Antanas Avižienis

Antanas Avižienis
Gimė	1894 m. birželio 8 d. Anykščiai
Mirė	† 1973 m. spalio 27 d. Los Andžele, Kalifornijos valstija, JAV
Veikla	Kariškis, laisvės gynėjas

Antanas Avižienis ( 1894 m. birželio 8 d., Anykščiai – 1973 m. spalio 27 d. Los Andžele, Kalifornijos valstija, JAV) – Kariškis, laisvės gynėjas.

Biografija

Tėvai: Juozapas Aviža-Avižienis (1856–1911) ir Ona Černiauskaitė-Avižienienė (1858–1933) – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Broliai: Anicetas Avižienis (1889–1899) – mirė vaikystėje, Vincentas Avižienis (1896–1968) – inžinierius mechanikas, vadovas, seserys Julijona Avižienytė-Žemaitienė (1887–1971) – žemdirbė ir Zofija Avižienytė-Berlova (1891–1952) – medikė, emigrantė Rusijoje.

Baigė Anykščių pradžios mokyklą. 1911 m. likęs našlaitis, perėmė namuose vyriškus ūkio darbus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. A. Avižienis pasitraukė į Sankt Peterburgą (Rusija), dirbo fabrike "Treugolnik" raštininku, baigė 5 klasių gimnazijos kursą.

1917–1918 m. A. Avižienis dirbo nuo karo nukentėjusių lietuvių šalpos komitete Sankt Peterburge. 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, rado Anykščiuose per karą sudegintus namus, kūrėsi gyventi iš naujo.

1918 m. lapkritį jis buvo išrinktas Anykščių valsčiaus komiteto nariu ir lapkričio 20 d. tapo pirmuoju valsčiaus raštininku bei šio komiteto sekretoriumi, kūrėsi pirmojoje valsčiaus raštinėje Marės Zanevskienės namuose, labiau žinomuose kaip "Okuličiūtės dvarelis". 1919 m. sausio pradžioje įvykus raudonajam perversmui, iš šių pareigų buvo atstatydintas, ūkininkavo.

1919 m. gegužės 20 d. A. Avižienis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tapo 1-ojo pėstininkų pulko 1-osios rikiuotės kuopos kariu, dalyvavo kovose su bermontininkais, lenkais. Vėliau mokėsi karo mokykloje, gavo leitenanto laipsnį, toliau tarnavo kariuomenėje.

Po Nepriklausomybės kovų kaip savanoris gavo žemės, ją pardavė ir už gautus pinigus atstatė namus Anykščiuose, kuriuose ilsėdavosi atostogaudamas.

A. Avižienis buvo pėstininkų divizijos štabo adjutantas, dirbo Rokiškio apskrities komendantūroje. Baigęs Aukštuosius karininkų kursus ir gavęs kapitono, o 1936 m. – ir majoro laipsnį, jis tarnavo Lietuvos kariuomenės Generaliniame štabe Kaune.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. birželio 28 d. A. Avižienis buvo paskirtas Biržų apskrities kariniu viršininku ir šias pareigas ėjo iki 1941 m. pavasario, kol kaip nepatikimas sovietų valdžiai buvo išleistas į atsargą ir, vengdamas represijų, persikėlė į Anykščius.

Antrojo pasaulinio karo metais 1941–1944 m. jis dirbo Rokiškio policijos vadu.

1944 m. A. Avižienis su šeima pasitraukė į Vakarus. Jis vadovavo tvarkdarių komandai Aikšteto (Eichstaett, Vokietija) lietuvių stovykloje.

Nuo 1950 m. iki gyvenimo pabaigos A. Avižienis gyveno JAV. 1950–1965 m. jis buvo įsikūręs Čikagoje, kur dirbo staliumi. 1965–1973 m. jis gyveno Los Andžele, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Jis buvo Lietuvių karių veteranų sąjungos "Ramovė" Los Andželo skyriaus narys.

A. Avižienis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės ir Savanorio kūrėjo medaliais (1928 m.).

Laisvalaikiu studijavo karybą.

Susituokė 1926 m. lapkričio 14 d. Rozalimo (Pakruojo raj.) bažnyčioje, žmona Stasė Grigaitytė-Avižienienė (1902–1986) – medikė. Sūnus Algirdas Antanas Avižienis (g. 1932 m.) – mokslininkas inžinierius informatikas, duktė Aldona Avižienytė-Venckūnienė (g. 1937 m.) – mokslininkė mikrobiologė.

Mirė 1973 m. spalio 27 d. Los Andžele (Kalifornijos valstija, JAV). Buvo palaidotas Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinėse.

A. Avižienio ir jo žmonos palaikų urnos jų vaikų iniciatyva 2002 m. buvo atgabentos į Lietuvą ir palaidotos Avižienių ir Žemaičių šeimos kape, šalia motinos ir sesers, Anykščių senosiose kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas ir akmens plokštė su iškaltu įrašu: "A+A / Antanas Avižienis / Major of Lithuanian army / 1894.VI.8.–1973.X.27 / A+A / Stasė Grigaitytė- / Avižienienė / 1902.II.28–1986.IX.13".

Šaltiniai

• Antanas Avižienis. Anykštėnų biografinis žinynas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius