Anicetas Tamošaitis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Anicetas Tamošaitis
    Anicetas Tamošaitis.jpg

    Gimė 1922 m. rugsėjo 14 d.
    Panevėžio apskrities Rozalimo miestelyje
    Mirė 2017 m. balandžio 2 d. (94 m.)
    Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse

    Veikla
    kunigas, JAV lietuvis

    Išsilavinimas Linkuvos gimnazija
    Alma mater Jėzuitų seminarija Pulache, prie Miuncheno

    Anicetas Tamošaitis (g. 1922 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio apskrities Rozalimo miestelyje – 2017 m. balandžio 2 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse) – kunigas, JAV lietuvis.

    Gyvenimo kelias

    Teklės ir Stasio Tamošaičių sūnus Anicetas, gimęs 1922 m. rugsėjo 14 d. tuometės Panevėžio apskrities Rozalimo miestelyje, nuo 1928 metų mokėsi Rozalimo pradžios mokykloje. 1939 metais baigė Šeduvos progimnaziją ir įstojo į Linkuvos gimnaziją, ją baigė 1942 m. (XVIII laida). Kun. Anicetas Tamošaitis prisimena: „Gimnazijos kapeliono kunigo Jono Petrėno pakviestas gavėnios rekolekcijas gimnazistams dukart vedė tėvas Jonas Borevičius, tuo metu Šiaulių jėzuitų rezidencijos vyresnysis. Antrąkart atvyko 1942-ųjų pavasarį, mano abitūros metais. Jausdamas norą būti kunigu, ypač darbuotis kur nors misijų krašte, pasikalbėjau su tėvu Borevičiumi. Pas ką važiuoti – pranciškonus, kapucinus, jėzuitus? Apsisprendžiau stoti į Jėzaus Draugiją. Vasarą, tuoj po abitūros, išvykau į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, dabartiniame Kelmės rajone“.

    Pirmąkart iš sūnaus išgirdusi apie ketinimą tapti kunigu Teklė Tamošaitienė sakė, jog yra nepaprastai laiminga motina. Tas jausmas regis, jos niekada nebepaliko, nors greitai teko visam laikui išsiskirti su sūnumi – paskutinį sykį jiedu matėsi, kai motina aplankė Pagryžuvyje jaunąjį vienuolį. Būta ir ilgos nežinios dėl jo likimo karo maišaty bei vėliau, ir netikėtai džiugios naujienos. T. Tamošaitienei į Meldinių kaimą atnešė laišką. Pasirašo – T. Satecina. Perskaitė nuo pabaigos. Anicetas! Taip susirašinėta daug metų.

    Laiškuose, kad jų tikrintojų darbas nebūtų be keblumų, „Satecina“ artimiesiems sovietų okupuotoje Lietuvoje, šie jam („jai“) anapus „geležinės uždangos“ dažnai papasakodavo tarsi nereikšmingų smulkmenų, kurios adresatams virsdavo labai brangiomis, svarbiomis žiniomis.

    Lietuvos jėzuitai Vokietijoje, Pulache, 1946 m. Stovi (pirmas iš kairės ) A. Tamošaitis.

    1944 m. grįžtant į Lietuvą Raudonajai armijai, Anicetą ir dar kelis jėzuitų klierikus vyresnieji paragino vykti studijuoti į Vokietiją. Šešiese išriedėję iš Pagryžuvio poros arklių traukiamu vežimu, buvo apsistoję pas Žemaitijos ūkininkus, toliau keliaudami – užklupti fronto ir išblaškyti, vėl susitiko Karaliaučiaus geležinkelio stotyje. Išvyko į jėzuitų seminariją Pulache, prie Miuncheno. Čia A. Tamošaitis trejus metus studijavo filosofiją, paskui tiek pat laiko dirbo auklėtoju jėzuitų bendrabutyje Švarcvalde, netoli Prancūzijos ir Šveicarijos.

    1950 m. su kitais Rytų Europos pabėgėliais atplaukė laivu į JAV. Vest Badeno jėzuitų kolegijoje baigė teologijos studijų kursą. 1953 m. buvo įšventintas į kunigus ir darbavosi lietuvių jėzuitų leistame religinės ir tautinės kultūros žurnale „Laiškai lietuviams“, kur išspausdinta dešimtys jo straipsnių, į lietuvių kalbą išversti Vatikano II susirinkimo dokumentai.

    Iš Amerikos kun. A. Tamošaitis buvo ilgesniam laikui išvykęs į Italiją ir Ispaniją. 19561959 metais Romoje rengė teologijos doktoratą, apgynė disertaciją „Bažnyčia ir valstybė Maritaino filosofijoje“. 19701972 metais Madride vesdavo Lietuvai skirtas radijo laidas.

    Sveikinu visus su kovo 16-ąja – Knygnešio diena! Šią dieną mes prisimename tuos, kurie išsaugojo lietuvišką žodį ir raštą. Tai diena, kai pagerbiami drąsūs žmonės – knygnešiai, kurie nepaisydami pavojų lietuvių kalbos draudimo metais į Lietuvą gabeno uždraustą lietuvišką spaudą ir platino lietuviškas knygas. Knygnešiai – didūs žmonės, lietuviško žodžio sergėtojai. Stasys Tumėnas

    Daug keliavo po Ameriką – motociklu, dviračiu, pėsčiomis. Per atostogas ypač mėgdavo leistis ilgesnėn kelionėn dviračiu arba pavažiuoti žūklauti toliau į šiaurę Kanadoje, topografiniame žemėlapyje nusižiūrėjęs kokią negyvenamą salą ežeringose vietovėse. Tuo tikslu buvo pasidaręs ir burlaivį. Būdas taip atostogauti pasipildė tradicija: po išvykos – apybraiža apie ją „Laiškuose lietuviams“. Kuriose šalyse A. Tamošaitis gyveno, ilgiau pabuvo, tų kalbas išmoko (vokiečių, anglų, italų, ispanų), pagilino gimnazijoje dėstytos prancūzų kalbos žinias. Čikagoje labai didelė lenkų bendruomenė, čia turėjo progą neblogai išmokti tos tautos kalbos. O gimtosios lietuvių kalbos mokėjimu jis kuo puikiausiai dera profesionalių kalbininkų gretoje. Amerikoje A. Tamošaitis buvo paprašytas peržiūrėti Broniaus Kviklio kelių tomų serijos „Lietuvos bažnyčios“ kalbą, parengė tai serijai asmenvardžių bei vietovardžių rodykles. Kunigo Stasio Ylos paprašytas, išvertė Paskalio „Mintis“.

    Lietuvą vėl pamatė 1994 metais, atvykęs kaip vienas iš Amerikos lietuvių jėzuitų delegatų į provincijos suvažiavimą Kaune. Po to pirmo lankymosi grįžęs į Čikagą kunigas sakė kokias dvi savaites naktimis nieko daugiau nesapnuodavęs, tik Lietuvą. Nuo 1995-ųjų pradžios jis joje nuolat, o ne tik sapnuose. Štai kaip prisimena gyvenimo vietos ir pareigų permainas: „Jėzuitų vadovaujamai Šv. Ignaco bažnyčiai Šiauliuose prireikė naujo rektoriaus. Paklausė, ar nesutikčiau persikelti iš Čikagos eiti tų pareigų. Atsakiau, kad jei nėra geresnio, bus geras ir toks“.

    Jau darbuodamasis Lietuvoje, kunigas yra kalbėjęs apie jėzuitų steigėjo Ignaco Lojolos taisyklę: jėzuitas turi būti pasirengęs bet kada vykti ten, kur tikimasi daugiau nuveikti didesnei Dievo garbei.

    ANICETAS TAMOŠAITIS SJ savo knygos pristatyme Šiauliuose 2015 m. (2015 ir 2016 metais išleistos Jo knygos "RAKTAI MŪSŲ RANKOSE" IR "SVEČIAS KRISTUS"). Leono Nekrašo nuotrauka.

    Garbaus amžiaus sulaukęs jubiliatas sakė, kad žmogui didelis džiaugsmas, kad dar esi naudingas, kartais net reikalingas. Atsisės Rozalimo Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje, kur buvo pakrikštytas, išpažinčių klausykloje – didžiausia eilė. Kraštiečio reikia tėviškei, o jam – jos. Sodybos Meldinių kaime, kur gyveno Tamošaičiai, nelikę nė žymės, ir kunigas įsikuria po atviru dangumi prie Daugyvenės. Kitoje upės pusėje, Simaniškių kaime, jau senokai be nuolatinių gyventojų sesers šeimos sodyba, garbiojo giminaičio viską gebančių rankų vis patvarkoma, gaivinama. Savo 90-mečio vasarą jis čia įtaisė naują šulinio svirtį. Tokia jo kasdienybė: nė dienos, kad ko nors, kartais net labai netikėto, nesiimtų ir neįgyvendintų.

    2012 m. rugsėjo 14 d. kun. A. Tamošaitis aukojo šv. Mišias Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje. 90 metų sulaukusį Jubilijatą sveikino Lietuvos jėzuitų provinciolas kun. Gintaras Vitkus SJ, buvęs Šv. Ignaco bažnyčios rektorius kun. Stasys Kazėnas SJ, dabartinis rektorius kun. Algis Baniulis SJ. Bažnyčioje gausiai susirinkę tikintieji dėkojo kunigui Anicetui už jautrumą, pabrėžė jo originalumą. Tarp kun. A. Tamošaičio dėkingai priimtų sveikinimų sukakties proga – Šiaulių ir Telšių vyskupų Eugenijaus Bartulio bei Jono Borutos SJ sveikinimai.

    Mirė 2017 m. balandžio 2 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

    Jėzuitas Anicetas Tamošaitis atgulė Petrašiūnų kapinėse

    Cquote2.png ANTRADIENĮ PAS VIEŠPATĮ IŠKELIAVĘS KRAŠTIETIS ANICETAS TAMOŠAITIS ATGULĖ JĖZUITŲ PANTEONE PETRAŠIŪNŲ KAPINĖSE.
    AUTORĖS nuotraukoje: šviesaus atminimo kunigo Aniceto Tamošaičio JS viešnagė gimtajame Rozalime, kai Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje aukojo šv. Mišias ir pristatė savo antrąją knygą „Svečias Kristus“ f ANICETAS TAMOSAITIS

    Sekmadienį – balandžio 2-ąją Kauno ligoninėje užgeso kunigas jėzuitas Anicetas Tamošaitis. Garbaus kraštiečio Amžinojo poilsio kauburėlis antradienį supiltas Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia brolių jėzuitų.

    Šventosiose Mišiose Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje už velionį meldėsi Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas klebonas Albertas KasperavičiusMeldinių kaimo, kur augo jėzuitas, Rozalimo Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos klebonas Algimantas Žibėnas, Kauno apskrities dvasios ganytojai. Pamokslą šv. Mišiose sakė kunigas Antanas Saulaitis, artimai bendravęs su Tėvu Anicetu.

    Anicetas Tamošaitis SJ pernai baigiantis pirmajai Advento savaitei gimtajame Rozalime – Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje pristatė liturginį kalendorių „Svečias Kristus“. Devyniasdešimt penktus metus einantis jėzuitas šventiniame renginyje linksmai bendravo su rozalimiečiais, dalindamas jiems autografus.

    Optimizmu trykštantis kraštietis džiaugėsi gimtuoju Rozalimu, Dievo palaikomu gyvenimu... Kodėl taip ilgai laikomas žemėje, įtaigus pamokslininkas tąkart paaiškino šypsodamasis: mirtis kažkur nukišo jo adresą. Todėl prašantis žmonių nesakyti, kur jis gyvena. Bet būčiau veidmainis, sakė, jei bijočiau mirties. Kristus juk mūsų laukia...

    Guvus pašnekovas neslėpė gal net rašysiantis prisiminimus Linkuvos gimnazijai, kurioje mokėsi. Svajojo šią vasarą savo paties padirbintu burlaiviu išplaukti Nemunu... Tik jaudinosi, kad nusigauti iki upių tėvo Nemuno jam jau reikės kitų pagalbos. Įsėdęs į valtį pasieks Kuršių marias, o laivelį iš ten sugrąžins geradariai.

    Pavasaris neramią keliautojo širdį sustabdė Amžinybės uoste...

    Kauno jėzuitų namų vyresnysis , bažnyčios rektorius – kunigas teol.lic. Aldonas Gudaitis SJ priminė paskutines Tėvo Aniceto gyvenimo akimirkas, kai paaukojęs Mišias, pavalgęs pietus, jėzuitas rašė sveikinimo laiškelį... Ir pasijuto blogai.

    Kraštiečio kunigo klebono A. Kasperavičiaus žodžiais, Tėvo Aniceto laidotuvės – labai šviesios, prie pat Velykų slenksčio... Visuotinė malda, atsisveikinimo apeigos-šiltos, paprastos... Atgulė šalia brolių jėzuitų – neužmirštamoje, gražioje vietoje.

    Kunigo jėzuito Aniceto Tamošaičio portretą puošė pirmosios pavasario gėlės - žibuoklės... Mėlyni jų žvilgsniai šiandieną dairosi po Rozalimo pušyną, šalia kurio likęs gimtasis A. Tamošaičio tėvų namas. Platiems gyvenimo akiračių apmąstymams jėzuitas žaliame gamtos kampelyje vasarą ketino pasistatyti palapinę... Iš tolimųjų kraštų į gimtinę užsukdavęs nemarus keliauninkas mokėjo lotynų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, rusų, lenkų kalbas...

    Pasak žurnalisto Leonardo Aleksiejūno, Simaniškiuose, kur jiedu senojoje sodyboje smagiai leisdavo vasaras, liko gausybė prietaisų, žvejybos įrankių... Dėdės rankomis sumeistruota šulinio svirtis... Seklyčioje stovi Jo atsivežta Trispalvė, kurią iškeldavo švenčių metu. Gryčioje – dovanotas popiežiaus Pranciškaus portretas, ant sienos - didelis laikrodis... Ir - nutiestas šviesus pavasario takas, vedantis prie spindinčios Viešpaties žvaigždės.

    Iškalbingas tėvas Anicetas mokė: šviesa žadina gyvybę. Pažvelkime į pavasarį. Saulei labiau nušvitus, visa gamta pabunda, suskamba, subanguoja gyvastingumas – nuo didžiausio iki mažiausio paukštelio, smulkaus vabalėlio...


    N. NILYTĖ (Nijolė Padorienė)

    Cquote1.png

    Šaltiniai


    Parengė: Laura Vainauskaitė su vadove Vita Vilimiene, perdavė Emilija Stanevičienė.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 61% (+9140-748=8392 wiki spaudos ženklai).
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 44% (+6494-0=6494 wiki spaudos ženklai).