Andrius Bulota (1907)
Andrius Bulota | |
---|---|
| |
Gimė | 1907 m. rugsėjo 22 d. Putriškiai, Padovinio valsčius |
Mirė | † 1974 m. spalio 28 d. Druskininkai |
| |
Veikla | teisininkas
|
Partija | 1958 m. SSKP |
| |
Alma mater | 1960 m. Vilniaus universitetas |
Andrius Bulota (1907 m. rugsėjo 22 d. Putriškiuose, Padovinio valsčius – 1974 m. spalio 28 d. Druskininkuose) – Lietuvos teisininkas.
Biografija
Dėdė visuomenės veikėjas Andrius Bulota.
1925 m. įstojo į Lietuvos universitetą. 1929 m. dalyvavo pasikėsinime į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Po to per Lenkiją emigravo į Čekoslovakiją, 1931 m. persikėlė į Vieną. 1934 m. dalyvavo antinaciniame judėjime Austrijoje. 1936–1939 m. Ispanijos pilietinio karo dalyvis.
1940–1941 m. dirbo LSSR užsienio reikalų komisariate, Valstybinėje plano komisijoje. 1943–1944 m. antinacinės pogrindinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“ narys. Su Juozu Vitu redagavo pogrindinį laikraštį „Tėvynės frontas“ ir atsišaukimus.[1]
1945–1956 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. 1948–1954 m. Vilniaus pedagoginio instituto, nuo 1954 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1961–1973 m. Valstybinės teisės katedros vedėjas. 1962 m. teisės mokslų kandidatas, nuo 1965 m. docentas. 1965 m. LSSR nusipenęs kultūros veikėjas.
Bibliografija
- Nuo baltojo žirgo iki svastikos (istorinė apybraiža), 1962 m.
- Ten, už kalnų, Ispanija (atsiminimai), 1974 m.
- Limuzinas Nr. 4 (dokumentinė apysaka), išl. 1977 m.[2]
Šaltiniai
- ↑ Andrius Bulota (1907). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 305 psl.
- ↑ Andrius Bulota (1907). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 608 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
|