Animacinis filmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Animacinis filmas (lot. animatio 'gyvybės įkvėpimas', angl. animation – 'sudvasinimas, sugyvinimas'), anksčiau vadinosi multiplikacinis filmas (nuo lot. multiplicatio – 'dauginimas') – tai kino kūrinys, sukurtas po vieną kadrą nuosekliai filmuojant pieštinių arba erdvinių objektų judesio fazes. Aprėpia visas galimas sintezės meno rūšis: pieštą, lėlių bei daiktų vaidybą. Esminė ypatybė – vaizdų fiksavimas kadras po kadro specialia įranga, ekrane parodant gyvą, judantį pasaulį. Taikomi įvairūs kūrimo būdai. Galima piešti ar įbrėžti figūras tiesiai kino juostoje, be filmavimo. Senas būdas – siluetinė ar plokščių figūrų animacija, „ekranas su adatomis“, įvairiais planais stumdomos figūros su specialiu apšvietimu taip pat duoda neįprastą efektą. Plačiai naudojamos įvairios birios, tąsios medžiagos. Pastaruoju metu plinta kompiuterinė grafika bei animacijos ir vaidybos deriniai.

Turinys

Animacinio filmo rūšys

  • Pieštiniam animaciniam filmui sukuriami detalūs personažai, jų judesių bei veiksmo aplinkos eskizai. Filmuojama keičiant judesių eskizus ant nupiešto fono. 10–iai minučių animacinio filmo reikia 15 – 20 tūkstančių piešinių.
  • Tapybinis animacinis filmas kuriamas filmuojant tiesiog prieš kamerą tapomus judesio eskizus.
  • Kuriant erdvinį animacinį filmą tarp dekoracijų išdėstomos lėlės su metaliniu karkasu ir šarnyrais, leidžiančiais keisti jų pozas.
  • Aplikacijų animacinis filmas kuriamas filmuojant ant horizontalių stiklų virš dekoracijų (kad būtų skurtas gilumos įspūdis) išdėstytas marionetes.
  • Šešėlinio animacinio filmo marionetės išdėstomos už matinio ekrano ir filmuojant apšviečiamos, kad susidarytų norimo ryškumo šešėlis.
  • Kompiuterinis animacinis filmas kuriamas kompiuterinio meno programomis.

Istorija

Animacinį filmą išrado prancūzas E. Reino (E. Reynaud) netgi anksčiau už brolių Liumjerų išrastą kinematografą. 1892 m. E. Reino Paryžiuje pradėjo rengti „Optinius teatro“ seansus. Patobulinęs 1877 m. savo išrastą praksinoskopą E. Reino savo piešinius perkėlė ant celiulioidinės juostos, todėl žiūrovai judančius paveikslėlius galėjo matyti ekrane. Prancūzas G. Meliesas užpatentavo daug kino triukų, leidžiančių sulėtinti, pagreitinti ar sujungti vaizdus. JAV animacijos pradininku laikomas J. S. Blacktonas, kurio piešinius iš laikraščio „New York Times“ 1896 m. nufilmavo Tomas Edisonas. 1898 m. J. S. Blacktonas ir A. E. Smithas sukūrė pirmąjį lėlių animacinį filmą. Pirmuoju animacinio kino menininku pripažįstamas prancūzų režisierius E. Cohlis. 1913 m. JAV režisieriaus J. R. Bray animaciniame filme „Menininko sapnas“ panaudotos klišės buvo animatorių darbo mechanizavimo pradžia. 1915 m. JAV režisieriai broliai M. ir D. Fleischeriai išrado rotoskopą – įrenginį, leidžiantį iš filmo kopijuoti žmonių judesius. 1917 m. sukurtas pirmasis ilgametražis animacinis filmas „Apaštalas“.

Trečiame dešimtmetyje debiutavo ir savo studiją Los Andžele įkūrė JAV režisierius Walt Disney. Keliasdešimt metų ši studija buvo svarbiausia animacinių filmų gamintoja pasaulyje. Su W. Disney vardu siejamos įvairios animacijos naujovės: vaizdo, ritmo ir muzikos derinimas, pirmasis spalvotas animacinis filmas, daugiaplanės kameros, sukuriančios vaizdo perspektyvą, panaudojimas, pirmasis pagal vaidybinio filmo struktūrą sukurtas animacinis filmas. 1933 m. debiutavo vienas žymiausių animacinio kino novatorių škotas N. McLaren. 1947 m. sukurtas pirmasis animacinis TV serialas „Triušis kryžiuotis“ (Crusader Rabbit). Po II Pasaulinio karo Europoje susiformavo savitos nacionalinės animacijos mokyklos. 1960 m. prie JT įkurtas Tarptautinis animacinio kino susivienijimas (ASIFA), Annecy (Prancūzija) įvyko pirmasis tarptautinis animacinių filmų festivalis. 1960 m. JAV pradėtas rodyti pirmasis animacinis serialas suaugusiems „Flintstonai“. 1977 m. sukurtas vaidybinis filmas "Žvaigždžių karai", kuriame pirmąkart itin gausiai panaudota kompiuterinė animacija.

Animacinis filmas Lietuvoje

Vienas animacinio kino pionierių Vladislovas Starevičius - lietuvių kilmės režisierius, dar caro laikais Maskvoje pagarsėjęs animaciniais filmais „Elniaragių kova“ (1910 m.), „Gražioji Lukanidė“ (1912 m.), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913 m.), mokėjo puikiai padaryti lėles, vaizdžiai imituoti jų judesius. Vėliau emigravo į Prancūziją ir ten kūrė. Lėlių filmą „Storulio sapnas“ 1938 m. Kaune sukūrė dailininkas St. Ušinskas.

8-9 – ajame dešimtmetyje animacinį kiną sėkmingai kūrė kino mėgėjai, pelnydami už juos prizų įvairiuose festivaliuose. 9 – jame dešimtmetyje Lietuvos kino studijose gimė ir profesionalioji animacija. A. Janausko „Kviečiantis pavyzdys“ (1988 m.), „Palankios aplinkybės“ (1991 m.), Z. Šteinio „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ (1987 m.), „Dosnumas“ (1988 m.), I. Bereznicko „Baubas“ (1988 m.), „Bermudų žiedas“ (1989 m.), N. Valadkevičiūtės „Mįslė“ (1983 m.), „Medis“ (1984 m.) ir kt. filmai buvo demonstruoti tarptautiniuose festivaliuose.

1998 m. sukurtas pirmasis ilgametražis pieštinis animacinis filmas „Odisėjas“ (rež. V. Aškinis).

Šaltiniai

Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius 1997

Visuotinė lietuvių enciklopedija I tomas, Vilnius 2001

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: