Algis Padora

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Algis Padora
    Algis Padora 2022-08-24.jpg

    Gimė 1951 m. lapkričio 26 d. (72 m.)
    Pakruojo rajone Linkuvoje

    Sutuoktinis(-ė) Nijolė Padorienė

    Veikla
    žurnalistas, fotografas

    Išsilavinimas 1969 m. Linkuvos K.Požėlos vidurinė mokykla (XLV laida).
    Alma mater 1978 m. VU žurnalistika


    Algis Padora (g. 1951 m. lapkričio 26 d. Pakruojo rajone Linkuvoje) – žurnalistas, fotografas.



    Gyvenimo kelias

    Algis gimė 1951 m. lapkričio 26 d. Pakruojo rajone Linkuvoje. Mokėsi Linkuvos vidurinėje mokykloje. 1969 m. baigė Linkuvos K.Požėlos vidurinę mokyką (XLV laida) 1978 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete.

    Nuo 1972 m. dirba Pakruojo raj. laikraštyje „Auksinė varpa“, šiuo metu yra šio leidinio Fotoiliustracijų skyriaus vedėjas. Surengė kolektyvinių bei personalinių fotoparodų.

    "Auksinės varpos" grūdai

    Vaizdas:Cquote2.png

    Net trys apdovanotieji - Gvidas Šliažas, Algis ir Nijolė Padoros dirba Pakruojo laikraštyje "Auskinė varpa". Gvidas Šliažas, šiomis dienomis švenčiantis 73-ąjį gimtadienį, spaudos baruose - nuo moksleiviškų dienų. Jį, dar nebaigusį Pakruojo vidurinės mokyklos, priėmė į tuometinį "Žvaigždės" laikraštį. Dirbdamas atsakinguoju sekretoriumi baigė vakarinę, vėliau studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Nuo 1969 - ųjų balandžio, taigi jau 41 metus, G.Šliažas dirba "Auksinės varpos" redaktoriumi. Šis laikraštis spalvinamas ne tik žemdirbiška kasdienybe, bet ir gyvenimo istorijomis, kultūros ir meno renginiais, politikos atgarsiais.


    Algis Padora "Auksinėje varpoje" dirba nuo 1972 metų. 1978 metais Vilniaus universitete įgijo žurnalisto diplomą. Laikraščio fotoiliustracija - kasdieninis Algio darbas. Tačiau jis tik fotografuoja, bet ir rašo. Dalyvauja fotokonkursuose. Rengia personalines fotografijų parodas. Žinias tobulina žurnalistų seminaruose.

    Leopoldas Rozga, Julijona Sejavičienė, Nijolė ir Algis Padoros

    Nijolė Padorienė baigė Vilniaus medicinos mokyklą (1972 m.), Vilniaus universitetą (1978 m). "Auksinėje varpoje" darbuojasi nuo 1975 metų. Yra Laiškų skyriaus vedėja. Dalyvavo LŽS vykdomojo komiteto veikloje, rašinių konkursuose. Taip pat fotografuoja - kartu su Algiu Padora surengė ne vieną fotografijų parodą. Rašo kultūros temomis.

    Algis ir Nijolė - labai aktyvūs LŽS Vilniaus skyriaus nariai, kuriems nei kilometrai, nei slidūs keliai, nei lietūs netrukdo dalyvauti Pokalbio klubo ir kituose renginiuose.

    Medaliais "Už nuopelnus žurnalistikai" anksčiau apdovanoti 6 Vilniaus skyriaus nariai - dr.Audronė Nugaraitė, Dainius Ručinskas, Aldona Armalė, Arkadijus Vinokuras, Loreta Jastramskienė, Angelina Liaudanskienė.


    Arūnas Mildžius

    Cquote1.png


    „Mūsų vaikystės, jaunystės ir KRISTAUS PRISIKĖLIMO ŠVENTĖS“

    Sulaukėme šventųjų Velykų – didžiausios pavasario šventės, simbolizuojančios atgimimą, atsinaujinimą, naują pradžią.

    Nuo seno išliko šv. Velykų papročiai, susiję su vaisingumu, žemės budinimu, artima giminyste. Apie džiugias, viltingas, laukiamas - Velykas vaikystės, jaunystės ir šiandienos prisiminimais dalinasi Albertas KASPERAVIČIUS - iš Meldinių kilęs, Rokiškio ir Kupiškio dekanatuose Pandėlio Švč. M.Marijos vardo, Panemunio Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto parapijose tarnaujantis klebonas, Sigitas RAČKYS – iš Mikalajūnų (Linkuvos sen.) kilęs, Anykščių rajone gyvenantis teatro ir kino aktorius, režisierius, Pavlius GAIGALAS – buvęs linkuvietis,- Nacionalinio Sveikatos Centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento Rokiškio skyriaus vedėjas ir Janina KLYVIENĖ – linkuvietė, buvusi ilgametė Linkuvos konditerijos cecho konditerė.

    „NUSTUMTI AKMENIS NUO KRISTAUS KAPO“

    Kviečia tikinčiuosius iš Meldinių kilęs, Panevėžio vyskupijoje Pandėlio Švč. M. Marijos vardo, Panemunio Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto parapijiečiams tarnaujantis klebonas Albertas Kasperavičius : „ Šventosios Velykos tos pačios ir iš vaikystės prisiminimų, ir dabar kunigaujant. Jos buvo įprasmintos Didžiosios savaitės pamaldomis, velykine procesija ir širdį jaudinančiomis giesmėmis. Jaučiau, kad kaip rytais patekanti saulė, šventosios Velykos kvietė ir kviečia žengti iš tamsos į Dievo dovanojamo naujo gyvenimo šviesą. Šventosios Velykos – Dievo dovana ir daugiau nei šeimų ar bundančio pavasario šventė. Man brangu, kad Kristus gimė, kentėjo, mirė ir yra prisikėlęs, kad galėtų įžengti į mūsų gyvenimus.

    Mano, kaip Bažnyčios buvusio patarnautojo, besiruošiančio kunigystei klieriko atmintyje išsaugoti, ilgamečio Rozalimo parapijos klebono, mano krikštatėvio, Aniceto Kisieliaus žodžiai‚ jog Velykose reikia nustumti „akmenis“. Tik vėliau, jau kunigaudamas, supratau gilią šios minties prasmę. Juk nepakanka, kad aš dalyvauju velykinėse pamaldose, ar šventiškai nusiteikęs sėdu prie velykinio stalo. Supratau, kad mes patys kviečiami nustumti „akmenis“ nuo Kristaus kapo, kurie trukdo Jo susitikimui su mumis. Tie „akmenys“ gali būti ir mūsų blogi įpročiai, mūsų egoizmas, ir neteisybės, ir manymas, jog Dievas yra nugalėtas pasaulyje esančio blogio. Aplinkui daug blogio, nerimo, nesaugumo, bet pasaulį valdo ne koronavirusas ar kitokia blogio galia - viešpatauja Dievo meilė, kurios pergalę ir skelbia šv.Velykos“.

    ŠVENČIŲ LAUKIMAS - LYG KARO METAIS

    Sigitas Račkys – teatro ir kino aktorius, režisierius šių eilučių autorių tikino,- „pats žinai, kokios tai buvo Velykos anais – tarybiniais laikais. Mano mama tada buvo partinės organizacijos sekretorė. Gal todėl gilių tradicijų šeimoje nebuvo. Mano ir sesers Danguolės prisiminimuose įstrigę šalia, Mikalajūnuose anuomet gyvenusių kaimynų Spalgenų giminės sambūriai.

    Šiandienos švenčių laukimas prilygsta karo metų būsenai-nežinai, kas ir kada po tavo kojomis numes viruso „bombą“.

    MINTIMIS SUGRĮŽTA Į VAIKYSTĖS MIESTĄ

    „Tris vaikus vienos auginančios mamos Irenos Jonutytės-Gaigalienės – Linkuvos duonos kepyklos krosnininkės mėnesinis atlyginimas – 45 rubliai. Prisiminimuose Velykos - dažniausiai snieguotos. Mūsų šeimai šios šventės būdavo skurdžios. Didžiausia mamos dovana savo vaikams - Romui, Eimučiui ir man – 2-3 margučiai kiekvienam. Bėgdavome jų ridenti prie bažnyčios, bet dažniausiai – pas šalia gyvenančius Zakarauskus. Ten juos tuojau pat ir pralošdavome, o sugrįžę namo, stovėjome tuščiomis rankomis, kaltai nuleidę akis.

    Tėvai susipažino ir susituokė Sibiro tremtyje, Irkutsko krašte. Tremtyje gimė vyriausias brolis Romas, aš – Paulius (rusiškuose dokumentuose Pavel, o sulietuvinus Pavlius) - aut.) ir jauniausias Eimutis. Kai leista grįžti į Lietuvą (mamos gimtinė Raseinių rajonas, Nemakščiai, Paežerių sodžius), apsigyvenome netoli Linkuvos kapinių - pas Šešplaukius, o vėliau – šalia buvusios vilnų verpyklos.

    Gerai atsimenu, kaip kartą, prieš pat Velykas, Verbų sekmadienio rytą, paskynęs kadagio šakelių, nuėjau pas netoliese gyvenusį, šiandien Skuodo rajono vyriausiuoju prokuroru dirbantį Valdą Vaitekūną. Valdo mamai, artimai Felicijos Baikaitės - Blinkevičienės ir jos vyro Alfonso giminaitei pajuokavus, jog ta pačia proga neprošal būtų verba „pašventinti“ ir šalia gyvenančias kaimynų dukras. Taip ir padariau.

    Dar tebemiegančių mergaičių mama tik nusijuokė mane pamačiusi su verba ir įleido į dukrų kambarį. To Verbų sekmadienio bendraamžių vizitas ir „Verba muša, ne aš mušu, už savaitės ir Velykos“ pasakyti žodžiai šiandien žinomai politikei, europarlamentarei Vilijai Blinkevičiūtei ir jos vyresniajai seseriai Dalei turėtų priminti nepakartojamas vaikystės akimirkas“.

    Su šalia gyvenančio sūnaus Gyčio šeima rokiškėnas pasisveikins saugiu atstumu, o su antruoju sūnumi - NATO jungtinių pajėgų misijoje, Jungtinėje Karalystėje, tarnaujančiu Lietuvos kariuomenės pulkininku Ernestu pasikeis SMS žinutėmis. Velykų iškilmių šventės Pavliaus Gaigalo šeimai – įsimintinos. Kasmet šeimos vaišių stalui pats šeimininkas išpuošdavo po 20 - 30 margučių.

    „ Šiemetės iškilmės – kitokios“ ,- kalbėjo Pavlius Gaigalas - Nacionalinio Sveikatos Centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento Rokiškio skyriaus vedėjas, buvęs linkuvietis. Janina KLYVIENĖ – linkuvietė, buvusi konditerė : „Gimtinė – šalia Degėsių buvęs, dabar jau išnykęs Keliuotiškių sodžius. Anuomet čia buvę apie septyniolika sodybų. Istorinę vietovę, man, seseriai Bronei ir broliui Aleksui primena tik Keliuotiškiuose pavasarininkų draugijos aktyvisto Leimonto iniciatyva pastatytas kryžius.

    Tradicinėms šventėms pradėdavome ruoštis anksti. Su seserimi ir broliu lenktyniaudavome, kas kūtėje ir daržinėse pririnks daugiau vištų kiaušinių. Švenčių dieną tris kilometrus pėdindavome į dabar jau sudegusią, medinę Gružių bažnyčią.

    Po šventų Mišių bažnyčioje vaišių stalo puošmena – agrastų krūmų šakelės, išleidusios pirmuosius lapelius, košeliena (dabar šaltiena- aut.), valciuotų miltų bandelės, margučiai, giminaičių linkėjimai“. Šiemetinės Velykos – karantine.

    Algis Padora „Auksinė varpa“ 2020-04-11

    Žiemgalių darbus kultūros baruose pratęs jaunimas

    Įtvirtinat šalies valstybingumą ir svarbą, vieną svarbiausių vietų užima kultūra. Jos istorijos metraštyje – tūkstančiai asmenybių. Su pagarba ir pasididžiavimu šiandien minime ryškią brydę kultūros baruose palikusius kultūrininkus iš Veselkiškių, prieškaryje Linkuvą ir Lietuvą garsinusius muzikantus – brolius Pakalnius, ilgametę Linkuvos gimnazijos mokytoją, „LINKAVA“ folkloro ansamblio įkūrėją ir pirmąją jo vadovę, rajono Garbės (nominuotą po mirties) pilietę Stanislavą Lovčikaitę, daugiau nei keturis dešimtmečius kultūrininku vėliava buvusiu Kultūros skyriaus vedėją Alfredą Šimkų, knygų Žiemgalos kraštui skyrusiu mokslininku Stasiu Tumėnu, aukščiausiai kultūros darbuotojams profesionalumo kartelę iškėlusiu Linkuvos centro direktoriumi Methardu Zubu, kitomis asmenybėmis.

    Ryškų pėdsaką kultūrinėse veiklose nuveikusių žiegalių darbus pratęs jaunoji karta.

    Apdovanojimai

    Apdovanotas medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai" už svarų indėlį stiprinant ir puoselėjant žurnalistų bendruomenę bei žurnalistų solidarumą. (2010 m. lapkričio 27 d.)

    Algis Padora 2022.jpg

    2022-02-08 šiandien lankiausi Pakruojyje. Pasveikinau ir LR Seimo padėką gražaus, brandaus jubiliejaus proga įteikiau krašto fotometraštininkui, žurnalistui ALGIUI PADORAI, kuris visą savo gyvenimą dirba gimtajame krašte. Jo mokytoja Stanislava Lovčikaitė sakė: „Kur tavo gyvenimo viršukalnės, ir kokia data jas pažymėtum?“ Pacituosiu padėkos žodžius A. Padorai: „Savo prasmingą gyvenimą Jūs paskyrėte Lietuvos žurnalistikai, fotografijai, visuomenės kolektyvinei atminčiai, gimtojo krašto istorijos ir kultūros puoselėjimui, dabarties aktualijoms.

    Nuoširdžiai sveikinu Jus ir dėkoju už ypatingą dėmesį Šiaurės Lietuvos asmenybėms, gebėjimą pri(si)minti vertybes ir gyvenimo grožį.

    Ir toliau būkite baltasis metraštininkas, įamžinkite tai, ką netikėtai atras ateities kartos!“

    Stasys Tumėnas

    Pakruojo rajono diena Lietuvos mokslų akademijoje.

    Aš baigio Lionkavos gimnazijo

    Bibliografija

    Nuorodos, šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 97% (+15593-42=15551 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 4% (+584-107=477 wiki spaudos ženklai).