Andrius Novodvorskis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Andrius Novodvorskis
Andrius-Novodvorskis.jpg
Prof. Andrius Novodvorskis

Gimė 1909 m. spalio 4 d.
Maskvoje
Mirė 1987 m. gegužės 20 d.
Kaune

Tėvai Juozas ir Eugenija

Veikla
inžinierius, mokslininkas, pedagogas.

Alma mater VDU

Andrius Novodvorskis (1909 m. spalio 4 d., Maskvoje – 1987 m. gegužės 20 d., Kaune) – technologijos inžinieriaus, poliglotas, pedagogas, mokslininkas, profesorius.

Turinys

Kilmė ir šeima

TėvaiJuozas Novodvorskis (1866 m. Utenoje - 1940 m. liepos 29 d. Kaune). Neturėdamas lėšų galėjo baigti tik keturias pradinės mokyklos klases. Norėjo tapti statybininku. Negalėdamas gauti darbo gimtajame miestelyje, išvyko į Maskvą mokytis. Tapo savamoksliu statybos techniku. Dirbo sunkiai įvairius statybos darbus kol išmoko gaminti gelžbetonio konstrukcijas, kurioms paskyrė visą gyvenimą. 1908 m. Maskvoje Juozas vedė Jevgeniją Arbatovą (1871 m. – 1959 m. rugsėjo 7 d. Kaune). Jos motina anksti liko našlė, todėl Jevgenija augo labdaringoje internatinėje mokykloje. Gavo medicinos sesers pažymėjimą. Dirbo su sunkiai sergančiais ligoniais infekcinėse ligoninėse. Ten buvo apsikrėtusi juodaisiais raupais, dėmėtąja ir grįžtamąja šiltine, kurios stipriai pakenkė jos sveikatai. Rusijoje motina, kaip medicinos sesuo, ilgus metus tarnavo pas turtingą pirklių šeimą. Pirkliui murus, prižiūrėjo ir slaugė jo našlę. Prasidėjus 1917 m. revoliucijai, našlė mirdama už nuoširdų ir ilgalaikį darbą, jai paliko nemažą aukso dirbinių palikimą. Juos buvo parsinešusi namo, bet kaimynų išgasdinta, kad gali būti apiplėšta, auksą nunešė padėti į banką, o kitą dieną banką jau nacionalizavo.

1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Tėvas Kaune dirbo statybininku, motina, būdama silpnos sveikatos, buvo namų šeimininkė.

Šeima – Andriaus Novodvorskio asmeninis gyvenimas susiklostė pakankamai sudėtingai. Jaunas simpatiškas ir išsilavinęs studentas žavėjo ne vieną merginą. Vedė būdamas devyniolikos metų išpaikintą profesoriaus dukrą. Tačiau neturėdamas pakankamai pinigų negalėjo užtikrinti jaunai žmonai geidžiamo konforto, todėl greitai jį žmona paliko. Vėliau vedė antrą kartą. Gražiai sutarė, bet ši antroji žmona sunkiai susirgo ir mirė. Vaikų jie nesusilaukė.

1951 m. Andriaus inteligentiškumas ir išsilavinimas pavergė greta gyvenusios Genovaitės Kumpikienės (..., 1915 m. ... - 1976 m. kovo 28 d., Kaune) širdį. Ji išsiskyrė su vyru ir perėjo gyventi pas A. Novodvorskį. Vėliau pas ją perėjo gyventi ir jos trys vaikai – viena dukra ir du berniukai. Andrius jos vaikus priėmė kaip savus ir jais labai rūpinosi, gerbė ir mylėjo. Jis dėjo daug pastangų, kad jiems nieko netruktų materialiai ir dvasiškai, stengėsi, kad šeima, kuri gyveno kukliai dviejų kambarių bute, būtų pakankamai aprūpinta ir sudarytos sąlygos jai normaliai dirbti.

Genovaitė ypatingai rūpinosi Andriaus sveikata, nes ji nuo jaunystės buvo nestipri ir visokeriopa jo priežiūra. Stengėsi perimti buities rūpesčius. Jie labai gražiai sugyveno iki pat jos mirties. Tai buvo laimingiausi jų abejų gyvenimo metai.

Prof. A. Novodvorskis ypatingai tapo sentimentalus, kai atsirado anūkų. Jis juos mylėjo perdėtai ir vadino „katinėliais“. Visada nešiojosi jų nuotraukas ir rodydavo bendradarbiams. Kai jie pradėjo lankyti mokyklą, kurioje buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas, jis beveik kiekvieną dieną rasdavo laiko juos aplankyti ir padėti paruošti anglų kalbos pamokas.

Vaikystės metai

Andriui gimus Maskvoje buvo įrašyta rusų tautybė, kuri turėjo ženklios įtakos jo gyvenime. Vėliau, jau būdamas brandaus amžiaus, jis sakė – koks aš rusas. Mano tėvas lietuvis, aš gyvenu tėvo gimtoje žemėje, dirbu Lietuvos labui. Jo apsisprendimas išlikti lietuviu buvo neabejotinas.

Maskvoje kai motina slaugė turtingo pirklio žmoną ir ten nusivesdavo mažą sūnų, buvo kalbama tik prancūziškai. Čia mažasis Andriukas įgijo pirmuosius prancūzų kalbos pradmenis.

1921 m. šeimai grįžus į Lietuvą Kaune? Andrius lankė rusų gimnaziją. Šeima turėjo materialinių sunkumų, todėl kiek paūgėjęs Andrius padėdavo tėvui sunkiuose statybos darbuose.

Būdamas 13 m., atsitiktinai radęs kaimyno išmestą Anglijoje išleistą iliustruotą jaunimui skirtą labai įdomų žurnalą, Andrius susidomėjo anglų kalba, ir savarankiškai pradėjo jos mokytis. Sumanaus kaimyno padedamas perprato anglų kalbos gramatikos struktūrą ir žodžių tarimo taisykles. Toliau tobulinosi skaitydamas spaudą ir naudodamasis žodynais. Daug padėjo radijas, kuris transliuodavo kalbų mokymo pamokas iš Maskvos, Varšuvos, Prahos ir kt.

Lietuvoje Andriui mokantis gimnazijoje, antroji privaloma kalba buvo vokiečių. Tokiose aplinkybėse formavosi jo poliglotiniai sugebėjimai.

Mokslo ir studijų metai

Andrius būdamas septintoje gimnazijos klasėje, neblogai išmanydamas matematiką ir užsienio kalbas, pradėjo verstis pamokomis. Jis padėdavo pasiturinčių tėvų vaikams paruošti pamokas ir pasirengti egzaminams. Iš to turėjo dvigubos naudos – uždirbdavo pragyvenimui ir galėjo pats tobulėti. Be to, lankydamasis inteligentų šeimose ir bendraudamas su jų vaikais, matė jų gyvenimo aplinką, iš kur galėjo pasimokyti gerų manierų ir kritiškai įvertinti gyvenimo būdą.

A. Novodvorskis 1927 m. baigęs gimnaziją atsidūrė kryžkelėje – ką daryti toliau. Labai norėjo studijuoti mediciną, bet tam neturėjo lėšų. Jautė potraukį filologijos studijoms, bet nematė perspektyvų įsidarbinti ir pelnyti duoną. Tėvo patariamas ir pats matydamas ateities realijas, 1927 m. pradėjo studijuoti Kauno universitete technikos fakultete mechanikos skyriuje. Studijuodamas dirbo, nes reikėjo lėšų pragyvenimui. Sunku buvo suderinti darbą ir studijas. Teko praleidinėti daug teorinių paskaitų, o tik kruopščiai lankė laboratorinius užsiėmimus ir pratimus.

Dėl įtempto darbo ir didelio nuovargio pablogėjo sveikata. 1930 m. jis susirgo tuberkulioze. Teko nutraukti studijas. Uždarbio iš pamokų šeimos pragyvenimui nepakako, tad ėmėsi kito darbo. Namuose atlikinėdavo techninius brėžinius ir vertė tekstus iš užsienio kalbų, nes jau neblogai mokėjo vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas. Žinodamas slavų ir germanų kalbų grupių sandaros pagrindus, savarankiškai ėmėsi mokytis ir kitų užsienio kalbų, kurių sandara buvo gimininga. Mokytis palengvėjo, kai tuo metu Kaune jau buvo galima įsigyti kai kurių kitų kalbų mokymosi vadovėlių.

Sveikatai pagerėjus tęsė studijas, tačiau 1935 m. ligai paūmėjus studijas vėl teko nutraukti. Dirbdamas pagal galimybes mokėsi toliau.

1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą ir įgijo mechanikos specialybės diplomuoto technologijos inžinieriaus vardą.

Darbinės veiklos pradžia

A. Novodvorskiui prieškariu įsidarbinti valstybinėse įstaigose buvo sunku, nes jo motina buvo rusė, jis pagal tautybę – rusas, Lietuvoje buvo baigęs rusų gimnaziją. To pakako būti įtariamu nepakankamu lojalumu tuometinei valdžiai, nors jokiai politinei organizacijai nepriklausė. Tik 1933 m. sunkiai pavyko gauti nuolatinį braižytojo darbą Žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo departamente.

1938 m. jis įsidarbino inžinieriumi „Pienocentro“ technikos skyriuje tik už 260 litų atlygį per mėnesį (sekretorė mašininkė gaudavo 450 litų). Čia jis projektavo pieno pramonės įmones, sudarinėjo sąmatas, darė mašinų aprašymų vertimus iš vokiečių, anglų, danų, švedų ir kitų kalbų. Susidarius sąlygoms, 1939 m. perėjo dirbti į Kauno miesto savivaldybės direkciją inžinieriumi.

Pedagoginės veiklos pradžia

1940 m. A. Novodvorskis buvo pakviestas dėstyti į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Kaip jis rašė savo biografijoje, tuo buvo labai patenkintas, nes pedagoginė veikla buvo susieta su inžinerija ir sudarė tą darnią harmoniją, kurią juto visoje vėlesnėje didaktinėje veikloje. Pirmieji pedagoginės veiklos žingsniai buvo nelengvi. Dėl dėstytojų stokos pedagoginis krūvis buvo labai didelis. Teko dėstyti daug įvairių dalykų – hidraulinių mašinų, aukštosios matematikos, mechanikos ir medžiagų atsparumo, vidaus degimo variklių bei medžio pramonės įrengimų kursus.

1941 m. sausio mėn. A. Novodvorskis pakviečiamas dirbti asistentu į Kauno universiteto Technologijos fakulteto metalų technologijos katedrą, kuriai vadovavo prof. Vytautas Mošinskis. Kartu jis liko dėstyti ir Kauno politechnikume. Dirbo kupinas entuziazmo, atiduodamas visas savo jėgas pamėgtam darbui.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 26 d. jis buvo atleistas iš užimamų pareigų politechnikume ir universitete. Kaip jis pats sakė – tai buvo sunkiausi laikai jo gyvenime. Nebeliko darbo ir pragyvenimo šaltinio. Teko pajusti bedarbio dalios, o šeimai puspadžiu pagyventi. Teko kai kuriuos asmeninius daiktus keisti į maisto produktus. Po kurio laiko draugų padedamas įsidarbino Kauno elektros sotyje už labai menką atlyginimą. Tad ir toliau iš maisto kortelių, pagal kurias buvo galima nusipirkti šiek tiek maisto produktų, buvo sunku pragyventi. Kartais jį šelpė draugai ir artimi žmonės. Vokiečių okupacijai baigiantis grėsė pavojus būti išvežtam į Vokietiją darbams. Teko slapstytis.

Pokario metai

1944 m., pasibaigus vokiečių okupacijai, Kauno universiteto rektorius prof. Antanas Purėnas kvietė visus dėstytojus į pradėjusį veikti universitetą. Andrius Novodvorskis grįžo į savo buvusias darbovietes. Tada prasidėjo jo pats brandžiausias ir produktyviausias gyvenimo laikotarpis. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūko visur. Todėl jis kurį laiką dirbo dar ir Kauno energijos realizavimo valdyboje bei dėstė Kauno politechnikume (iki 1948 m.).

Kauno universitete jis iš pradžių dirbo vyr. dėstytoju, o nuo 1948 m. docentu. 1946 m. buvo paskirtas universiteto prorektoriaus padėjėju mokslo ir mokymo reikalams, 1948 m. – Cheminės technologijos fakulteto dekanu, o Reorganizavus Kauno universitetą ir įsteigus Kauno politechnikos institutą, laikinai (1951-01-01 – 1951-09-01) ėjo direktoriaus pavaduotojo mokymo reikalams pareigas.

1951 m. rugsėjo 1 d. jam buvo pavesta vadovauti cheminės technologijos procesų ir aparatų katedrai - jos vedėju dirbo iki 1956 m. Po to iki gyvenimo pabaigos dirbo Cheminės technologijos fakulteto prodekanu. 1965 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Pedagoginė apimtis

Dirbdamas Kauno universitete, A. Novodvorskis dėstė įvairias disciplinas: vidaus degimo variklių, metalų technologijos, metalotyros, gamybos organizavimo ir planavimo, cheminės technologijos procesų ir aparatų, dėstymo metodikos ir kitus kursus. Mokslinius tyrimus vykdė trimis kryptimis: rengė vadovėlius lietuvių kalba; kūrė lietuvišką mokslinę techninę terminiją ir parengė politechninius žodynus; rašė veikalus mokymo metodikos klausimais.

1962 m. jo pastangomis buvo įsteigta Kauno politechnikos institute (KPI) Pedagogikos ir estetinio auklėjimo katedra. Greta pagrindinių pareigų jai vadovavo iki 1972 m. ir skaitė pedagogikos bei metodikos pagrindus jauniesiems dėstytojams, kurių dauguma buvo baigę techniškos srities mokslus. Daug dėstytojų, praėjus daugeliui metų, iki šiol prisimena tų paskaitų naudą, o jį patį kaip aukštos kvalifikacijos pedagoginio darbuotojo pavyzdį. Daug kas sakydavo, kad prof. A. Novodvorskis buvo aukštosios mokyklos pedagogo etalonas.

Poliglotas

Prof. A. Novodvorskis buvo fenomenalus poliglotas. Jis visą gyvenimą mokėsi užsienio kalbų ir nuolat tobulino savo žinias. Mokėjo 23 kalbas (lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų, čekų, slovakų, italų, latvių, ispanų, rumunų, portugalų, bulgarų, ukrainiečių, baltarusių, švedų, danų, olandų, žydų, slovėnų, lotynų, graikų). Pirmąsias 10 kalbų mokėjo laisvai, o kitomis galėjo skaityti mokslinę techninę, publicistinę ir grožinę literatūrą. Daug dirbo kurdamas ir tobulindamas lietuvių kalbos techninę terminiją.

Kūrybinė veikla

Andrius Novodvorskis vienas ir su bendraautoriais yra parašęs 14 knygų ir vadovėlių, apie 10 mažesnės apimties knygelių, vienas ir su bendraautoriais išvertęs į lietuvių kalbą bei suredagavęs 26 knygas, vadovėlius, mokslinių darbų rinkinius.

Tekstų redagavimas buvo jo mėgstamas užsiėmimas. Tai darydavo labai sparčiai ir sklandžiai. Daugelio savo fakulteto ir net kitų aukštųjų mokyklų dėstytojų dažnai buvo prašomas suredaguoti jų disertacijų, referatų, vadovėlių, mokymo priemonių ir kitokių leidinių kalbą. Tai darė su pasitenkinimu be jokio atlygio.

Jis nuo 1951 m. parašydavo po 6 – 12 straipsnių per metus į įvairius leidinius ir žurnalus mokslo populiarinimo, pedagogikos, dėstymo metodikos bei jaunimo auklėjimo klausimais. Jis buvo Maskvoje leidžiamo referatyvinio žurnalo „Метталургия“ (Metalurgija) referentas. Šis žurnalas jam siųsdavo mokslinius straipsnius, parašytus įvairiomis užsienio kalbomis, o jis juos perskaitydavo, rašydavo tų straipsnių trumpus referatus rusų kalba, juos pats atspausdindavo rašomąja mašinėle ir siųsdavo atgal į Maskvą. Per eilę metų tokių referatų jis yra parašęs per tris tūkstančius.

Daugiausia rašė pedagogine, kultūros, aukštojo mokslo tobulinimo, rengiamų specialistų kvalifikacijos gerinimo ir auklėjimo tematika. Dalis straipsnių buvo skirti aplinkos apsaugai ir technikos mokslo populiarinimui.

Analizuojant prof. A. Novodvorskio parašytų 1950 – 1976 m. straipsnių tematiką galima pastebėti ryškų jo politinių pažiūrų pokytį.

Pirmaisiais pokario metais jo paskaitų ir straipsnių visuomeniniais klausimais dalį sudarė politinė, lojali santvarkai tematika. Jis savo biografijoje rašė, kad tuometinė santvarka buvo patenkintas, nes jam susidarė sąlygos produktyviai dirbti mėgstamą darbą, tačiau niekada nenorėjo jokių pareigų valdžios struktūrose, nors tokių pasiūlymų buvo.

Nuo 1964 m. politinių straipsnių praktiškai nespausdino ir paskaitų neskaitė, nes buvo nusivylęs politine sistema ir egzistuojančia santvarka, nors atvirai apie tai nekalbėjo. Jis svajojo apie išsilavinusią humanišką visuomenę, o tokiai perspektyvų nematė.

Visuomeninė veikla

Prof. A. Novodvorskis visą laiką turėjo labai daug visuomeninių pareigų. Daug metų buvo renkamas Kauno miesto DŽD tarybos deputatu. Buvo ilgametis žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redkolegijos narys ir dažnas straipsnių autorius. Jis šį žurnalą buvo tiesiog įsimylėjęs ir jo populiarinimui skyrė daug dėmesio. 1963 – 1972 m. buvo LTSR Aukščiausiojo Teismo tarėju. Šios pareigos jam buvo kaip prievolė, nes neatitiko jo dvasinių įsitikinimų. Kviečiamas į bylas jausdavosi lyg jis pats būtų teisiamas.

Jis tiesiog troško bendrauti su žmonėmis, norėjo kiekvienam padėti. Jis plačiai susirašinėjo su pažystamais Lietuvoje ir užsienyje. Beveik kiekvieną dieną gaudavo laiškų, į kuriuos visada atsakydavo.

Buvo nuolatinis įvairių bibliotekų abonentas. Knygų ir žurnalų gaudavo tiesiogiai, arba per tarpbibliotekinį abonimentą. Knygos, žurnalai ir radijas buvo jo žinių šaltiniai.

Jis buvo labai populiarus lektorius „Žinijos“ draugijoje. Per metus paskaitydavo per 100 paskaitų tarptautinio gyvenimo, kultūros, auklėjimo, mokslo populiarinimo ir kitais klausimais miesto bendruomenei, įvairių valstybinių įstaigų bei ministerijų darbuotojams. Nuolat buvo kviečiamas į įvairius renginius.

Asmenybė

Kiekvienas žmogus yra visuomenės istorijos maža dalelytė. Ji gali būti ypatingai maža ir be pėdsakų išnykti, ir gali būti tokio didumo, kuri ilgus metus išlieka žmonių atmintyje ir rašytiniuose šaltiniuose.

Prof. A Novodvorskis paliko gilų pėdsaką Lietuvos technikos aukštojo mokslo pedagogikos ir visuomeninės kultūros kloduose. Kauno technologijos universiteto (KTU) vyresniosios kartos pedagogų, buvusių studentų ir Kauno bendruomenės atmintyje išliko šviesaus žmogaus paveikslas, o praėjus daugel metų, prisimenami tik svarbiausi gyvenimo tarpsniai, nuveikti darbai ir pervertinama jų vertė per praėjusio laiko prizmę.

Prof. A. Novodvorskis buvo nepaprastai, kukli, jautri, trapi ir sudėtinga asmenybė. Jis ypatingai jautriai reaguodavo į gyvensenos aplinką, žmonių santykius, grubumą ir užgaulumą. Net ir nedideles nuoskaudas giliai išgyvendavo ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Jam sunkiausia buvo apginti save. Niekada neieškojo privilegijų. Jis visuomet laukė įvertinimo iš aplinkos. Sėkmėmis visuomet džiaugdavosi. Jam buvo viskas artima, kas žmogiška, tačiau išsilavinimu, pedagoginiais sugebėjimais, darbštumu, kruopštumu, jautrumu ir pareigingumu ryškiai iš kitų išsiskyrė

Su bendradarbiais, draugais ir studentais visada buvo nuoširdus, gerai nusiteikęs, įdomus ir gyvas pašnekovas. Susitikimuose mėgo humorą ir dainą. Jis mėgo gerą muziką, lankė koncertus.

Potraukis medicinai jį domino visą gyvenimą. Greta jam reikiamos informacijos, skaitydavo straipsnius medicinos naujienų klausimais. Mėgo bendrauti su gydytojais, nuoširdžiai gerbė paprastus sąžiningus gydytojus. Jis įtartinai vertindavo kai kuriuos medicinos mokslo „šviesulius“ sakydamas, kad jie medicinos mokslą iškėlė į tokias aukštumas, jog kartais nesugeba pastebėti paciento.

Įvertinimas

Iš šalies atrodė, kad likimas šiam žmogui nieko nepašykštėjo ir sunkių pergyvenimų, ir gyvenimo džiaugsmo.

1964 m. jam buvo suteikta LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. Buvo apdovanotas garbingu ordinu, LTRS Aukščiausios tarybos ir daugelio ministerijų garbės raštais. Likimas pagailėjo tik sveikatos, kuri šlubavo nuo pat jaunystės. Ilgus metus jį kamavo stenokardija, tačiau netikėtai 1976 m. susirgo limfmazgių vėžiu ir po mėnesio mirė.

Bibliografija

Šaltiniai

Parengė: doc. Juozas Deltuva, 2015 m. spalio mėn..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: