Anžu
| Prancūzijos istorinė provincija: Anjou | |
|---|---|
| Šalis | Menas ir Luara |
| Vėliava | 
|
| Tautos: | |
| Laikotarpis | 870-1480 m. |
| Istorinės valstybės | Anžu grafystė |
| Miestai | Anžė |
| |
Anžu (pranc. Anjou – istorinė sritis Prancūzijos Šiaurės vakaruose. Beveik sutampa su Meno ir Luaros departamentu. Didžiausias miestas – Anžeras.
Istorija
.svg)
Pirmojo tūkstantmečio pradžioje srityje gyveno galų gentis andegavai. Teritoriją valdė Romos imperija, vėliau Suasono domenas, Frankų valstybė (Neustrija), Frankų imperija.
Nuo 870 m., kai Orleano ir Anžero žemes pradėjo valdyti vikontas Ingelgeras, Anžu tapo grafyste. Iš Anžu grafų giminės prasidėjo trys garsios Europos dinastijos, vadinamos Anžu namais: Anglijos Plantagenetai, Anžu dinastija ir Valua Anžu dinastija. 1154 m. Anžu grafas tapo Anglijos karaliumi Henriku II, o Anžu – Anglijos valda. Vedybinių ryšių dėka Plantagenetai sukūrė milžinišką dinastinę Anžu imperiją, kuri valdė Angliją ir visą vakarinę Prancūziją.
1204 m. Pilypas II Augustas prijungė Anžu prie Prancūzijos. 1297–1328 m. ir nuo 1360 m. – Anžu kunigaikštystė. 1480 m. Liudvikas XI Atsargusis, išmirus tiesioginiams kunigaikštystės paveldėtojams, Anžu prijungė prie karaliaus domeno ir tapo viena iš Prancūzijos provincijų. Ja išbuvo iki 1790 m.[1]
Šaltiniai
- ↑ Anžu. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 627 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Nuorodos
| |||||||
| ||||||