Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Anicetas Bučys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Anicetas Bučys (1907 m. liepos 22 d., Šonių k., Alsėdžių valsč., Telšių aps. – 1998 m. gegužės 12 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) – kariškis, rašytojas, visuomenės veikėjas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – Petras Bučys (1858 - 1948 m. rugsėjo 18 d. Sedoje), vandens ir vėjo malūnų statytojas, restauratorius; – Ona Bučienė (iki 1892 m. Jundulaitė, 1868 - 1952 m. gruodžio 30 d.), namų šeimininkė.

Šeima – žmona Sofija Bučienė (iki 1933 m. Serbentavičiūtė, 1900 m. gegužės 15 d. Upytėje, Panevėžio raj. – 1964 m. spalio 26 d. Vilniuje), kilusi pagal motinos liniją iš senos Upytės dvarininkų Rajunecų šeimos, medicinos sesuo, prekybos vadybininkė.
Sūnus Algimantas Anicetas Bučys (g. 1939 m. spalio 19 d. Kaune), literatūros istorikas, teoretikas ir kritikas, poetas, prozininkas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

Jaunystės metai

Anicetas Bučys buvo kilęs iš Žemaitijos senbuvių šeimos. Motina Ona Jundulaitė priklausė žemaičių bajorų Jundulų giminei, jos tėvas Jundulas „turėjo ne vieną puikų arklį, šaunią „bričką“. Pavežioti pas parapijiečius po Žemaitiją paprastai užprašydavo ir vyskupas Motiejus Valančius. Po kelionės vyskupas maloniai dėkodavo ūkininkui: „Ačiū, širdeliau“. Aniceto tėvas Petras Bučys nemėgo ūkininkauti, todėl pradžioje išmoko kalvystės, o paskui pasidarė malūnų meistru.

Aniceto Bučio likimas dramatiškas nuo pat vaikystės iki amžiaus pabaigos. Du Pasauliniai karai (1914 – 1918 ir 1939 – 1945 m.) negailestingai suvėlė žmogaus, kaip ir visos lietuvių tautos, gyvenimą. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė laiku išeiti mokyklą, nes ir vietinės mokyklos išnyko. Vaikystėje Anicetas kartu su tėvais apkeliavo kone po visą Žemaitiją palei sraunias upes ir upokšnius, kur tėvas, nagingas meistras, statė ir taisė vandens ir vėjo malūnus prie Žemalės ir Bugenių, Ukrinų ir Židikų, Ylakių ir Barstyčių, Šoniuose ir pačioje Žemaičių Kalvarijoje“[1]. Telšių apskrityje įrengė visokių malūnų – net motoru varomą. Tą motorą parsigabeno iš Rusijos gilumos. Žemaičių Kalvarijoje, prie pat vieškelio, atsirado tais laikais Lietuvoje retai girdėtas motorinis malūnas. "Ir visa tai darė beraštis žmogus. Tik sūnus Anicetas išmokė tėvą pasirašyti, kad nereikėtų vietoj parašo paišyti kryžiukų“.

Mokėsi 1921 m. įkurtoje Sedos mokykloje (dabar Vytauto Mačernio gimnazija), kur buvo priimtas be jokių egzaminų į vyresnę klasę. Debiutas spaudoje susijęs su Sedos moksleivių kelione per atostogas į Rygą, kur „pirmąjį eilėraštį paskelbė Justas Paleckis. Tada jis Rygoje leido gana simpatišką žurnaliuką „Naujas žodis“, aš ir įteikiau savo kūrinėlį. Paleckis, pats telšiškis, turbūt, ir išspausdino tą eilėraštuką, kad autorius kaimynas, žemaitis. O pirmieji mano eilėraščiai buvo gal nekokie. Mokyklos direktorius [Benediktas Rūzgus] , perskaitęs vieną, juokėsi. Greičiausiai iš anuomet aktualios temos. Rašiau: jeigu taip toliau kariausim, visi pražūsim nuo lenkų...“[2]. Sedos mokykloje mokytojų mėgėjų artistų kuopelė 1921–1922 metais pastatė kelis savo mokinio parašytus vaidinimėlius.

Savęs beieškant

1926 m. baigęs Sedos gimnaziją, Anicetas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kur pasiliko liktiniu po būtinos tarnybos. Apsigyveno Kaune, aktyviai reiškėsi Lietuvos Šaulių sąjungos veikloje.

Dar mokykloje rašęs eilėraščius, toliau kūrė ir skelbė poetinius kūrinius prieškario periodikoje – žurnaluose „Karys“ (gausiausiai 1930-1931 m.), “Naujasis žodis“, „Naujoji karta“, „Trimitas“, „Mūsų Vilnius“ ir kt. Kaune Šaulių sąjungos vaidybos studijoje buvo pastatyta jo pjesė „Vyčio žemė“[3], kitos pjesės – „Išplėšta širdis“ apie lenkų užgrobtą Vilnių ir 4 veiksmų drama „Bakūžės rėmuose“ dingo karo sūkuriuose“[4].

Laikinojoje sostinėje išryškėja ir kiti Aniceto interesai – ima domėtis daile, sėkmingai žaidžia šachmatais, įtraukiamas net į Lietuvos šachmatininkų rinktinę.

Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių Bučių šeima 1940 m. kartu su rinktine Kauno karininkija bei inteligentija patraukė į atgautąją iš lenkų okupantų Lietuvos sostinę atkurti lietuvišką valdžią ir dvasią, mokslą ir kultūrą. Antrasis pasaulinis karas nutraukė atkuriamąją veiklą. Besibaigiant karui Anicetas, dar Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke įgijęs puskarininkio laipsnį, jau dirbo kariuomenės štabe ir turėjo trauktis iš Tėvynės kartu su Lietuvos karių daliniais į Vakarus.

Visuomeninė veikla emigracijoje

1944 m. rudenį atsidūręs Vokietijoje, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą lietuvių pabėgėlių vadinamosiose DP stovyklose( DP – displaced persons; pabėgėliai, „išvietintieji asmenys“). 1945 m. parašė, kaip tuomet pats apibūdino „kalėdinį vaizdelį DP vaikams“, perpintą dainelėmis (muziką parašė kompozitorius S. Gailevičius). 1946 m. vaidinimėlis, pavadintas „Kalėdų senelis ir teta Unra“, buvo rotoprintu išleistas Vokietijoje, Eutine.

Atsikėlęs į Didžiąją Britaniją pagal anglų vyriausybės programą (Westward Ho“ – „Į Vakarus“) papildant vietinę išretėjusią karo metais darbo jėgą viengungiais iš stovyklų Vokietijoje, dirbo nurodytoje vietovėje - Bradfordo tekstilės fabrikuose. Pagal vyriausybines programas iš viso buvo užverbuota ir atgabenta iš britų zonų Vokietijoje ir Austrijoje 4763 lietuviai vyrai ir 969 lietuvės moterys, ir jau 1947 m. Londone lietuviai įsteigė Lietuvių Sąjungos centrą, jo skyriai imta steigti kituose Didžiosios Britanijos miestuose - Manchesteryje ir Bradforde, Birminghame ir Coventry, Nottinghame, Rochdalyje, Škotijoje ir kitur.

Anicetas buvo ne kartą išrinktas Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos Tarybos nariu, pirmininku ir įvairių komisijų bei komitetų nariu, dalyvavo Londone lietuvių suvažiavimuose, visą laisvalaikį aukodamas visuomeninei lietuviškai veiklai plėtoti. Bradfordo skyriaus pirmininku jis buvo nuo 1973 iki 1988 m., nemaža pastangų skirdamas Lietuvos laisvės ir lietuvybės problemų pagarsinimui anglų visuomenėje. 1974 m. Bradfordo lietuviai surinko iš įvairių pasaulio leidyklų ir įteikė centrinei miesto bibliotekai 68 lietuvių rašytojų ir kitataučių knygas apie Lietuvą ir lietuvius, kurios jau buvo iki to laiko pasirodžiusios anglų kalba.

1975 m. balandžio 21 d. Bradfordo Centrinės bibliotekos salėje buvo surengta ir Bradfordo mero atidaryta, dalyvaujant miesto anglakalbiams žurnalistams ir fotografams, lietuviškų dirbinių paroda, kurioje išstatyta 240 eksponatų, tarp jų 76 rankų darbo audiniai – staltiesės, lovos užtiesalai, pagalvėlų užvalkalai, rankluoščiai, takeliai, juostos, 100 gintarinių eksponatų – kaklo, krūtinės ir rankų papuošalai, meninės inkrustacijos, 45 medžio drožiniai, 3 puošnūs tautiniai kostiumai, nepriklausomos Lietuvos popierinių ir metalinių pinigų kolekcija, knygos, didelis spalvotas Lietuvos žemėlapis. Parodą parengė „Vyčio klubas, ir visus su ja susijusius reikalus tvarkė A. Bučys[5].

Po ilgokų Bučio derinimų ir susirašinėjimų su BBC radijo Leeds studijos režisiere E.Ambler, BBC radijo laidose būdavo „pateikiamas gabaliukas lietuviškos muzikos ir dainų. Medžiagą rengė ir siuntė režisierei londonietis žurnalistas, Londono knygų klubo „Nida“ steigėjas, Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės tarybos narys (1974–1976) Vladas Dargis[6].

Grynai politinius žygius Lietuvos laisvinimo byloje bradfordiečiai lietuviai dažniausiai vykdydavo su kitų tautų sambūriais, kartu su latviais ir estais rengdavo proginius mitingus ir demonstracijas, žygiuota miesto gatvėmis su tautinėmis vėliavomis ir antisovietiniais plakatais. Antai 1970 m. gegužės 8 d. į Bradfordą buvo atvykęs iš Maskvos gastroliuojantis Raudonosios armijos ansamblis, ir pavergtųjų tautų komiteto (The Captive Nations Committee) atstovai pabaltijiečiai surengė demonstracijas, platino spausdintus atsišaukimus, kuriuose, be kita ko, buvo nupieštas stovintis ant žmonių kaukolių ir dainuojantis raudonarmietis.

Bradfordiečiai aktyviai dalyvavo Pavergtųjų tautų komiteto veikloje nuo pat jo įsteigimo 1963 m. iki 1991 m., kai Pabaltijo šalys atgavo nepriklausomybę.

1968 m., pažymint 50 metų, kai 1918 m. buvo nepriklausomomis pasiskelbusios Baltarusija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Ukraina, komitetas specialiai išleido anglų kalba 48 puslapių brošiūrą, kurioje kiekvienam tų kraštų paskirta po skyrių. Lietuvai pašvęstas skyrius buvo parengtas DBLS Bradfordo skyriaus pastangomis.

1980 m. Pavergtųjų tautų komitete Bučys vėl talkino leidžiant anglų kalba antrą analogišką leidinį. Pasirodžius pirmajam leidiniui 1968 m. buvo suorganizuotas naujas tarptautinis sambūris „Bradford Area Development Association, kur lietuviams atstovavo, kaip iždininkas, ir Bučys. Netrukus 1969 m. patys anglai paskelbė Pavergtųjų tautų savaitę, jos parengimo komitete dalyvavo Bučys, V. Ignaitis ir A. Traška. Mieste buvo išplatinta 16 000 lapelių – atsišaukimų, parašyta 400 laiškų atsakingiems asmenimis.

Vietinė spauda ne kartą aprašė savaitės renginius, iškėlė ir Lietuvos pavergimo problemą (The Yorksire Post, lapkričio 12 d.) Kitos dvi (1970 ir 1971 m.) Pavergtųjų tautų savaitės labiausiai išsiskyrė lietuviams ypač reikšmingu įvykiu – pačiame Bradfordo centre priešais miesto savivaldybės rūmus suplevėsavo Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava. Nuo to laiko ji ten tradiciškai plevėsuodavo ne tik Pavergtųjų tautų savaitėmis, bet ir Vasario 16 dieną[7].

Kultūros baruose

Priklausydamas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungai Bučys aktyviai dalyvavo jos veikloje, prisidėjo prie Lietuvių namų Londone pirkimo ir tvarkymo, taip pat bendruomenei įsigyjant prie Londono Lietuvių sodybą, kur ir šiandien įvairių švenčių proga susirenka švęsti visiškai naujos kartos lietuviai išeiviai, savo noru palikę nepriklausomą Lietuvą. Nuo pat atvykimo į Bradfordą dalyvaudavo Britanijos šachmatų sąjungos skyriaus rengiamuose turnyruose, drauge su kitu lietuviu P. Mončiunsku dalyvavo anglų šachmatininkų klubo veikloje, abu buvo gavę aukso medalius už korespondentinį žaidimą.

A. Bučys dar ir 1971 m. laimėjo Bradfordo ir apylinkės individualinę taurę „Bernett Trophy“. 1978 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių dienose Toronte surengtame turnyre, kuriame dalyvavo 35 žymesni lietuvių šachmatininkai iš laisvojo pasaulio ir parsivežė į Bradfordą bronzos medalį.

Daugiausia jėgų ir laiko jis atidavė Bradfordo lietuvių klubui „Vytis“, kur dešimtmečiais eidamas įvairias pareigas tvarkė administracinius, finansinius reikalus, pirmininkavo ir sekretoriavo ir buvo ilgametis klubo veiklos metraštininkas, svarbiausius įvykius aprašydamas „Europos Lietuvyje“ ir kt. Kartu su bendraminčiais plėtojo “Vyčio” klubo įvairiapusę veiklą - pats atliko klubo salei grafinius J. Baranausko, V. Kudirkos, Vydūno portretus, Lietuvos valdovų Algirdo ir Kęstučio portretų padidintas kopijas. Klube veikė šeštadieninė lietuvių mokykla, vyko kasmetiniai tautinių švenčių minėjimai, lietuviškų knygų prezentacijos, jubiliejų renginiai.

Ilgainiui klube susikaupė nemaža išeivijos knygų bei periodinių leidinių biblioteka, kurios dalis (apie 3000 knygų) Aniceto rūpesčiu 1993 m. buvo persiųsta Lietuvių kalbos ir literatūros institutui Vilniuje, nes vietiniai lietuviai skaitytojai vis retėjo dėl emigracijos į Kanadą bei JAV ir nuolatinių mirties netekčių.

Kultūrinė bradfordiečių veikla garsėjo ir kitų miestų lietuvių bendruomenėse, kuriose jie lankydavosi su savo vaidinimais, dainininkais, šokėjais, teatro studija, choru ir Aniceto dailės darbų parodomis. Atsidėkodami Britanijos lietuviai 1989 m. savo visuotiniame suvažiavime išrinko Anicetą Bučį Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos garbės nariu pagal įstatus, kurie numatė, kad „lietuvių tautai ar šio krašto lietuvių bendruomenei nusipelnę asmenys suvažiavimo gali būti išrinkti garbės nariais“. Anicetui Bučiui „už ypatingus nuopelnus lietuvių visuomenei Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos garbės nario vardą“, primenant, kad jis „pastoviai dirbąs kultūrinį ir organizacinį darbą Bradforde nuo pat įsikūrimo ten, taip pat DBLS Tarybos pirmininkas ir narys, ir kitokios veiklos dalyvis“[8].

Iki to (nuo 1950 m.) DBLS garbės nario vardas buvo suteiktas 10 lietuvių, tarp jų – buvusiam Lietuvos Nepaprastajam pasiuntiniui D. Britanijoje B. K. Balučiui, DBLS steigėjui ir pirmajam pirmininkui P. B. Varkalai, buvusiam Lietuvos Pasiuntinybės patarėjui V. Balickui, Lietuvos diplomatui dr. St. Kuzminskui ir kt.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, “išguitas keleivis”, kaip save vadino Anicetas, automobiliu apkeliavęs Angliją ir Prancūziją, Italiją ir Ispaniją, ir parsivežęs iš kelionių nemaža peizažinių eskizų, bet neturėjęs teisės atvykti Lietuvon (kelionių vizų dokumente puikuodavosi įrašas „All Countries except Lithuania“), pagaliau galėjo sugrįžti į laisvą nuo rusų okupacijos Lietuvą. Buvo ir liko Lietuvos pilietis, niekados neprašęs ir nepriėmęs Didžiosios Britanijos pilietybės. Grįžęs tvirtai tikėjo laisvo krašto prisikėlimu, atidžiai sekdamas dienraščių ir televizijos naujienas su visais jų skandalais, guodėsi, jog šiandieninė Lietuva – jaunutė valstybė ir jos valdžia dar negali gerai tvarkytis, dar nesugeba dorai išmokėti savo piliečiams sąskaitos, kurią pateikia Teisė ir Teisingumas, Padorumas ir sveikas Protas. Tikėjo ateitim, ne kartą atsidusdamas: “Lietuvėlė tokia maža, lietuviai tokie darbštūs, susitelks ir visiems bus lengviau gyventi”[9].

1998 m. Anicetas Bučys atgulė amžinam poilsiui Lietuvos žemėje senose Rasų kapinėse, greta Sofijos Serbentaitės-Bučienės, kuri taip ir nesulaukė jo gyvo sugrįžtančio...

Literatūrinė veikla

Emigracijoje Bučys tęsė kūrybinį darbą. Londono knygų leidykloje „Nida“ 1972 m. buvo išleista Aniceto Bučio 4 veiksmų drama „Pirmieji smūgiai“, kurioje vaizduojami pirmieji bolševikinės okupacijos metai Lietuvoje.

Didžiosios Britanijos lietuvių savaitraštis „Europos lietuvis“ ilgam tapo Aniceto literatūrine tribūna, kur buvo spausdinami jo straipsniai opiais lietuvių gyvenimo klausimais, ironiškos publicistikos ciklas „Šalia kasdienės duonos“ (1970-1972), kuriame elegantiškai pašiepiami lietuviškos išeivijos provincializmo „privalumai“. Kandžiai parašytas „Interviu su ponia Lietuvių Namų bendrove“ (1980), grįžo iš Londono su iškalbingu tuometinio „Europos lietuvio“ redaktoriaus rašytojo K. Barėno prierašu: „Ačiū už feljetoną, kurį vakar atkeliavęs radau ant stalo. Buvau pradėjęs jį ruošti spausdinti, bet apsižiūrėjau ir sustojau[...]. Feljetonas galėtų sukelti triukšmo. Įsižeistų sodybos vedėjai dėl tos nepriklausomybės ir anarchijos. Nepatenkinti būtų ir spaustuvininkai. Gal ir Sąjungos viršūnės nelabai mielai sutiktų pasakymus apie ją[...]. Tikiu, kad spauda turėtų būti tiesos tarnaitė, bet, deja, mūsų žmonės dar nepajėgūs tai suprasti ir įsisąmoninti. Gal, sakau, kai kurias feljetono mintis kiek kitaip pasuktumėte“[10].

Ironija būdinga ne vienam straipsniui, antai, aprašydamas audringą, ginčų ir tarpusavio kaltinimų prisodrintą visos Britanijos sąjungos lietuvių suvažiavimą, Bučys savo reportažą „Vėliava už lango“ pradeda sakiniu „Mūsų trispalvė, iškelta prie Lietuvių Namų Londone, buvo džiuginanti rodyklė į metinį suvažiavimą“, o baigia kandžiu pasiūlymu: „Ar nederėtų mūsų trispalvę perkelti į šią lango pusę, kad jos akivaizdoje būtume labiau vieningi mūsų sprendimuose ir darbuose“ („Vėliava už lango. Įspūdžiai iš DBLS-gos ir LNB-vės suvažiavimo“).Su klubo „Vytis“ veikla buvo tampriai susiję proginiai kūriniai - scenos vaizdeliai, humoristiniai dialogai ir vienaveiksmės pjesės Bradfordo vaidybos studijai „Atžalynas“, parodytas ne tik Bradfordo, bet ir kitų Britanijos miestų žiūrovams lietuviams.

Londono „Europos lietuvyje“ neretai pasirodydavo naujieji Aniceto Bučio eilėraščiai, nuolatos rašyti ir pagaliau 1979 m. Londone išleisti rinkiniu, kuris susilaukė net kelių recenzijų „Europos lietuvyje“ (1979. Nr. 21, Nr. 23). Vertindamas rinkinį žinomas lietuvių išeivijos rašytojas Kazimieras Barėnas (tikroji pavardė Barauskas; 1907 – 2006) pabrėžė, kad poetas turi savo kūrybinę individualybę, „nusistovėjusią, tvirtą. Daugelyje savo eilėraščių, ypač trumpųjų, miniatiūrinių, jis yra filosofas, kuris į vaizdingus palyginimus ir originalius aforizmus sudeda savo požiūrį į pasaulį ir jį patį supančią aplinką. Šitaip išsisakydamas, ironija ir autoironija jis apmalšina gyvenimo pakištus nesusipratimus, kur olimpiečio ypatybių neturįs poetas gal neišlaikytų neparsirodęs graudus ir su doze gailesčio. Greičiau jis iš savęs pasityčioja, negu gailisi...“[11]

A.Bučys, “mėgavęsis B. Brazdžionio , Vl. Šlaito ir kitų poetų formos bei minties ieškojimu, susirado savitą kelią: svarbiausia jis žino, ką nori pasakyti ir jaučia, kad jo samprotavimams geriausiai atitinka laisva eilėraščio kompozicija, kai klasikinė forma pradeda varžyti ir klaidinti“.[12]

Bibliografija

  • Pirmieji smūgiai. Keturių veiksmų drama. Pirmieji bolševikinės okupacijos metai Lietuvoje. – Nida Press, Londonas, 1972, 56 p.
  • "Eilėraščiai". – Leid-kla „Nida“, Londonas, 1979, 104 p.
  • 25 metai. Bradfordo ir apylinkės lietuvių veikla. – Red. Anicetas Bučys ir Jonas Kuzmickis. –Bradfordo lietuvių Vyties klubo leidinys. Spausdino Šaltinio spaustuvė Nottinhame, 1972, 82 p.
  • Dar 20 metų. Bradfordo ir apylinkės lietuvių veikla. Lithuanians in Bradford: 1947-1995. Sudarytojai Anicetas Bučys, Stasys Grybas, Vytautas Gurevičius, Algimantas Bučys. - Lietuvių klubo „Vytis“ leidinys, Vilnius, 1995, 120 p.

Nuorodos

  1. Vladas Dargis. In memoriam. Ištikimas Tėviškei ir Tėvynei. - Literatūra ir menas, 1998, gegužės 30 d.
  2. Kazimieras Barėnas. Britanijos lietuviai 1974–1994. – Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjunga. – Londonas, 1997, p. 6
  3. Vladas Dargis. In memoriam. Ištikimas Tėviškei ir Tėvynei. - Literatūra ir menas, 1998, gegužės 30 d.
  4. Kazimieras Barėnas. – „Europos lietuvis“, 1979, Nr. 23
  5. J. Kuzmickis. Naujas leidinys – Bučio “Eilėraščiai”. – Tėviškės žiburiai, 1979 m. rugpjūčio 30; Kazimieras Barėnas. – „Europos lietuvis“, 1979, Nr. 23.

Šaltiniai

  1. Leonardas Aleksiejūnas. Vaga parvedė namo. – žurn. „Švyturys“, 1997, nr. 11, p. 13
  2. Ibidem
  3. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – Vilnius, 2001, p.80.
  4. Bradfordo lietuvių veikla Didžiojoje Britanijoje. Lithuanians in Bradford. II d. „Dar 20 metų. Bradfordo ir apylinkės lietuvių veikla“ - Lietuvių klubo „Vytis“ leidinys, Vilnius, 1995, p. 100
  5. Britanijos lietuviai 1974–1994. Kazimieras Barėnas. – Londonas, 1997, p.148
  6. Šiaurės Anglijos lietuvių biuletenis, 1975, Nr. 25
  7. Bradfordo lietuvių veikla Didžiojoje Britanijoje. Lithuanians in Bradford, II d. - Lietuvių klubo „Vytis“ leidinys, Vilnius, 1995, p. 31-33
  8. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – Vilnius, 2001, p.80.
  9. Bradfordo lietuvių veikla Didžiojoje Britanijoje. Lithuanians in Bradford. II d. „Dar 20 metų. Bradfordo ir apylinkės lietuvių veikla“ - Lietuvių klubo „Vytis“ leidinys, Vilnius, 1995, p. 100
  10. Ibidem
  11. Britanijos lietuviai 1974–1994. Kazimieras Barėnas. – Londonas, 1997, p.148
  12. Šiaurės Anglijos lietuvių biuletenis, 1975, Nr. 25

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: