyviausius būdus jam pasiekti. Gerbiamas ne tik mokinių, mokytojų, bet ir tėvų, miestelio visuomenės už aktyvumą, už rūpinimąsi mokyklos ateitimi. Jis, mokytojas ir klasės auklėtojas, buvo mylimas už jautrumą, supratingumą, rūpestį savo auklėtinių ateitimi, ugdė naujai mąstantį, bet aiškius dorovinius bei pilietinius principus turintį žmogų.

Plačiau

• Algio Dičpetrio asmenybė ir veikla

Šaltiniai

• http://partizanai.org/index.php/i-laisve-1997-126-163/3272-paminkline-lenta-julijonui-butenui
• http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12949218491293705690-ro%C5%BE%C4%97mis-pra%C5%BEyd%C4%99s-sausio-sniegas-nuotraukos.htm
• „Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3