Antanas Vienuolis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Antanas Žukauskas-Vienuolis)
Antanas Vienuolis-Žukauskas
VienuolisŽukauskasA.jpg

Gimė 1882 m. balandžio 7 d.
Užuožeriai, Anykščių valsčius
Mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. (75 m.)
Anykščiai

Tėvas Julijonas Žukauskas
Motina Rozalija Baranauskaitė
Sutuoktinis(-ė) Sofija Jackūnaitė,
Leokadija Ermušaitė
Vaikai

Stasys, Laima


Veikla
farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas

Alma mater Maskvos universitetas

Žymūs apdovanojimai

Vikiteka Antanas VienuolisVikiteka
Parašas
TLPAntanas Vienuolisp.jpg

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas; 1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriuose, Anykščių valsčius – 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose) – Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1882 m. balandžio 7 d.

Senelio Jono Baranausko (18281904) brolis Antanas Baranauskas (18351902) – poetas ir vyskupas. Tėvai: Rozalija Baranauskaitė-Žukauskienė (18531924) ir Julijonas Žukauskas (18441935) – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Užaugo penkių vaikų šeimoje su keturiomis seserimis. Seserys: Emilija Žukauskaitė-Šaltenienė (18741957) – žemdirbė, Konstancija Žukauskaitė-Pavilonienė (18851970) – tarnautoja, verslininkė, Teofilė Žukauskaitė (18881962) – namų šeimininkė ir Rozalija Žukauskaitė-Navikienė (18901965) – žemdirbė. Seserys Ona Žukauskaitė (18761877), Julijona Žukauskaitė (18781879) ir Marijona Žukauskaitė (1880 – apie 1891) bei brolis Julijonas Žukauskas (18841884) mirė vaikystėje.

Giminės: pusseserė (tėvo sesers duktė) Juozapota Rimkutė-Kairienė (18611947) – liaudies dainininkė, dukterėčia (sesers Konstancijos duktė) Bronė Pavilonytė-Kazokaitienė (19152012) – pedagogė, muziejininkė, sūnėnai: (sesers Emilijos sūnūs) Rapolas Šaltenis (19082007) – pedagogas ir rašytojas, Pranas Šaltenis (19041935) – jūrininkas, (sesers Konstancijos sūnus) Juozas Pavilonis (19111999) – žemėtvarkininkas matininkas, kiti giminaičiai: (motinos pusbrolis) Vladas Zlatkus (19051935) – kunigas, (sesers Rozalijos anūkas) Vytautas Leščius (19522013) – sporto organizatorius, (sesers Emilijos anūkas) Arvydas Šaltenis (g. 1944 m.) – dailininkas tapytojas, dailės pedagogas, antrosios eilės pusbrolis Antanas Rimkus (18871952) – politikas ir savivaldos organizatorius.

1882 m. kovo 29 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Pranciškus Ubartas, krikštatėviai buvo Antanas Ražanas ir Marijona Meškauskaitė.

Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių, 18941895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. 18951900 m. toliau mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, kur baigė 4 klases. Mokydamasis jis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį 1896 m. suorganizavo Jonas Biliūnas.

Gavęs iš Pelikso Bugailiškio lietuviškų atsišaukimų, 1900 m. birželio 29 d. kartu su mokslo draugu Antanu Strazdu A. Žukauskas juos išmėtė per Petrinių atlaidus Leliūnuose (Utenos raj.) ten susirinkusių žmonių minioje.

Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms, todėl turėjo palikti mokslą ir pradėti savarankiškai gyventi. 19001903 m. A. Žukauskas dirbo mokiniu Maskvos (Rusija) Keizerio vaistinėje, išlaikęs egzaminus, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. 1903 m. jis dalyvavo ką tik susikūrusios Maskvos lietuvių šelpimo draugijos veikloje. Maskvoje jis susidomėjo rusų literatūros klasika, daug skaitė, sekdamas Antonu Čechovu, ir pats pradėjo rašyti.

1903 m. A. Žukauskas išvyko į Kaukazą atlikti privalomos vaistininko padėjėjo praktikos ir 19031905 m. dirbo vaistinėse – iš pradžių 1903 m. trumpai Železnovodske (Rusija), paskui 19031905 m. Ferdinando Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju, priklausė vaistininkų profsąjungai.

1905 m. Tbilisyje jis įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje Tbilisyje, už tai buvo suimtas ir du mėnesius kalintas Metecho tvirtovėje. Kovo mėnesį paleistas jis išvyko į Vladikaukazą (Rusija) ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje vaistininko padėjėju. Ten, sužavėtas gamtos grožio, jis parašė pirmąsias Kaukazo legendas. 1906 m. A. Žukauskas po ilgesnės pertraukos lankėsi Lietuvoje ir Anykščiuose.

1907 m. A. Žukauskas grįžo į Maskvą, 19071914 m. dirbo V. K. Fereino vaistinėje – tuo laiku didžiausioje Europoje. Tuo pačiu metu 19071910 m. Maskvos universitete jis studijavo farmaciją ir 1910 m. įgijo provizoriaus išsilavinimą, kartu klausė ir literatūros paskaitų Šaniavskio liaudies universitete. Maskvoje A. Žukauskas dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo "Aušrinės" žurnale, 1911 m. kartu su kitais lietuviais farmacininkais Maskvoje pradėjo leisti laikraštį "Farmaceutų reikalai" ir buvo pirmųjų jo numerių redaktorius, materialiai rėmė leidybą. Antrajame to laikraščio numeryje Liūno slapyvardžiu jis paskelbė straipsnį "Lietuvos farmaceutas ir jo uždaviniai", publikavo ir beletristikos kūrinius.

1909 m. lankydamasis Lietuvoje, jis parašė labiausiai žinomą savo apsakymą "Paskenduolė", kuris pripažintas jo realizmo šedevru.

19141918 m. A. Žukauskas gyveno Maskvoje ir dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete. 1914 m. jis buvo pasirengęs atidaryti privačią vaistinę Kuliuose (Plungės raj.), bet kilus Pirmajam pasauliniam karui šio sumanymo atsisakė, likdamas gyventi Rusijoje. 1916 m. jis bandė atidaryti privačią vaistinę, bet šio sumanymo neįgyvendino.

1918 m. A. Žukauskas grįžo į Lietuvą, kartu su kitais vaistininkais Vilniuje įsteigė vaistų sandėlį. Paskui jis laikinai apsistojo Anykščiuose, svainio Juozapo Pavilonio namuose, ir 1918 m. vasarą kartu su Skiemonių vaistinės vedėju Juozu Adomėnu įkūrė "Provizoriaus A. Žukausko ir J. Adomėno bendrovės vaistinę", 1918 m. gruodį atidarė ją J. Pavilonio namų antrajame aukšte, 19181919 m. pats joje dirbo vaistininku. Tuo metu tai buvo vienintelė Anykščių vaistinė, nes anksčiau veikusi Kazimiero Hopeno vaistinė per karą 1915 m. buvo sudegusi.

1919 m. vasarą bolševikams užėmus Anykščius, A. Žukauskas buvo areštuotas kaip įkaitas, bet pabėgo ir, palikęs vaistinėje tvarkytis vieną J. Adomėną, apsigyveno Kaune. Nuo 1919 m. jis dirbo Spaudos biure, buvo "Lietuvos" laikraščio karo korespondentas, 1920 m. redagavo žurnalą "Veja", kol jis bankrutavo, vėliau dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1920 m. kovo 14 d. įsteigus Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatūros sekciją, jis buvo išrinktas jos sekretoriumi.

Nuo 1922 m. iki gyvenimo pabaigos A. Žukauskas su pertraukomis gyveno Anykščiuose.

1922 m. rudenį tik per teismą jis pasidalijo bendrovės turtą, perėmė iš J. Adomėno savo žinion privačią vaistinę ir 19221935 m. buvo jos vedėjas. Tik 19291930 m. jis buvo savo vaistinę išnuomojęs, išvykdamas į Vakarų Europą. 1922 m. jis perkėlė vaistinę į pirmąjį J. Pavilonio namo aukštą, o 1928 m. pasistatė jai atskirą mūrinį namą Anykščių centre.

Spręsdamas įvairius farmacijos klausimus, jis bendravo su žymiausiais Lietuvos Respublikos farmacininkais, 1925 m. pasiūlė įsteigti vaistininkų Garbės teismą, kurio nariu ir pats buvo išrinktas. Nuo 1932 m. jis buvo Lietuvos vaistininkų draugijos Garbės narys. A. Žukauskas bendradarbiavo "Farmacijos žiniose", kur siūlė medicininius preparatus vadinti lietuviškais vardais, kritikavo nešvarią konkurenciją, dvigubas kainas, siūlė vaistininkams draugiškai sugyventi.

Po vaistinių nacionalizacijos 1940 m. spalį netekęs vaistinės, jis paliko joje dirbti nuo 1935 m. samdomo vedėjo pareigas ėjusį Nochimą Dimontą ir persikėlė į Kauną. Grįžęs į Anykščius 1941 m. rudenį, 19411944 m. jis vėl dirbo savo buvusios vaistinės vedėju. Kai 1944 m. tas namas per bombardavimą buvo sugriautas, A. Vienuolis pasitraukė iš farmacininko veiklos.

1929 m. jis ruošėsi studijuoti Leipcigo (Vokietija) universitete, kiek laiko gyveno Italijoje. Tuo metu sukūrė romaną "Viešnia iš šiaurės", kurį pats labai mėgo.

19401941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Žukauskas skaudžiai nukentėjo: buvo nacionalizuota jo vaistinė, sūnus Stasys ištremtas į Sibirą. Gelbėdamas sūnų, antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu jis buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką "Išdukterė" (1945 m.) ir romaną "Puodžiūnkiemis" (19451949 m.).

Bendradarbiaudamas su dr. J. Basanavičiumi ir prof. E. Volteriu, A. Žukauskas-Vienuolis padarė pradžią Anykščių krašto archeologiniams tyrinėjimams. Jis iškėlė klausimą apie Mindaugo sostinės Vorutos lokalizaciją.

A. Žukauskas-Vienuolis 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje A. Žukauskas-Vienuolis priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu.

19441945 m. jis buvo Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas.

1945 m. A. Žukauskas-Vienuolis buvo paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki gyvenimo pabaigos. Jo rūpesčiu A. Baranausko klėtelei buvo pastatytas apsauginis gaubtas, pradėti Jono Biliūno memorialinės sodybos pritaikymo muziejinei veiklai darbai, įamžinta J. Biliūno perlaidojimo vieta ant Liudiškių kalvos. Anykščių Šv. Mato bažnyčioje jo rūpesčiu ir lėšomis 1957 m. buvo pastatytas marmurinis A. Baranausko biustas (autorius – skulptorius Henrikas Rudzinskas).

Iki Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose A. Žukauskas-Vienuolis dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos kūrime, taip pat J. Basanavičiaus draugijos veikloje, skaitydavo paskaitas. Jis dalyvavo ir J. Biliūno vardo draugijoje, kuri rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu. Remdamas skautybę, 1934 m. liepos 7–9 d. jis dalyvavo Vyriausiojo skautų štabo organizuotame pirmajame žygyje baidarėmis Nemunu nuo Alytaus iki Kauno. 1923 m. jis buvo išrinktas Centro Komiteto Kaune Klaipėdos kraštui remti Anykščių skyriaus prezidiumo narys, iždininkas.

Po Antrojo pasaulinio karo jis tris kartus buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatu (19471957 m.), 1956 m. šios Tarybos sesijoje griežtai pasisakė prieš Vilniaus krašto lenkinimą ir lietuviškų mokyklų uždarymą. Jis rėmė iš tremties grįžtančius inteligentus, padėjo Kaziui Inčiūrai ir Juozui Keliuočiui.

Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (19401941 m. ir nuo 1945 m. iki gyvenimo pabaigos) bei Lietuvos rašytojų draugijos narys (19411944 m.). Jis buvo 2-ojo sąjunginio sovietinių rašytojų suvažiavimo delegatas, atstovavęs Lietuvai (1954 m.).

Nuo 1907 m. A. Žukauskas pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo ir pasirašinėjo visą savo kūrybą.

Svarbiausi A. Žukausko-Vienuolio kūriniai ir jų leidimai:

  • 1908 m. – "Amžinasis smuikininkas" (legenda).
  • 1910 m. – "Grįžo" (vaizdelis), "Užkeiktieji vienuoliai" (legenda, kiti leidimai: 1950, 1964, 1978 m.).
  • 1911 m. – "Paskutinė vietelė" (1911 m.).
  • 1912 m. – "Pati" (apsakymas), "Kūčių naktį" (apsakymas), "Užžėlusiu taku" (apsakymas).
  • 1913 m. – "Beždžionės" (apsakymas), "Paskenduolė" (apsakymas, kiti leidimai: 1933, 1949, 1962, 1982 m.).
  • 1914 m. – "Šio svieto niekniekių niekniekiai" (apysaka).
  • 1919 m. – "Ąžuolas" (apsakymas), "Kaukazo legendos".
  • 1920 m. – "Keturi monologai".
  • 1922 m. – "Inteligentų palata" (apysaka).
  • 1925 m. – "Vėžys" (apysaka).
  • 1932 m. – "Kryžkelės" (istorinis romanas, kiti leidimai: 1937, 1945, 1952, 1963 m.).
  • 1933 m. – "Viešnia iš Šiaurės" (romanas, kiti leidimai: 1938, 1957, 1989, 2018 m.).
  • 1935 m. – "Ministeris" (romanas).
  • 1937 m. – "Nemigo naktys" (apsakymai), "1831 metai" (istorinė drama).
  • 1940 m. – "Žemę dalija" (apybraiža).
  • 1945 m. – "Išdukterė" (apysaka ir apsakymai, kitas leidimas – 1975 m.).
  • 1946 m. – "Užžėlusiu taku" (novelės).
  • 1951 m. – "Apsakymai".
  • 1952 m. – "Puodžiūnkiemis" (romanas, kiti leidimai: 1961, 1966, 1970, 1977 m.).
  • 1957 m. – "Iš mano atsiminimų" (memuariniai apsakymai, kiti leidimai: 1981, 1982 m.), "Padavimai ir legendos" (kiti leidimai: 1971, 1982 m.).

Po rašytojo mirties sudaryti ir išleisti jo kūrinių rinkiniai:

  • 1962 m. – "Astronomas Šmukštaras" (apsakymai ir atsiminimai).
  • 1964 m. – "Prieš dieną. Kryžkelės" (romanai, kitas leidimas – 1971 m.).
  • 1969 m. – "Amžinasis smuikininkas" (apsakymai, apysakos, legendos).
  • 2011 m. – "Grįžo" (prozos rinktinė, pirminių tekstų rekonstrukcija serijoje "Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius").

A. Žukausko-Vienuolio raštų rinkiniai buvo išleisti 19201944 m. – 12 tomų, 19531955 m. – 7 tomai, 1959 m. (rinktinė), 1960 m. (rinktinė) ir 19851988 m. – 6 tomai.

Jo kūriniai išleisti, išversti į latvių (1923, 1965 m.), rusų (1953, 1960, 1963, 1982, 1986 m.), estų (1957 m.), ukrainiečių (1957 m.), lenkų (1958 m.), kartvelų (1963, 1982, 2018 m.) kalbas.

Jis taip pat parašė straipsnių, įvairiu laiku reikšmingai populiarinusių Anykščių krašto istorijos paveldą: "Senovės liekanos" (1908 m.), "Apie Karalienės liūną" (1910 m.), "Poetas vyskupas Antanas Baronas-Baranauskas" (1932 m.), "Iš mano atsiminimų apie Joną Biliūną" (19381939 m.), "Kultūros paminklų apsaugos klausimu" (1950 m.), "Takas į Jono Biliūno kapą niekuomet neužžels" (1953 m.).

Nepriklausomoje Lietuvoje A. Žukauskas-Vienuolis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1938 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1937 m.) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.).

Jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1947 m.) ir Lietuvos SSR liaudies rašytojo vardas (1957 m., pirmasis Lietuvos SSR rašytojas, kuriam suteiktas šis garbės vardas). Jis taip pat buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu (1950 m.) ir Lenino ordinu (1954 m.), medaliu "Už šaunų darbą" (1946 m.).

Laisvalaikiu mėgo keliauti: pėsčiomis po Anykščių apylinkes, apvažiuoti ir apeiti anksčiau lankytas vietas. 1951 m. jis keliavo po Kaukazą, lankydamasis tose vietovėse, kur buvo gyvenęs prieš pusę šimtmečio.

Susituokė 1913 m. birželio 9 d. Maskvos (Rusija) Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, žmona Sofija Jackūnaitė-Žukauskienė (18941977) – tarnautoja, gydytoja odontologė, vertėja. Šeimos ryšius nutraukė 1918 m. Sūnus Stasys Žukauskas (19141992) – vaistininkas, 19411945 m. politinis kalinys.

Vėl vedė 1924 m., žmona Leokadija Ermušaitė-Žukauskienė (18961971) – raštinės tarnautoja. Duktė Laima Žukauskaitė-Ruigienė (19252012) – vaistininkė, švietėja, lietuvybės saugotoja. Nuo 1943 m. įdukra (Sofijos Žukauskienės duktė) Sofija Žukauskaitė-Kuznecovienė (g. 1927 m.). Pokario metais šeimoje augo globotinės: 19431959 m. – Galina Antipova (19361998), 19491954 m. – Sofija Baranauskaitė-Stankevičienė (19292016), 19501957 m. – Rita Ruigytė-Praninskienė (g. 1948 m.) ir 19481950 m. – Bronė Žeimytė-Budriūnienė (19392011).

Mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose. Vykdant testamentinę valią, palaidotas savo sodyboje Anykščiuose. Kapą ženklina vietinio raudono granito antkapinis paminklas (projekto autorius architektas Vytautas Gabriūnas, 1961 m.) su iškaltu kryžiumi ir įrašu "A. Vienuolis / 18821957". Kapas yra Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registro objektas (nuo 1993 m., kodas 10477), istorinis memorialinis nacionalinės reikšmės paminklas.

1958 m. A. Žukausko-Vienuolio name, esančiame šalia A. Baranausko klėtelės, buvo įkurtas A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. 1982 m. ant šio namo sienos, A. Vienuolio g. 2, buvo atidengta atminimo lenta su bareljefu ir įrašu lietuvių ir rusų kalbomis: "Šiuose / namuose / 19261957 / gyveno / ir kūrė / Antanas / Vienuolis" (autorius – skulptorius Petras Aleksandravičius). A. Vienuolio namas yra Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registro objektas (nuo 1993 m., kodas 10476), istorinis architektūrinis nacionalinės reikšmės paminklas. Nuo 2015 m. trys nacionalinės reikšmės paminklai (A. Baranausko klėtelė, A. Vienuolio namas ir jo kapas) sujungti į vieną nacionalinės reikšmės paminklų kompleksą (kodas 38500).

A. Vienuolio gimtosios sodybos vieta Ažuožeriuose prižiūrima kaip kultūros istorijos paminklas, ji paženklinta želdiniais ir stogastulpiu, vaizduojančiu rašytojo kūrybos herojus (autoriai – medžio drožėjas Juozas Grabauskas ir kalvis Petras Raudys, 1976 m., restauravo medžio drožėjas Robertas Matiukas, 2011 m.).

Kaune, Žaliakalnyje, ant namo P. Višinskio g. 8/3, 1975 m. atidengta memorialinė lenta su bareljefu: "Šiame name 19331947 m. su pertraukomis gyveno Antanas Vienuolis-Žukauskas". Nuo 2001 m. jame veikia Kauno Jono Jablonskio gimnazijos istorijos-etnografijos muziejus ir rašytojo A. Vienuolio memorialinė ekspozicija.

Namas Tbilisyje (Gruzija), kuriame XX a. pradžioje veikė F. Oteno vaistinė ir iki šiol tebėra vaistinė, pažymėtas memorialine lenta su užrašu gruzinų ir lietuvių kalbomis: "19031905 metais / šioje vaistinėje dirbo / lietuvių literatūros / klasikas / Antanas Vienuolis-Žukauskas".

Senoji Platelių (Plungės raj.) vaistinė, Ežero g. 3, kur XX a. 2-ojoje pusėje dirbo A. Vienuolio sūnus Stasys Žukauskas, pažymėta memorialine lenta su įrašu: "Šiame name / 19511957 metų / vasaromis ilsėjo / klasikas / Antanas- / Vienuolis / Žukauskas".

Gatvė Anykščiuose, kurioje gyveno rašytojas, pavadinta A. Vienuolio vardu, jo vardu vadinama gatvelė Ažuožeriuose, Anykščių raj.. A. Vienuolio-Žukausko vardas taip pat suteiktas gatvėms Baisogaloje (Radviliškio raj.), Kuršėnuose (Šiaulių raj.), Pakruojyje, Panevėžyje, Ukmergėje ir Vilniuje, gatvei ir skersgatviui Šventupėje (Ukmergės raj.).

A. Žukausko-Vienuolio vardas buvo suteiktas Vilniaus 1-ajai vidurinei mokyklai (1957 m.). 20002005 m. ji buvo Vilniaus Antano Vienuolio gimnazija, 20052015 m. – Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinė mokykla, nuo 2015 m. – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija. Antano Vienuolio vardu pavadinta Anykščių 2-oji vidurinė mokykla (1982 m.), 19972013 m. ji buvo Anykščių Antano Vienuolio gimnazija, nuo 2013 m. – Anykščių Antano Vienuolio progimnazija.

Rašytojo A. Vienuolio biustus sukūrė skulptoriai Petras Aleksandravičius (1948 m.) ir Antanas Aleksandravičius (1953 m.), skulptūrinį portretą – Konstantinas Bogdanas (1973 m.), portretinį bareljefą – Kazys Varnas. Minint rašytojo 100-ąsias gimimo metines, Anykščiuose pastatytas paminklas A. Žukauskui-Vienuoliui (autorius – skulptorius Petras Aleksandravičius, 1982 m.). Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jam dedikuoti du kūriniai: Ventos Jankauskaitės portretinė miniatiūra ir Agnės Šemberaitės miniatiūra "Užkeiktųjų vienuolių" motyvais.

Išleistos knygos apie rašytoją: Janinos Žėkaitės monografija "Antanas Vienuolis" (1956 m.), "Atsiminimai apie Vienuolį" (1963 m.), Juozo Stonio monografija "A. Vienuolio realizmo problemos, 19171940" (1966 m.), "Antanas Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje" (1980 m.), "Antanas Vienuolis" (1982 m.), rašytojo 100-mečio proga Stasio Lipskio sudarytas straipsnių rinkinys "Antanas Vienuolis šiandien" (1984 m.), Bronės Katinienės "Atodairų vasara : atsiminimai apie Antaną Vienuolį" (2002 m.), Rasos Bražėnaitės sudarytas rinkinys "Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį" (2002 m.), Onos Sedelskytės "Užuožerių Antaniukas : vaizdeliai iš A. Vienuolio vaikystės" (1967 m., kitas leidimas – 2002 m.), Vidos Zasienės sudarytas biografinis albumas "Antanas Žukauskas-Vienuolis : iš muziejaus rinkinių" (2007 m.).

Monografijas apie A. Žukausko-Vienuolio gyvenimą ir kūrybą parašė ir išleido J. Žėkaitė (1955 m.) ir J. Stonys (1982 m.). Biografines apybraižas "A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais" (1982 m.) ir "Tikras netikras A. Vienuolis" (1994 m.) parašė ir išleido rašytojo sesers sūnus pedagogas Rapolas Šaltenis. A. Žukausko gyvenimas ir veikla pristatyta Reginos Stonkutės-Žukienės ir Anatolijaus Kostiukevičiaus sudarytame žinyne "Žymiausi Lietuvos farmacininkai" (leidinio "Lietuvos farmacija" I tomas, 1998 m.) ir raj. Stonkutės-Žukienės žinyne "Lietuvos farmacininkų erškėčių keliai" (leidinio "Lietuvos farmacija" II tomas, 2002 m.).

A. Vienuolio kūriniai vaidinami teatrų scenose: istorinė drama "1831-ieji metai" pastatyta Valstybės teatre Kaune (režisierius Stasys Pilka, 1939 m.), istorinė pjesė "Tvirtovė" – Kauno dramos teatre (režisieriai Antanas Sutkus ir Antanas Mackevičius, 1946 m.), pjesė "Dauboje" ("Prieblandoje") – Valstybės teatre Vilniuje (režisierius Borisas Dauguvietis, 1941 m., atnaujinimo režisierius Petras Kubertavičius, 1943 m.), Panevėžio dramos teatre (režisierius Juozas Miltinis, 1945 m., atnaujinimo režisierius Jonas Alekna, 1954 m.) ir Kapsuko (dabar – Marijampolė) dramos teatre (režisierius Jonas Kavaliauskas, 1956 m.).

Aldona Liobytė ir Kazimiera Kymantaitė pagal A. Vienuolio apsakymą "Paskenduolė" sukūrė spektaklį Akademiniame dramos teatre Vilniuje (režisierė K. Kymantaitė, 1956 m., spektaklis kelis kartus atnaujintas). Šiaulių dramos teatre inscenizuotas romanas "Puodžiūnkiemis" (inscenizacijos autoriai raj. Mikalauskaitė ir Josifas Šeinas, režisierius J. Šeinas, 1958 m.).

Pagal A. Žukausko-Vienuolio apsakymą "Paskenduolė" Vitolis Baumilas sukūrė to paties pavadinimo operą (libreto autoriai Irena Mikšytė ir Petras Keidošius, pastatyta Kauno muzikiniame teatre, režisierius Henrikas Vancevičius, 1958 m., ir Estijos operos teatre).

Lietuvos televizijoje inscenizuotas A. Vienuolio romanas "Puodžiūnkiemis" (pagal Šiaulių dramos teatro spektaklį, 1958 m., ir Rusų dramos teatro televizijos pastatymas, režisierius Artiomas Inozemcevas), apsakymai "Paskenduolė" (inscenizacijos autoriai ir režisieriai Petras Bielskis ir K. Kymantaitė, 1973 m.), "Samdinė Alena" (režisierius Bronius Talačka, 1979 m.) bei pjesė "Prieblandoje" (režisierius Balys Bratkauskas, 1982 m.). Lietuvos radijo teatre įrašyta pjesė "Prieblandoje" (1950 m.), apsakymo "Išdukterė" inscenizacija (1982 m.).

Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas A. Vienuolio memuarinių apsakymų motyvais "Arkliavagio duktė" (režisierius Algimantas Puipa, 1981 m.), kuris XV sąjunginiame kino festivalyje Taline (Estija) buvo apdovanotas prizu už geriausią ekranizaciją.

Sukurti dokumentiniai filmai "Antanas Vienuolis" (režisierius Gediminas Skvarnavičius, 1969 m.) ir "Vienuolis. Pėdsakai Kaukaze" (režisierius Rimas Poškaitis, 1982 m.), televizijos filmas, skirtas A. Vienuolio 100-mečiui (režisierius Bronius Slavinskas, 1982 m.). Studija "A Propos" sukūrė 45 min. dokumentinį filmą DVD formatu "Antanas Vienuolis" (režisierius Arvydas Liorančas, 1999 m.).

Biografija

Tėvai valstiečiai, šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo apie 25 ha žemės. Antanas šeimoje buvo vienintelis sūnus ir jauniausias vaikas. Jis turėjo penkias vyresnes seseris. Vyskupas Antanas Baranauskas buvo jo motinos dėdė.

Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių. 1894–1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu. 1895–1900 m. toliau mokėsi Liepojos gimnazijoje (Latvija), baigė 4 klases. Mokydamasis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį suorganizavo anykštėnas Jonas Biliūnas. Ypač mėgo Antono Čechovo kūrybą.

Rusijoje ir Kaukaze

Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms. 1900 m. išvažiavo į Maskvą. Ten jį globojo žemietis provizorius, būsimas profesorius Petras Raudonikis. 1900–1903 m. dirbo mokiniu Keizerio vaistinėje, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. Maskvos universitete norėjo įgyti provizoriaus (vaistinės vedėjo) specialybę, tuo galutinai susiedamas savo tolesnį gyvenimą su farmacininko profesija. Brandos egzaminams rengėsi pas Bagdoną, kuris vėliau buvo areštuotas už revoliucinę veiklą.

Antanas Žukauskas

Bėgdamas nuo galimo arešto, 1903 m. išvyko į Kaukazą ir 1903–1905 m. dirbo vaistinėse – iš pradžių trumpai Železnovodske (Rusija), paskui Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju. Priklausė vaistininkų profsąjungai. Gyvendamas Kaukaze žavėjosi jo gamta, žmonėmis. Kaukazo gamtos įkvėptas parašė nemažai kūrinių. Kai Lietuvoje buvo grąžintas lietuviškas raštas, A. Vienuolio kūriniai buvo spausdinami laikraščiuose.

1905 m. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje Tbilisyje, už tai buvo suimtas ir 47 paras kalintas Metecho tvirtovėje. Grįžęs į laisvę, Tbilisyje darbo nebegavo, todėl persikėlė į Vladikaukazą ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje. Susipažino su savo pirmąja meile, farmacininke Marija Ševandrina, tačiau ši meilė buvo nelaiminga. 1906 m. pirmą kartą po išvykimo iš Lietuvos grįžo į Anykščius. Anykščiuose parašė apsakymą „Grįžo“, kuriame išliejo savo nelaimingos meilės skausmą.

1907 m. vėl apsigyveno Maskvoje, dirbo garsioje Fereino vaistinėje – tuo laiku didžiausioje Europoje. Maskvos universitete studijavo farmaciją, klausė literatūros paskaitų. 1910 m. gruodžio 17 d. jam įteiktas provizoriaus diplomas. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Aušrinės“ žurnale. Nuo 1907 m. pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo ir pasirašinėjo visą savo kūrybą. 1912 m. buvo vienas iš lietuvių farmacininkų laikraščio „Farmaceutų reikalai“ organizatorių.[1]

1909 m. lankydamasis Lietuvoje, parašė labiausiai žinomą apsakymą „Paskenduolė“. Tų pačių metų vasarą vėl grįžo į Lietuvą. Čia sutiko antrąją savo meilę, medicinos seserį Bronę Valentinavičiūtę. Ši meilė taip pat buvo nesėkminga. Pirmos ir antros nelaimingų meilių nuoskaudas išliejo novelėse „Pirmutinė meilė“ ir „Paskutinė meilė“. 1913 m. Maskvoje sukūrė šeimą – vedė Fereino vaistinėje mašininke dirbusią Zofiją Jackūnaitę (1894–1977). 1914 m. gegužės 5 d. susilaukė sūnaus Stasio.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914–1918 m. Maskvoje dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete. Trumpam sugrįžęs į Lietuvą, rašytojas pamilo Mortą Avižonytę, tačiau jie greitai išsiskyrė. A. Vienuolis, vėl įkvėptas nelaimingos meilės, parašė apsakymą „Užžėlusiu taku“.

Tarpukaris

Namas kuriame gyveno ir mirė A. Vienuolis, šiuo metu A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinis muziejus

1918 m. grįžo į Lietuvą ir kartu su provizoriaus padėjėju J. Adomėnu įsteigė vaistinę Anykščiuose. Po kelių mėnesių, bolševikams užėmus Anykščius, A. Vienuolis buvo suimtas, tačiau nakčia jam pavyko pabėgti. Skubiai persikėlė į Kauną, dirbo Spaudos biure ir laikraščio „Lietuva“ karo korespondentu, aprašydamas nepriklausomybės kovas bolševikų, bermontininkų ir lenkų frontuose. Kurį laiką redagavo žurnalą „Veja“, dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje.

1922 m. sugrįžo į Anykščius ir iš J. Adomėno perėmė vadovavimą vaistinei. 1924 m. sausio 23 d. sukūrė antrą šeimą – vedė Latvijos lietuvaitę Leokadiją Ermušaitę (1896–1971). 1925 m. jiems gimė dukra Laima. 1924 m. balandžio 6 d. mirė motina.

Dalyvavo Šaulių sąjungos kūrime, Jono Basanavičiaus ir Jono Biliūno draugijų veikloje, skaitė paskaitas. 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu. Nemažai autorių jam yra dovanoję savo knygų su autografais: Ignas Šeinius, Bronė Buivydaitė, Petras Biržys, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Binkis, Faustas Kirša, Vincas Krėvė, Bernardas Brazdžionis ir kt.

1929 m. buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino. Italijoje parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats rašytojas jį labai vertino. Kūrybinį įkvėpimą sugrąžino Klaipėdos teatro repertuaro direktorius Juras Šaltenis, kuris buvo sumanęs dramatizuoti Vienuolio žymiausius kūrinius. Vienuolis pradėjo rašyti pjeses.

Okupacijų metais

Antanas Vienuolis 1950 m.
A. Vienuolio kapas Anykščiuose

TSRS okupacijos laikotarpiu A. Vienuolis skaudžiai nukentėjo: nacionalizuota jo vaistinė, 1941 m. birželio 14 d. sūnus Stasys ištremtas į Sibirą (1944 m. išlaisvintas). 1944 m. artėjant frontui, bijodami represijų, į Vakarus pasitraukė jo dukra Laima su vyru.

1941–1944 m. dirbo nuosavoje vaistinėje. Per karą vaistinė sudegė. 1944–1945 m. Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas. 1945 m. paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat gyvenimo pabaigos.

Antrosios TSRS okupacijos laikotarpiu buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. Tris kartus buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu (19471957 m.). Būdamas deputatu kovojo prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J. Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius.

1957 m. atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Rugpjūčio 17-osios popietę jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis – pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Palaidotas savo namų kiemelyje, netoli A. Baranausko beržų.

Kūryba

A. Vienuolis – puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. Rašytojas savo kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo.

1920 m. „Švyturys“ išleido A. Vienuolio „Raštų“ I tomą, 1922 m. – „Raštų“ II tomą, 1937 m. išleistas „Raštų“ III tomas.

Apsakymo „Paskenduolė“ viršelis

A. Vienuolio kūriniai:

  • „Amžinasis smuikininkas“
  • „Užkeiktieji vienuoliai“
  • „Platelių ežero paslaptis“
  • „Gražuolės Lalos kalnas“
  • „Kruvinojo keršto uola“
  • „Samgori dykuma“
  • „Krymo įspūdžiai“
  • „Mieganti Ararato mergelė“
  • „Anykščių padavimai“
  • „Medvėgalio pilis“
  • „Naglio kalno lobiai“
  • „Šventavartė“
  • „Grįžo“
  • „Aleliuja“
  • „Kūčių naktį“
  • „Paskutinė vietelė“
  • „Užžėlusiu taku“
  • „Paskenduolė“
  • „Didysis karas“
  • „Pati“
  • „Samdinė Elena“
  • „Mano krikštatėvio kumeliukas“
  • „Pavainikė“
  • „Arkliavagio duktė“
  • „Gediminaitė ir mužikas“
  • „Susitikimai Kaukaze“
  • „Iš mano atsiminimų“
  • „Inteligentų palata“
  • „Vėžys“
  • „Mirtinai sužeistas“
  • „Karžygys“
  • „Prieš dieną“
  • „Kryžkelės“
  • „1831 metai“
  • „Nemigo naktys“
  • „Viešnia iš šiaurės“
  • „Ministeris“
  • „Dauboje“
  • „Išdukterė“
  • „Puodžiūnkiemis“ [2]

Įvertinimas

Atminimo įamžinimas

Šaltiniai



Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+31-0=31 wiki spaudos ženklai).