Altorių Šešėly
| |
| Autorius(ė) | Vincas Mykolaitis-Putinas |
| Žanras | romanas |
| Originalus leidimas | |
| Pavadinimas | Altorių Šešėly |
| Šalis | Lietuva |
| Kalba | lietuvių k. |
| Išleista | 1933 |
| Leidykla | - |
| Viršelis | - |
| ISBN 97899550898036 | |
„Altorių Šešėly“ – 1933 m. išleistas Vinco Mykolaičio-Putino psichologinis romanas. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio kūrinys lietuvių literatūroje. Jame aprašomas Liudo Vasario – jauno kunigo gyvenimas, jausmai, vidiniai konfliktai, siekis išsivaduoti iš visuomenės primestų dogmų. Kūrinyje sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Ypač ryškus romano motyvas – ar gali tas pats žmogus būti ir kunigas, ir poetas?
„Altorių Šešėly“ buvo pirmasis modernistinis lietuvių romanas, atitikęs tuo metu Vakarų Europoje paplitusias literatūrines tradicijas. Šis romanas turi labai daug autobiografinių elementų, nors pats autorius tą ryšį siekė sumenkinti. Vincas Mykolaitis-Putinas, lygiai kaip ir aprašomasis Liudas Vasaris, buvo poetas iš Suvalkijos, įstojo į kunigų seminariją, netrukus po jos baigimo išvyko į Peterburgo dvasinę mokyklą, vėliau – į Vakarų Europą, o grįžęs Lietuvon – metė kunigavimą. Sutampa ir dalis vietovardžių – pavyzdžiui Aušrakalnis, iš tiesų stūksantis poeto gimtinėje, nesunku nuspėti, kad minimas Naujapolis yra Marijampolė ir kt. Kūrinys svarbus ir istorine prasme – gerai atskleidžia minimo laikotarpio visuomenės nuotaikas (lenkų ir lietuvių dvasininkų priešpriešą, socialistinių judėjimų keliamą pavojų kunigų dominavimui, nepriklausomos Lietuvos politines intrigas, Kauno inteligentijos gyvenimą).
Siužetas
DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės
Kūrinys padalintas į 3 dalis: „Bandymų dienos“, „Gyvenimas eina“ ir „Išsivadavimas“.
Pirmojoje dalyje pasakojama kaip jaunasis Liudas Vasaris, tėvų sprendimu, įstojo į kunigų seminariją. Čia jis pratinasi prie asketiško gyvenimo, niūrios dienotvarkės. Jis naivus, kupinas idealizmo ir tikisi būsiąs geru kunigu kaip Maironis ar Antanas Baranauskas, padėsiąs tautai. Tačiau jam sunku atrasti savyje gyvą tikėjimą Dievu, be to, jis linkęs į vienatvę, apmąstymus, jam sunku išreikšti savo jausmus, būti atviram su kitais. Vasario jausmus sudrumsčia kaimyninėje parapijoje gyvenanti jauna vietos klebono giminaitė Liucė, kuri nori užkariauti drovaus ir jautraus klieriko širdį. Vasaris atsispiria jos pagundai, bet jo sieloje vis labiau randasi dvilypumas – jis nori patikti, nori patirti meilę, bet kaltina save dėl klierikui netinkamų jausmų ir poelgių. Būnant seminarijoje savo moters idealą Vasaris kuria aplink kaskart pamaldų metu pastebimą moterį – „Katedros Nepažįstamąją“. Negalėdamas atvirai išreikšti savo jausmų, Vasaris pradeda rašyti eilėraščius, kuriuos netrukus pradeda spausdinti vienas jo bičiulių kuruojamas leidinys. Nepaisant vis maištingesnių jausmų sieloje (noro mylėti, noro nevaržomai kurti, bodėjimosi kunigų veidmainiškumu) jis priima skaistybės įžadus ir netrukus tampa tikru kunigu.
Antrojoje dalyje Liudas Vasaris paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Čia jis susiduria su pilka realybe – grubiais, veidmainiškais kunigais, varginančiu, sielą sekinančiu darbu, rutina. Jam sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, juos auklėti, suprasti jų gyvenimą. Vasario mylimoji Liucė išteka už daktaro Brazgio ir tampa jam tolima. Jaunasis kunigas prieglobstį atranda dvare, kur lankosi jauna lenkų baronienė Rainakienė. Ji aprūpina Vasarį knygomis iš dvaro bibliotekos ir savo dėmesiu. Vasaris, nepaisydamas neigiamos klebono nuomonės, baronienės kaip „laisvo elgesio“ moters reputacijos, ja susižavi ir dažnai drauge leidžia laiką kartu. Čia jis vėl susiduria su vidiniu konfliktu tarp noro būti mylimam ir jam, kaip kunigui, tinkamo elgesio. Jis bando bendrauti su pavyzdingais, asketiškais kunigais, bet pamato, kad tokiu pats tikrai netaps. Tačiau prasideda pirmasis pasaulinis karas, ir Liudas Vasaris ryžtasi išvykti į Peterburgą.
Paskutinėje dalyje vaizduojamas Liudas Vasaris, grįžtąs į jau nepriklausomą Lietuvą po dešimties metų. Jis gyvenęs Vakarų Europoje, ten gavęs filosofijos daktaro išsilavinimą. Per tuos metus jis nutolo nuo dvasinio gyvenimo, priprato prie pasaulietiško kultūrinio gyvenimo, išblėso jo idealizmas. Grįžęs jis ima vengti savo kaip kunigo pareigų, vengia bendravimo su kitais kunigais. Jo tėvai tikisi, kad jis dabar tapsiąs klebonu, bet Vasaris išvyksta į Kauną ir tampa gimnazijos direktoriumi. Ten jis vėl netikėtai susitinka su Liucija, kuri vėl ištekėjusi ir dabar yra turtinga Kauno ponia. Vasaris imasi mokyti jos sūnų Vytuką ir nuolat bendrauja su Liucija. Jų bendravimas palaipsniui perauga į rimtesnius santykius. Vasaris tęsia savo literatūrinę veikla ir vienos vakaronės metu susipažįsta su iš Amerikos kilusia pianiste Aukse. Jiedu pamilsta vienas kitą, bet Vasaris vis negali nutraukti savo santykių su Liucija. Bet mirus Vytukui Liucija puola į depresiją, o vėliau nusižudo. Liudas Vasaris, nepaisydamas kunigų įkalbinėjimų, baimės dėl ateities, pasiryžta atsisakyti kunigystės ir nori tęsti savo gyvenimą su Aukse.
Pagrindiniai veikėjai
- Liudas Vasaris – jaunas, naivus, jautrios sielos kunigas ir poetas;
- Liucija Brazgienė (Glaudžiuvienė) – Kleviškio parapijos kanauninko Kimšos dukterėčia (iš tiesų, duktė). Pradžioje išdykusi mergaitė, vėliau laiminga motina, o pabaigoje – amorali aukštuomenės ponia;
- baronienė Rainakienė (Reineken) – iš Lenkijos kilusi laisvo elgesio, lengvabūdiška moteris, ištekėjusi už seno vokiečių barono „Rainakio“;
- Auksė (Aurelija) Gražulytė – iš JAV grįžusi turtingo tėvo dukra, pianistė;
- kunigas Stripaitis – Kalnynų vikaras, užsiėmęs prekyba ir visuomenine veikla, vėliau – politikas;
- klebonas Platūnas – grubus, storžievis Kalnynų klebonas, užsiėmęs savo ūkio reikalais;
- kanauninkas Kimša – Kleviškio klebonas, kanauninkas, auginąs nesantuokinę dukterį Liucę;
- daktaras Brazgys – gydytojas, vedęs Liuciją, vėliau žuvęs per karą;
- Vytautas (Vytukas) – Liucijos ir Brazgio sūnus, Vasario krikšto sūnus.
| ||||||